Formuodamas 2011 metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę treneris Kęstutis Kemzūra žada sulipdyti geriausią, kokią tik įmanoma, komandą.
Olegas Ušakovas, specialiai Balsas.lt iš Maskvos
Su Lietuvos nacionaline krepšinio rinktine pernai pasaulio čempionato bronzos medalius laimėjęs K. Kemzūra optimistiškai žvelgia į šių metų iššūkius. Jau ateinantį savaitgalį, sausio 30 dieną, Vilniuje, keturiasdešimtmetis strategas sužinos Lietuvos rinktinės varžovus mūsų šalyje vyksiančio Europos čempionato grupių varžybose, tačiau burtams didelės reikšmės neteikia.
„Pasistengsiu dalyvauti Europos čempionato burtų traukimo ceremonijoje, juolab, kad klubas davė leidimą“, – kalbėjo šiuo metu rusų Krasnodaro „Lokomotiv“ komandą treniruojantis lietuvis.
– Kokie lūkesčiai prieš burtų traukimo ceremoniją? – Balsas.lt Savaitė paklausė K. Kemzūrą.
– Net nežinau, kažkokių lūkesčių neturiu. Negaliu kontroliuoti burtų... Svarbiausia – su visais reikia žaisti, ypač Europoje. Čia komandos lygesnės. Antra – negalime pasirinkti. Sporte taip yra – jeigu renkiesi, pralaimi. Jeigu kažko nori pasiekti, turi tikslą, tuomet nesvarbu, su kuo žaisti. Galbūt norėtųsi su kai kuriomis komandomis pirmenybėse susidurti kaip galima vėliau, bet to nepasirinksi.
– Lietuvos rinktinė pateko į trečiąjį burtų krepšelį kartu su Vokietija, Juodkalnija ir Belgija. Ar tai objektyvu, turint galvoje 2010 metų pasirodymą Turkijoje?
– Manau, kad tai objektyvu, nes pajėgumas skirstytas pagal pasiekimus paskutiniame Europos čempionate Lenkijoje.
– Galvojate apie būsimą rinktinės pasirengimą? Ar jis skirsis nuo pernykščio?
– Jeigu pasirengimo etape pernai ir buvo kokios klaidos, stengsimės jų išvengti ir dirbsime dar geriau.
– Kokiais žaidėjais remsitės? Ar rinktinės pagrindą sudarys pasaulio čempionato bronzinė komanda? Ar turės šansą į rinktinę patekti tokie veteranai kaip Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai?
– Stengsimės šią rinktinę padaryti kaip įmanoma geresnės kokybės. Taip vadinami veteranai šansą turės, kviesime visus. Būtų ne visai teisinga, jeigu žaidėjus atrinktume pagal tai, buvo jie bronzinėje rinktinėje Turkijoje ar ne, nors jų motyvacija, požiūris į darbą ir meistriškumas neatitiks mūsų reikalavimų. Taip pat ir veteranams kelias į rinktinę neatsivers, jeigu jie bus traumuoti, kritusi jų sportinė forma ar trūks motyvacijos. Manau, tai bus junginys Turkijoje buvusios komandos branduolio ir kitų žaidėjų. Neturėtų būti kažkokių nuoskaudų. Norime surinkti geriausią rinktinę, kokią tik įmanoma.
– Amžinas klausimas apie Žydrūną Ilgauską. Ar jį kviesite?
– Kategoriškai negaliu atsakyti nei taip, nei ne. Jis žaidžia vis mažiau ir jo sveikata nėra gera. Nežinia, kokie jo norai bus. Kyla tokie klausimai, ar galės jis su visais treniruotis, koks būtų jo vaidmuo, ko iš jo laukiame, ar sugebės jis išpildyti tai, ko norime. Kadangi už rinktinę esu asmeniškai atsakingas, todėl ir žiūrėsiu, kas geriau komandai.
– Ar palaikote ryšį su visais kandidatais į 2011 metų rinktinę?
– Tikrai ne kiekvieną dieną. Susiskambiname, per šventes pasikalbėjome. Seku jų žaidimą. Dabar antroji sezono dalis – bus sunkiau. Emocijų daugiau, o fiziškai sunkiau. Smagu, kai daugelis kalba, kad rinktinės stovyklose jie „pasikrovė“ vos ne visam sezonui.
– Prisimenate tą akimirką, kai Turkijoje lipote ant bronzinės pakylos?
– Tai buvo nuoširdžios emocijos. Buvo nepaprastai smagu, kad pradžiuginome tiek save, tiek savo artimuosius. Padovanojome šventę visai Lietuvai. Tas dvi savaites visi nustojo ginčytis, pyktis... Kartais peržiūriu nuotraukas ir video – užima kvapą...
Aišku, dabar laukia dar didesnis iššūkis – Europos čempionatas Lietuvoje. Daug diskusijų, kaip padaryti, kad rinktinė pasiektų aukščiausią įmanomą rezultatą. Norime išlaikyti tą komandos dvasią, nusiteikimą ir panašiai. Žaisime namie, žmonės nieko kito nenori girdėti tik apie medalius, tačiau atvažiuos daug stiprių rinktinių. Tai vėlgi gali būti tas momentas, kai prieš tai buvęs medžiotojas pats tampa taikiniu...
– Žaidžiant namie jausite ir sirgalių paramą, ir spaudimą. Ar yra receptas, kaip visa tai subalansuoti?
– Darysiu tai, ką dariau ir anksčiau – koncentruosiuos į tuos dalykus, kuriuos galima kontroliuoti. Pirmiausia – tai viso proceso planavimas ir organizavimas, taktinių sprendimą pasirinkimas, bendravimas su žaidėjais, geros atmosferos kūrimas. Tai turi būti ne tik mano, bet ir visų bendros pastangos. Aš turiu būti iniciatorius.
– Prie Lietuvos rinktinės vairo stojote sunkiu metu – ji buvo patyrusi fiasko Europos čempionate Lenkijoje, o jums nepasisekė su Latvijos nacionaline komanda. Kaip pavyko atsikratyti tų negatyvių dalykų ir prisijaukinti sėkmę?
– Toks trenerio gyvenimas. Negaliu lygintis su garsiais ir tituluotais treneriais, bet ir jiems tenka išgyventi prastus sezonus bei nesėkmes. Turi išlikti tvirtas. Tokia profesija. Neklysta tik tas, kuris nieko neveikia. Manau, kad esu dar pakankamai jaunas, mokausi ir stengiuosi taisyti klaidas. Gavęs pasiūlymą įvertinau savo galimybes – jutau, kad turiu pakankamai žinių ir turėčiau pamėginti. Geriau pamėginti, nei vėliau gailėtis, kad nepamėginai.
– Kokie svarbiausi rinktinės sėkmės komponentai?
– Geras mikroklimatas. Buvome alkani pergalių ir noro kažką įrodyti. Žaidėjams svarbiau buvo komandos sėkmė, nei jų ego. Turėjome savo lyderį Liną Kleizą, kuris kritiniais momentais nebijojo imti kamuolį į rankas, o dvasinis lyderis Robertas Javtokas savo pavyzdžiu uždegė kitus.
– Lietuvos rinktinė pradėjo žaisti truputį kitokį krepšinį – greitesnį ir agresyvesnį. Kodėl taip atsitiko?
– Atėjo daugiau jaunų krepšininkų. Jeigu žaistume pozicinį žaidimą, kaip sako „šachmatais“, didelio pranašumo neturėtume, tačiau faktas, kad esame jauni, greiti ir atletiški leidžia žaisti agresyviai. Trenerio Evaldo Kondratavičiaus dėka geras fizinis pasirengimas taip pat prie to prisidėjo. Kai žaidi greitai, pereiti prie lėtesnio tempo lengviau nei žaidžiant lėtai – prie greito. Tokia dabar krepšinio kryptis.
– Atrodo, sirgaliams toks krepšinis taip pat patiko – lietuviai buvo išskirtiniai sirgaliai Turkijoje...
– Izmire jautėmės kaip Lietuvoje. Tai vertė mus pasitempti. Nekalbu, jau kas dėjosi Lietuvoje – ta energija pasiekė ir mus. Galiu tik padėkoti visiems sirgaliams. Net kai buvo sunku po nesėkmės Lenkijoje, jie nepaliko komandos.
– Po tokio triumfo rinktinėje atvykote į „Lokomotiv“ ekipą, kaip jus priėmė?
– Gerai priėmė. Jeigu atvirai, visą euforiją palikau Lietuvoje ir galvojau, kaip toliau dirbti su komanda. Realybė padarė savo – jau negalėjau skrajoti padebesiais. Aišku, visi sveikino, džiaugėsi mano sėkme. Supratau, kad ten visi taip pat sirgo už Lietuvos rinktinę.
– Ar „Lokomotiv“ komandos žaidimu esate patenkintas?
– Nuotaika gera, pergalių ir pralaimėjimų santykis geras. Aišku, laukia stiprūs varžovai ir sunkios rungtynės, bet taip jau būna. Galvojame, ką dar galėtume geriau padaryti. Komanda tobulėja, statoma arena, laukiama jos atidarymo. Stengiuosi koncentruotis į darbą, siekiame pergalių. Kažkas pavyksta, kažkas – ne. Tai – procesas. Sezonas tik įpusėjo...
TIK FAKTAI
2009 metų Europos čempionate Lenkijoje Ramūno Butauto vadovaujama Lietuvos rinktinė patyrė fiasko – užėmė 11 vietą ir į 2010 metų pasaulio čempionatą Turkijoje pateko tik gavusi vardinį kvietimą.
1937, 1939 ir 2003 metais Lietuvos rinktinė tapo Europos čempione, 1995 metais – Senojo žemyno vicečempione, o 2007 metais laimėjo bronzos medalius.
2010 metų pasaulio čempionate atsinaujinusi Lietuvos rinktinė, vadovaujama K. Kemzūros, iškovojo bronzos medalius. Lietuviai pusfinalyje nusileido JAV krepšininkams, kurie vėliau tapo nugalėtojais.
