„Ir kodėl jis turėjo smogti būtent per olimpines žaidynes?“ - jau ne vieną kartą savęs klausė sportininkas.
29-erių metų sportininkui šeštadienį teko palaidoti savo olimpiniu lūkesčius po to, kai jojimo rungtyje nukrito nuo braziliško žirgo vardu Sl Special. Prieš jojimo rungtį lietuvis buvo 23-as, tačiau po jos lentelėje teko tenkintis priešpaskutine, 35-ąją pozicija. Paskutinės – šaudymo ir bėgimo – rungties metu J. Kinderis aplenkė vieną varžovą.
„Netgi dabar kartais atrodo, kad sėdžiu ant to žirgo... Vis dar tuo gyvenu“, - prisipažino penkiakovininkas Justinas Kinderis, nors jau buvo prabėgusi beveik para po skaudžios pamokos olimpinėse žaidynėse.
- Kaip miegojai naktį? - paklausiau Justino sekmadienį, prieš pat olimpinių žaidynių uždarymą.
- Normaliai, nors jaučiau ir fizinį, ir psichologinį nuovargį. Anksti prabudau. Miegas nebuvo toks, kokio norėjosi.
- Ar iš ryto vėl užplūdo mintys apie nesėkmingą jojimo rungtį?
- Stengiuosi kuo mažiau apie tai galvoti. Nes kokios bebūtų mintys, jos nieko jau nebepakeis. Nesinori kažko kaltinti ir netgi ieškoti kaltų. Jeigu būčiau padaręs pats viską, ką turėjau padaryti, galbūt ir galima būtų ieškoti kaltų. Tačiau pats nepadariau visko gerai šimtu procentų. Todėl šiek tiek pykstu ant savęs. O dėl žirgo? Žinai, mes patys pasirinkome tokį sportą, žinome, ko galime tikėtis. Aišku, nuolat galvoji, kad tokios situacijos tave aplenks, tai nutiks kažkam kitam. Tačiau ateina diena, kai tu būni tas, kuris už rungtį gauna nulį taškų. Nesu pats „švariausias“ jojikas, bet visada rungtį baigiu, galiu padaręs žioplą klaidą numesti kelias kliūtis, bet dar nebuvo taip, kad nebaigčiau rungties. Tai buvo rimtas įvykis. Įsivaizduok, tai nutiko per olimpines žaidynes. Tai nėra labai malonu.
- Kokių nuotaikų lydimas važiavai į olimpiadą?
- Savaitę prieš startą pajaučiau, kad manęs laukia olimpinės žaidynės. Pamenu, kad tokį patį jausmą išgyvenau ir prieš Londono žaidynes. Prieš savaitę pastebėjau ženklus, viskas palaipsniui: kitų sportininkų startai, bandymas įsijausti emociškai į olimpiečio vaidmenį. Europos ar pasaulio čempionatuose matome tik saviškius – penkiakovininkus, o čia jau matai visus geriausius pasaulio atletus. Stebėdamas varžybas per televiziją, supranti, kad neužilgus stebimų sportininkų vietose būsi pats ir privalėsi rodyti rezultatus, atiduoti visą save. Ta įtampa atsiranda gerokai prieš startą.
- Kaip dažniausiai kovoji su jauduliu?
- Žinai, aš džiaugiausi fechtavimo rungties pradžioje, kad man pavyko išlaikyti minčių skaidrumą. Bet vėliau „paleidau“ tą jausmą ir emocijos užvaldė. Nesugebėjau ramybės išlaikyti iki pat pabaigos. Padariau klaidų, keli dūriai fechtavime išmušė mane iš vėžių ir emocijos paėmė viršų. Tačiau džiaugiuosi, kad man pakankamai gerai pavyko laikytis plano... Kuris buvo ruošiamas labai ilgai. Manau, kad apie jį galima būtų padaryti atskirą interviu. Nežinau, ar dabar norėčiau pasakoti apie pasiruošimo planą, kurio metu buvo daryta labai daug dalykų tam, kad galėčiau įveikti įtampą. Dalyvavau Londono olimpinėse žaidynėse, atrodo, turėjau gerai prisiminti, ką reiškia varžytis olimpinėse žaidynėse, žinojau, kad čia laimėti gali ne stipriausias, o tas, kuris susitvarko su įtampa. Buvo daryta nemažai namų darbų – ne viskas pavyko, bet stengėmės. Jojimas? Negaliu pasakyti, kad „perdegiau“ ar nesugebėjau suvaldyti emocijų. Nežinau, kas nutiko.
- Bet, Justai, mes kalbame apie tai, kad viskam sukliudė emocijos?
- Fechtavime – taip. Vienu metu turėjau rezultatą +6, tačiau pabaigoje „išsilyginau“ (18:17) – tai reiškia, kad pabaiga buvo labai dideliame minuse. Viskas prasideda juk nuo galvos: jeigu vykdai savo planą, o priešininkas yra stipresnis ir tave įveikė – viskas gerai. Tačiau, kai žinai, kad nesilaikei plano, kalbėti reikia apie kitus dalykus. Plaukime sugebėjau pakankamai neblogai pasirodyti. Neretai ten emocijos veikia kitaip: tik įšoki į vandenį ir, atrodo, norisi pirmą dalį tiesiog varyti į priekį, o vėliau pamatai, kad neturi jėgų finišuoti. Šįkart man pavyko save sukontroliuoti ir „nusėdimo“ antroje pusėje nebuvo. O jojimas? Patys matėte. Vėliau jau mane valdė emocijos... Netgi dabar kartais atrodo, kad sėdžiu ant to žirgo... Vis dar tuo gyvenu. Todėl stengiuosi būti kitais sportininkais, kad kuo mažiau ir trumpiau likčiau tame. Tiesiog noriu kažką veikti.
- Kaip iš tokių psichologinių situacijų bandai „išeiti“?
- Sunku yra, kai dar laukia ilga kelionė namo. Įprastai nuo tokių nesėkmių pabėgu grįžęs į kasdienę treniruočių rutiną. Po kelių treniruočių viskas pradeda valytis iš galvos. Sportas mane gydo. Manau, kad man reikės dviejų ar trijų dienų treniruočių. Šįkart bus kiek kitaip, nes tai yra sezono pabaiga, anksčiau man visada pavykdavo tokias didžiąsias varžybas ganėtinai neblogai baigti. Tada turėdavau, atrodo, užtarnautas atostogas, į kurias vykdavau iškelta galva. Dabar yra tas kartas, kai reikės eiti atostogų nuleista galva. Nebus lengva. Žinai, atrodo, kad spėju užsimiršti, tačiau kaip tik tomis akimirkomis atskrieja paguodos kupinos žinutės. Nuolat kas nors man primena „Na, kaip ten buvo?“, „Kaip ten tie žirgai?“. Vėl nori – nenori grįžti į tą būseną. Bet tai yra neišvengiama. Nuo tokių dalykų nėra paprasta pabėgti.
- Justai, kokį norą dabar sugalvotumei, jei pasakyčiau, kad tau blakstiena iškrito... Nes kaip tik dabar ji yra ant tavo skruosto.
- Tikrai? Norą, jei spėčiau... Norėčiau sau palinkėti, kad ši pamoka man taptų laipteliu, nuo kurio atsispirsiu... Puikiai suprantu, kad kartais privalau kristi žemiau negu kada nors esu buvęs tam, kad galėčiau pakilti dar aukščiau negu kada nors buvau. Nenoriu šių olimpinių žaidynių priimti kaip nesėkmės. Tegul ji būna skaudi gyvenimo pamoka, kuri mane užgrūdins ir sutvirtins.
