Masažuotojas Juozas Petkevičius laikraščiui “Sportas" pasakojo apie gyvenimą, darbą ir kiekvieną rinktinės krepšininką.
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė sunkiai įsivaizduojama be komandos talismanu praminto masažuotojo Juozo Petkevičiaus. Jis rinktinėje su pertraukomis dirba nuo 1992 metų. Jis buvo tas žmogus, kuris džiaugėsi su komanda triumfo akimirką, ir guodė krepšininkus, kai didžioji Lietuvos dalis juos drabstė purvais.
Kelis dešimtmečius ne vienam garsiam krepšininkui padėjęs sveikti po traumos masažuotojas dabar pats varsto medikų duris. Vasaros pradžioje J. Petkevičiui buvo atlikta klubo sąnario operacija, po kurios jam vis dar sunku vaikščioti.
„Nuo 1996 m., kai pirmą kartą koja atsikabino, gyvenau su skausmu. Sužinoję apie operaciją, krepšininkai užjautė, sakė: kaip čia tau taip? Bet matė, kad man dabar geriau“, – pasakojo masažuotojas.
63-ejų veterano darbo krūvis šioje rinktinėje nevargina. Be jo komandoje dirba dar keturi žaidėjų sveikata besirūpinantys žmonės, todėl Juozuko tikslas, kaip pats sako: kad viskas vyktų sklandžiai ir komandoje vyrautų gera nuotaika.
„Labai džiaugiuosi, kad mane dar pakvietė į rinktinę, nors gal jau nebereiktų, turėtų uždaryti man šias duris... Bet kol kviečia, tol einu. Esu labai dėkingas visiems treneriams, su kuriais dirbau. Jie puikūs žmonės. Tad gimiau nei per vėlai, nei per anksti“, – šypsojosi J. Petkevičius.
– Papasakokite, kas jus atvedė į krepšinį?
– Labai seniai norėjau būti krepšininku, bet dėl mažo ūgio manęs nepriėmė į sporto mokyklą. Gatvėje gerai žaisdavau, pats nepriimdavau tų iš sporto mokyklos. Bet taip jau nutiko, kad tuo metu rinkdavo tik aukštus.
Likimas mane padarė masažuotoju. Prieš Maskvos olimpiadą tame pačiame mieste baigiau kursus ir po truputį dirbau. Kaip tik tuo metu atsirado Arvydas Sabonis, jis turėjo problemų su sveikata, o aš jau buvau užsitarnavęs vardą, todėl mane pasikvietė „Žalgiris“. Taip pradėjau dirbti. Nors nežaidžiau, bet su krepšininkais esu nuo 1985 metų.
Kai atgavome nepriklausomybę, pradėjau dirbti su rinktine. Pamenu, pirma išvyka buvo į Čekoslovakiją. Laimėjome taurę, bet neturėjome pinigų, todėl Lenkijoje pardavėme ją ir grįžome. Graži, krištolinė buvo. Paskui ruošėmės Barselonos olimpiadai. Visose olimpiadose dalyvavau.
– Kaip keitėsi rinktinės nuo 1992-ųjų?
– Šių metų rinktinė man net primena tą komandą, kuri buvo 1992-aisiais. Buvo ką tik atkurta nepriklausomybė ir visi degė dideliu noru, kaip dabar. Didžiausias skirtumas, ko gero, tas, kad tais laikais buvo kokie 6–7 labai geri žaidėjai, o dabar jie visi vienodo pajėgumo. Dabar ir treneriui labai sunku apsispręsti, kurių atsisakyti, nes visų meistriškumas labai panašus. Ir tai yra labai gerai, nes treneris gali varijuoti sudėtimi. Anais laikais buvo labai didelis skirtumas tarp pirmo ir antro penketuko.
Noras ir užsidegimas – tokie patys. Vyrai, atvažiavę čia, atiduoda viską. Kai kurie net per skausmus, kentėdami žaidžia. Man tas labai daug duoda, atjaunėjau su jais.
Dabar gal šiek tiek kompiuteriai juos atskiria. Anksčiau būdavo visi kartu kortomis lošia ar laisvalaikį linksmiau leidžia, o dabar kiekvienas į savo kambarį traukia. Žinoma, stengiamės, kad jie kuo daugiau susieitų, kad kuo stipresnis kolektyvas būtų, nes nuo to labai daug priklauso, tada galima daugiau pasiekti.
– Ar pats krepšinis dabar taip pat kitoks?
– Krepšinis labai pasikeitė. Dabar visai kitas greitis, kova po krepšiais. Anksčiau būdavo tik Sabonis su Vladimiru Tkačenka daugiau pasistumdydavo, o kiti kažkaip švelniai žaisdavo. Dabar labai didelės grumtynės po krepšiais, didelis greitis, žinoma, ir fizinis pasirengimas labai išaugęs.
– Karjerą pradėjote „Žalgiryje“. Ar nebuvo sunku pereiti į principinių varžovų komandą „Lietuvos rytą“?
– Pakeičiau keletą klubų. Išėjęs iš „Žalgirio“, dirbau „Viktorijos“ merginų komandoje, paskui „Atlete“, vėliau Alytaus „Alitoje“, iš ten persikėliau į „Lietuvos rytą“ ir galiausiai į „Perlą“. Dabar „Perlas“ žais Pasvalyje, tai nežinau, kur dirbsiu, laisvas agentas esu (juokiasi). „Žalgiryje“ praleidau devynerius metus, „Lietuvos ryte“ – taip pat devynerius. Po lygiai abiem komandoms atidaviau, nors mane visi laiko „Žalgirio“, nes tarybiniais laikais, kai vyko principinės kovos su CSKA, didesnė įtampa buvo.
Pasikeitė laikai. Štai Robertas Javtokas žaidė Vilniuje, dabar žais Kaune. Tomas Delininkaitis taip pat žaidė „Lietuvos ryte“, dabar kovoja už „Žalgirį“. Žaidėjai keičiasi, bet jie visi – draugai. Mes – taip pat. Toks gyvenimas, kur moka atlyginimą, ten ir dirbi.
Rimas Kurtinaitis buvo visiškas žalgirietis, o treniravo „Lietuvos rytą“. Pasikeitė pažiūros. Anksčiau buvo labai sunku paimti žaidėją iš vienos komandos į kitą. Kai Romanas Brazdauskis atėjo į „Žalgirį“, tai turėjo net vestuves kelti. Nors tos vestuvės buvo tik dėl to, kad pervažiuotų iš Vilniaus į Kauną, bet pavyko ir gyveno žmogus laimingai.
Ir sirgaliai man atrodo ne taip serga dabar. Klubuose dabar daug užsieniečių ir tai labai numuša aistruolių užsidegimą. Kai „Žalgiris“ žaisdavo su CSKA, tai būdavo gražu žiūrėti – visi lietuviai, kaip rinktinė. O dabar sako: vieni užsieniečiai, tai koks čia „Žalgiris“, koks čia „Lietuvos rytas“? Jei komandoje 6–7 užsieniečiai ir dar startiniame penkete keturi laksto, vieną lietuviuką įsimetę. Treneriai irgi užsieniečiai. Žmonės serga už vardą, bet jau taip nebeatsiduoda komandai...
– Prieš kelerius metus žaidėjams rinktinės stovyklos metu pasilinksminus kilo didžiulis triukšmas. Kiek skandalų būtų buvę prieš kelis dešimtmečius, jei savo darbą būtų dirbę paparacai?
– Dabar jie negali taip linksmintis, nes yra visai kiti atlyginimai. O tais laikais nebuvo nei atlyginimų, nieko ir ką jiems daryti? Žaisti, žaisti ir nieko? Bent linksmindavosi. Tada buvo tokios tradicijos. Visos Tarybų sąjungos komandos vienodai linksmindavosi ir vienodai žaisdavo. Dabar, jei pasilinksmintų, – nepasipriešintų varžovams, o tada visi vienodai pagėrė, pažaidė, taip ir gyveno.
Būdavo įvairių auklėjimo priemonių. Reikėdavo į sąsiuvinį rašyti, kaip žaidėjas auklėjasi, kaip treneris jį prižiūri, bet jie vis tiek rasdavo plyšių ir po rungtynių visada švęsdavo.
– Kaip pavyko užsitarnauti žaidėjų pasitikėjimą?
– Net nežinau. Aš juos myliu, visada jiems noriu gero, nebūnu blogos nuotaikos. Pamatė, kad nesu skundikas, kad to, ką žinau, niekas daugiau nesužinos, galiu patarti, paguosti, užstoti. Kartais geriau pats prisiimu kaltę. Dabar to nebereikia, anksčiau reikėdavo nuslėpti, kad kažkas pagėręs, išeiti su juo pabėgioti, nes negali salėje sportuoti. Taip ir išaugo tas pasitikėjimas.
– Ar nebuvo žaidėjo, su kuriuo nesutartumėte?
– Jei žaidėjas neteisus – aš su juo nesutariu, bet mes iškart išsiaiškiname. Bet jei teisus – net prieš trenerį užtariu, jei jam būna bėda ar nelaimė, o jį be reikalo apibara. Įžeidimų jokių nesu sulaukęs, sutardavau su visais – ir Gintaru Einikiu, ir visais kitais. Buvo geri jie man. Jei stengiesi žmogų suprasti, nori jam gero, jis tą pamato.
– Tenka pabarti krepšininkus?
– Tenka. Šitą labai dažnai darau. Pavyzdžiui, jei kuris nors prisideda pilną lėkštę ir nesuvalgo, tai ir pasakau: ne tam gėda, kuris daug ėda, bet tam, kuris nesuėda. Dažnai pasakau pastabėlių gražių, neįžeisdamas, o kitą kartą žmogus jau kitaip elgiasi. Jei vėluoja į autobusą, pasakau: kol tavęs čia nebuvo visi apie tave negražiai kalbėjo. Netiesiogiai baru, bet jei vėluoja, tai visada duodu pastabą.
– Ar žaidėjai klausia patarimų?
– Klausia. Kartais pasakau ir kaip baudą mesti, ir asmeninių pamokymų duodu. Pakalbame ir kaip žmoną išsirinkti. Perspėju, kad gali būti apgavikių, kurios nori jo tik dėl to, kad jis krepšininkas, kad daug uždirba, bet iš tikrųjų nemyli. Yra dabar paruoštos, kad gudriai suviliotų.
– Bendraujate su buvusiais rinktinės žaidėjais?
– Jei būna kokių buvusių žaidėjų susitikimų, tai ir aš kartais į juos patenku. Susitikę maloniai pakalbame, šeimomis nebendraujame, bet santykiai iš tiesų draugiški.
– Kokį sportą pats esate išbandęs be krepšinio?
– Pradėjau nuo lengvosios atletikos, po to savigyna, dziudo, 15 metų žaidžiau regbį, ledo ritulį, keletą sezonų žaidžiau rankinį. Tais laikais viską reikėjo išbandyti. Ir „Sporto“ laikraštį labai mėgau, pirkdavau, pamenu tris kapeikas kainavo.
– Ar žmona nepyksta, kad visą laiką skiriate krepšiniui?
– Įprato. Aišku, žmonai liūdna, bet pasirinko tokį gyvenimą. Iškart jai pasakiau: pirma pamilau sportą, paskui tave ir negaliu be šito. Stengiamės kiek galima daugiau laiko kartu praleisti. Esu labai jai dėkingas, kad taip gražiai senatvėje gyvename.
Dukra Miglė irgi pasirinko tokią profesiją, todėl dabar jos vyrui truputį liūdniau, bet jis buvęs sportininkas, lengviau supranta. Gal ir pats šiek tiek ją pastūmėjau į krepšinį, nes ji norėjo eiti į grožio saloną dirbti. Visą patirtį, kurią buvau sukaupęs, jau perdaviau jai, dabar jau ji mane aplenkė, bet taip ir turi būti. Vaikai turi pralenkti tėvus.
Lina Motužytė
* * *
Vizitinė kortelė
Juozas Petkevičius gimė 1948 m. balandžio 8 d. Molėtuose.
1985 m. karjerą krepšinio srityje pradėjo dirbdamas Kauno „Žalgirio“ komandoje.
1994–1999 m. dirbo Kauno „Atleto“ komandoje.
1999–2000 m. – Alytaus „Alitos“ komandoje.
2000–2009 m. – Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoje.
2009–2011 m. – Vilniaus „Perle“.
Nuo 1992 m. su pertraukomis dirba Lietuvos nacionalinėje vyrų krepšinio rinktinėje (nebuvo tik 2007 m. ir 2009 m.).
* * *
MANTAS KALNIETIS (1986-09-06)
Ūgis: 195 cm
Pozicija: įžaidėjas, atakuojantis gynėjas
Komanda praėjusį sezoną: Kauno „Žalgiris“
Juozukas apie žaidėją: „Tikras krepšininkas, karys, kovotojas. Gražus vaikinas ir puikus žmogus.“
ŠARŪNAS JASIKEVIČIUS (1976-03-05)
Ūgis: 193 cm
Pozicija: įžaidėjas
Komanda: Stambulo „Fenerbahçe Ülker“
Juozukas: „Žaidėjas su patirtimi. Daug gali patarti jaunimui, tą ir daro. Draugiškas, gali būti komandos siela.“
TOMAS DELININKAITIS (1982-06-11)
Ūgis: 190 cm
Pozicija: įžaidėjas, atakuojantis gynėjas
Komanda: Kauno „Žalgiris“
Juozukas; „Gal truputį net per kuklus. Kaip įžaidėjas galėtų būti energingesnis. Kaip žmogus labai geras.“
MARTYNAS POCIUS (1986-04-28)
Ūgis: 196 cm
Pozicija: atakuojantis gynėjas, lengvasis krašto puolėjas
Komanda: Kauno „Žalgiris“
Juozukas: „Jis kartais truputį vėluoja pasakyti, kad jam skauda, kad reikia pagalbos. Žaisdamas yra gal net per azartiškas, staigus, galėtų gal net truputį ramiau žaisti.“
RIMANTAS KAUKĖNAS (1977-04-11)
Ūgis: 192 cm
Pozicija: atakuojantis gynėjas
Komanda: Sienos „Montepaschi“
Juozukas: „Kaip žmogus jis labai geras. Žaisdamas kovoja iki galo, kartais gal per daug ima į širdį nesėkmes, sunkiai jas išgyvena. Atiduoda viską, ką gali.“
SIMAS JASAITIS (1982-03-26)
Ūgis: 202 cm
Pozicija: atakuojantis gynėjas, lengvasis krašto puolėjas
Komanda: Vilniaus „Lietuvos rytas“
Juozukas: „Labai malonus žmogus. Kompanijos žmogus, su juo malonu bendrauti. Gudrus žaidėjas, laiku pakiša ranką kur reikia, atima kamuolį. Turi gana taiklią ranką.“
PAULIUS JANKŪNAS (1984-04-29)
Ūgis: 205 cm
Pozicija: sunkusis krašto puolėjas
Komanda: Kauno „Žalgiris“
Juozukas: „Paulius labai santūrus, niekur neišsišoka. Labai geras kovotojas, labai gudrus, moka prilaikyti varžovą taip, kad net teisėjai nepastebi. Su juo tikrai malonu bendrauti.“
DARIUS SONGAILA (1978-02-14)
Ūgis: 206 cm
Pozicija: sunkusis krašto puolėjas
Komanda: Filadelfijos „76ers“
Juozukas: „Patyręs žaidėjas, daug matęs. Moka save patausoti, moka, kai reikia, pakovoti, atkovoti kamuolį. Turi gana taiklią ranką. Būna, kad žmonės yra nepatenkinti kuo nors, o jis neturi daug pretenzijų, prisitaiko prie visų sąlygų.“
KŠYŠTOFAS LAVRINOVIČIUS (1979-11-01)
Ūgis: 210 cm
Pozicija: sunkiojo krašto puolėjas, vidurio puolėjas
Komanda: Sienos „Montepaschi“
Juozukas: „Broliai vienas nuo kito daug nesiskiria. Jie labai draugiški, moka išklausyti. Net jei neįdomi tema ir atrodo, kad jiems tikrai gali būti neįdomu, jie to neparodo ir vis tiek klauso. Daug dėmesio visiems skiria. Tokie dūšios žmonės. Skirtumus labai sunku pastebėti. Abu tiek pat vaikų turi, abiejų žmonos gražios. Tikri dvyniai.“
ROBERTAS JAVTOKAS (1980-03-20)
Ūgis: 211 cm
Pozicija: vidurio puolėjas
Komanda: Valensijos „Power Electronics“
Juozukas: „Labai bendraujantis, daug istorijų gali papasakoti, daug išmano apie automobilius. Šis žmogus – rinktinės siela. Įkūnija visas kapitono savybes.“
MARIJONAS PETRAVIČIUS (1979-10-24)
Ūgis: 208 cm
Pozicija: sunkusis krašto puolėjas, vidurio puolėjas
Komanda: Milano „Armani Jeans“
Juozukas: „Labai darbštus. Dirba savęs negailėdamas, kartais net norisi patarti, kad šiek tie pasimuliuotų. Atiduoda visą save aikštelėje. Kaip žmogus – labai tvarkingas, visur ateina laiku, niekur nevėluoja. Jį galima laikyti vyro pavyzdžiu.“
JONAS VALANČIŪNAS (1992-05-06)
Ūgis: 210 cm
Pozicija: vidurio puolėjas
Komanda: Vilniaus „Lietuvos rytas“
Juozukas: „Labai geras jis man atrodo. Ne pagal metus, o pagal ūgį subrendęs. Labai gerai orientuojasi, pritampa ir nesijaučia, kad yra jauniausias komandoje. Malonus, šiltas, įdomu su juo bendrauti. Moka palaikyti pokalbį.“
