Po rungtynių su Čekijos nacionaline komanda, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas turėjo priimti sunkų sprendimą – pasakyti „ne“ dviems ekipos kandidatams.
Tačiau visus planus sujaukė įžaidėjo Arvydo Eitutavičiaus trauma. Iš rikiuotės iškritus šiam žaidėjui, lietuvių strategas Kęstutis Kemzūra nutarė atsisveikinti tik su vienu krepšininku. Nelaiminguoju tapo Trevizo „Benetton“ aukštaūgis Donatas Motiejūnas.
„Aš jau anksčiau esu sakęs, jog sprendimas atsisveikinti su žaidėju yra labai sunkus, tačiau turėjome jį priimti. Pasitarę su kolegomis nutarėme, kad į pasaulio čempionatą nevažiuos Donatas Motiejūnas. Padėkojome jam už darbą, už tai, jog jis atvyko į rinktinės stovyklą, įdėjo daug pastangų.
Galbūt jam dar reikėtų sustiprėti. Priėmėme sprendimą likti su tais aukštaūgiais, kuriuos turime dabar. Dėl antrojo žmogaus dar neapsisprendėme, nes traumą patyrė Eitutavičius. Jis bus dar sykį ištirtas. Po papildomų tyrimų sužinosime, ar gydymas užtruks. Jeigu žaidėjui greitai pavyks atsistoti ant kojų, norėčiau jam suteikti dar vieną šansą. Tačiau jei traumai išsigydyti reikės laiko, jau su juo kalbėjome, jog jam būtų sunku be pasiruošimo žaisti pasaulio pirmenybėse. Dėl kitų žaidėjų, mums dar trūksta kelių rungtynių, jog galėtumėme apsispręsti", – po rungtynių kalbėjo Lietuvos rinktinės vairininkas.
– Jeigu Eitutavičius liks komandoje, atsisakysite kurio nors žaidėjo paslaugų?
– Šiuo metu nemanau, jog Arvydas galės vykti į Ispaniją. Dabar jis turės gydytis ir mes matysime, po kiek laiko jis galėtų prie mūsų prisijungti. Į draugišką turnyrą Ispanijoje vyks keturiolika žaidėjų.
– Kuri grandis kelia daugiausiai nerimo?
– Dabar nenorėčiau to įvardyti. Tiesiog turime, ką taisyti. Džiaugiuosi, jog turėjome tokias rungtynes su čekais. Jie žaidė gerai, o mes – ne taip gerai. Nenuvertinant suomių, čekai už juos yra pranašesni. Gerai, jog susitikimas buvo sunkus, nes pasimatė visos mūsų problemos. Apie grandis kalbėti nenorėčiau. Kai kurie krepšininkai sužaidė prasčiau, yra silpnų vietų, bet tam ir žaidžiame, jog jas išryškintume ir tuo pačiu jas pašalintume.
– Atsisveikinti su Eitutavičiumi dar nesinori dėl to, jog vis tik netenkina kitų įžaidėjų žaidimas?
– Ne visai taip. Visada tikiesi kažko geriau. Yra įvairių svyravimų. Galbūt tam turi įtakos tai, jog sudėtis dažnai keičiasi, o tai paveikia žaidėjus. Vis dėlto būtų nesąžininga Arvydui nesuteikti antrojo šanso, nes jis dalyvavo tik vieneriose rungtynėse, o jose atrodė visai neblogai. Kiti atakų organizatoriai tiesiog įgauna formą ir, mano nuomone, žaidimas gerės. Reikia perlaužti kai kuriuos stereotipus, kaip tie krepšininkai rungtyniaudavo savo klubuose. Aš noriu žaisti kitaip ir noriu, jog jie rungtyniautų pagal mano planą. O tai padaryti nėra taip lengva. Bet tam turime laiko.
– Dėl Motiejūno likimo priėmėte sprendimą dar prieš rungtynes, ar tik joms pasibaigus?
– Buvome padarę trenerių susirinkimą, kuriame pasitarėme, kurie žaidėjai mums kelia daugiausia klausimų. Buvo diskusijų ir ne iš karto priėmėme tokį sprendimą „lengva ranka“. Ne tik man vienam tas sprendimas buvo labai sunkus.
– Ar savo padėtį rinktinėje žino tie krepšininkai, kurie yra „po klaustuku“?
– Visi žaidėjai viską puikiai supranta ir nori pasirodyti kuo geriau. Galbūt tas didelis noras kartais pakiša koją.
– Galbūt su žaidėjais dar dirbote per mažai laiko, kad vieni kitus suprastumėte?
– Ne, to laiko buvo pakankamai, bet tai yra nauja sistema, nauja žaidimo filosofija. Dirbome gana nemažai, tačiau kontrolinių rungtynių ciklas dar tik prasidėjo. Dėl pastangų, noro ar energijos, neturiu priekaištų nė vienam kandidatui. Jeigu būtų reikėję priimti sprendimą atsižvelgiant į šiuos kriterijus, apsispręsti negalėčiau.
– Nuo kurių rungtynių į žaidimą ketinate įtraukti Liną Kleizą?
– Manau, kad nuo sekančių. Linas norėtų žaisti jau dabar, bet jis puikiai supranta, kad prie rinktinės prisijungė vėliau. Tie žaidėjai, kurie nežaidžia, neatostogauja. Jie turėjo dvi papildomas treniruotes.
– Kokia jūsų nuomonė apie Joną Valančiūną? Vienas krepšinio ekspertas teigė, kad jį dar būtų galima paruošti pasaulio pirmenybėms.
– Galiu atsakyti paprastai. Jonas įtrauktas į išplėstinį nacionalinės komandos kandidatų sąrašą. Be abejonės, tai yra ryškiausias jaunas Lietuvos talentas. Man jis labai patinka ir, mano nuomone, jis yra krepšinio ateitis. Tačiau jam dar reikia nueiti ilgą kelią. Labai norėtųsi, jog jis stovėtų tvirtai ant žemės tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Europos jaunių čempionatas jam kainavo labai daug fizinių ir emocinių jėgų. Ateityje jis tikrai bus rinktinėje.
– Jauni žaidėjai, kuriems dabar rinktinės durys užsitrenks, neužries nosies ateityje?
– Jei darysis tokie dalykai, mes niekur nenueisime. Tačiau aš nemanau, kad taip bus. Galų gale pačiam Donatui dar nesakome galutinio „ne“. Iki čempionato dar daug laiko ir bet kas gali atsitikti. Donato prašėme, jog jis būtų pasiruošęs, jei jam tektų grįžti į komandą. Iš mūsų pokalbio sprendžiu, kad jis viską suprato. Čia nėra jokių asmeniškumų ir visai nesvarbu, kas yra vyriausiasis treneris. Žaidžiame ne už Kemzūrą, Jonaitį, Petraitį ar dar kažką. Žaidžiame už Lietuvą.
– Kuo Andriuškevičius pranašesnis už Motiejūną?
– Martynas yra tikras vidurio puolėjas. Be jo turime Robertą Javtoką. Turime ir Jankūną, kuris gali „pacentruoti“. Vis dėlto Andriuškevičiaus ūgis – 218 cm. Galų gale kai tokio ūgio žaidėjas dar iškelia rankas, per jas juk dar reikia ir permesti. Galbūt jis žaidžia ne daug, bet vaizdo tikrai negadina.
