Nepaisant apmaudžios nesėkmės rungtynėse su Lietuvos komanda, Latvijos rinktinės vyr. treneris Kęstutis Kemzūra liko patenkintas dvikova bei pažymėjo, kad nors dirba Latvijos komandoje, visada išliks Lietuvos patriotas.
„Rungtynės nebuvo pačios gražiausios, bet buvo atkaklios ir ta šventė, kuri buvo sukurta Kaune, manau, pavyko. Nors mače netrūko kietos kovos, bet dvikova vyko gana korektiškai. Gaila, kad nepavyko išvengti traumų, bet aš manau, kad žmonės, kurie čia susirinko turėtų būti patenkinti tiek rungtynėmis, tiek jų baigtimi.
Man labai smagu būti šių istorinių rungtynių dalimi, kad ir šiek tiek kitoje pusėje. Šis ažiotažas turėtų turėti didelį poveikį krepšiniui mūsų šalyse. Manau, kad po tokių rungtynių atsiras daugiau vaikų, kurie įsitrauks į krepšį.
Mums šios rungtynės buvo kaip finalas. Nepaisant to, jog jau žaidėme dvejas rungtynes su švedais, kurie nėra tokie silpni, kaip mes galime galvoti. Žinoma, mes negalime lyginti Švedijos ir Lietuvos komandų, ypač, kai Lietuva žaidžia namuose, o tuo labiau - halėje.
Kalbant apie pačias rungtynes, jose buvo daug klaidų, daug sąmyšio, tačiau mes neleidome lietuviams atitrūkti. Jei ne klaidos, pralaimėta kova dėl kamuolio, mes turėjome gerą šansą šią dvikovą baigti kiek kitaip, nei buvo prieš 70 metų. Žinoma, tai ne Europos čempionatas, kaip buvo anais laikais.
Dabar grįšime į Rygą, analizuosime vaizdo medžiagą ir mokysimės iš savo klaidų. Toks ir buvo šių rungtynių tikslas. Mums reikia išmokti žaisti ekstremaliose situacijose“, - po mačo ramiai kalbėjo K.Kemzūra.
- Koks jausmas vadovauti komandai, kuri žaidžia prieš gimtos šalies rinktinę?
- Nespekuliuokime šia tema. 1991 metais stovėjau, tiesa ne Vilniuje, bet čia, prie televizijos. Jei reiktų, stovėčiau vėl. Nesu paskutinis treneris, kuris gali išgelbėti Lietuvos rinktinę. Aš čia gaunu tai, ko negaučiau Lietuvoje. Esu vyriausiasis komandos treneris. Neketinu keisti pilietybės. Kaip gimiau lietuvis, taip ir mirsiu.
- Svarbiais momentais lietuviai žaidė aukštu penketu. Ką apie tai manote?
- Aš irgi būčiau naudojęs, bet mes neturim. Mes stengėmės išnaudoti tai, ką turime. Lietuviai - taip pat. Jie sužaidė puikiai, nors tai tik pirmosios jų rungtynės. Linas Kleiza mums šiandien pridarė daug bėdų.
- Kalbama, jog didžiausia Lietuvos rinktinės bėda yra įžaidėjai. Kaip jums pasirodė ši Lietuvos rinktinės pozicija?
- Žiūrint į klaidas, tai čia klausimas, pas ką didesnė problema su įžaidėjais. Treneriai dirba, jų darbas ir yra užkaišyti tas spragas.
Sunku taip iškart paimti ir pakeisti Jasikevičių, Kaukėną bei Šiškauską. Tie vyrai, kurie yra dabar, atliko normalų darbą. Tiek Delininkaitis pataikė, tiek Mažutis „į gerklę kabinosi“. Jie žaidė gerai.
- Ką reiškia Latvijoje esantis šūkis „Dabar arba niekada“? Europos čempionato medalius?
- Nereikia ironijos. Man patinka tas šūkis. Kodėl mes negalime siekti maksimumo? Mes turime būti maksimalistai. Pirmas mūsų tikslas yra trejos grupės rungtynės, o po to žiūrėsime.
Eimantas Skersis
