„Svajojau, kad kas nors pavadintų mane krepšininku“, – prisiminė Stanislovas Stonkus, gruodžio 29 dieną švenčiantis 80-metį.
„Kiekvienam darbui, jeigu jį atlieki dorai ir sąžiningai, reikia daug pastangų“, – sako garsus Lietuvos krepšininkas ir sporto mokslininkas, profesorius Stanislovas Stonkus, kuriam gruodžio 29 d. sukanka 80 metų.
PRADŽIA. Telšiuose gimęs S. Stonkus krepšinį žaisti pradėjo mokykloje. Kaip ir dauguma pradedančių sportininkų (ypač karo ar pokario metų), jubiliatas žaidė ne vien krepšinį, bet išbandė kelias sporto šakas.
„Ir futbolą žaidžiau, ir lengvąją atletiką lankiau. Ir varžybose esu dalyvavęs – diską mėtęs. Sidabro medalį laimėjęs Lietuvos moksleivių spartakiadoje. Bet svarbiausias buvo krepšinis“, – prisiminė S. Stonkus.
Krepšinį jis pasirinko ne dėl to, kad tai daryti jam sekėsi geriausiai. Tiesiog šis žaidimas labiausiai patiko: „Kokie ten laimėjimai, kai tik pradedi. Iš tiesų krepšinis labai patiko. Svajojau, kad kas nors pavadintų mane krepšininku.“
Pokario laikai nebuvo patys puikiausi sportuoti. S. Stonkus, kaip ir dauguma to meto paauglių, susidūrė su nepritekliais.
„Nepriteklių buvo per akis. Tėvas mano buvo ligotas, tai aš iš ryto eidavau į kepyklą kapoti malkų, kitokį darbą dirbti. Bet krepšiniui laiko visada rasdavau. Užkandi avižinių papločių, išgeri pasaldinto vandens ir eini į pamokas, į treniruotes“, – pasakojo krepšinio senjoras.
KARJERA. Baigus mokyklą ir nespėjus pasiilsėti dar vasarą S. Stonkų pakvietė į Kūno kultūros instituto (KKI), kuriame jam ir teko vėliau studijuoti, komandą – Kauno „Žalgirį“. Ekipa tada ruošėsi SSRS pirmenybėms, tais metais turėjusioms vykti Vilniuje.
1951-aisiais S. Stonkus jau buvo vienas pagrindinių „Žalgirio“ žaidėjų. Kartu su komanda tapo SSRS čempionu. „Niekas tada nelaukė tokio laimėjimo ir niekas jo nesitikėjo“, – prisiminė jubiliatas. Po šio čempionato S. Stonkus tapo SSRS rinktinės kandidatu.
„Su kitu jaunu berniuku Maigoniu Valdmaniu buvome atsarginiai. Bet olimpiadoje dalyvavome. Pirmą kartą pamatėme amerikiečius ir kaip iš viršaus į krepšį dedama“, – kalbėjo profesorius.
SSRS 1952 m. pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Suomijos sostinėje Helsinkyje SSRS krepšininkai tapo vicečempionais. S. Stonkui olimpinio medalio pasimatuoti tąsyk neteko. Tada jis nepasirodžiusiems aikštėje krepšininkams nebuvo įteikiamas. Tiesa, po to kuriam laikui S. Stonkų iš Sovietų rinktinės sąrašų buvo išbraukę.
„1954-aisiais SSRS žiemos čempionatą žaidėme Leningrade ir laimėjome. Tada sporto vadovai gavo šimtus laiškų su klausimu, kodėl manęs nėra rinktinėje?“ 1954–1958 m., kol nesušlubavo sveikata, buvau pagrindinis SSRS rinktinės žaidėjas.
Iš pradžių kiek pasigydęs bandžiau grįžti. Dar su SSRS rinktine sužaidžiau savo paskutines rungtynes Italijoje 1958-aisiais. Bet jau medikai sakė, kad laikas nustoti sportuoti. Taip ir baigėsi mano sportinė karjera“, – pasakojo legendinis krepšininkas.
Per karjerą S. Stonkus spėjo du kartus sudalyvauti olimpinėse žaidynėse, kuriose SSRS rinktinė laimėjo sidabro medalius. Tiesa, žaidė tik vienose: 1956 m. Melburne.
Beje, ne mažiau nei pačios Melburno žaidynės lietuviui įsiminė kelionė namo. Ypač ta jos dalis, kai teko plaukti per Ramųjį vandenyną.
„Iš Melburno į Vladivostoką plaukėm 31 parą. O iš ten – dar dešimt dienų traukiniu iki Vilniaus... Tad kelionė truko gerokai ilgiau nei mėnesį. O tais laikais nebuvo taip, kaip dabar: pasiėmei mobilųjį telefoną ir paskambinai namo. Per visą kelionę galėjom pasiųsti į namus vieną telegramą. O laivas ir į 8–9 balų audrą buvo patekęs. Kapitonui teko plaukti slėptis už Japonijos salų. Po tos kelionės, jei kas man lieptų plaukti laivu, nesutikčiau nė už jokius pinigus... Kai išbūni jūroje mėnesį, bangos sūpuoja, atrodo, kad tuoj nuo to sūpavimo perplyš galva ir net olimpinis sidabras nedžiugina...“ – prisiminimais dalijosi S. Stonkus.
2006-aisiais, kai profesorius kartu su Kazimieru Petkevičiumi vėl lankėsi Melburne paminėti olimpinių žaidynių šiame Australijos mieste 50-metį, jau skrido lėktuvu.
DARBAI. Pats jubiliatas teigia, kad treneriu labai ilgai jam dirbti neteko: „1954 m. baigiau Kūno kultūros akademiją (KKA). Likau dirbti jos Krepšinio katedroje. Davė man patreniruoti vieną komandėlę. Vėliau patikėjo moterų komandą. Ją treniravau kokius 6–7 metus. Buvome tapę Lietuvos čempionais.“
Vėliau S. Stonkus pasirinko pedagoginės ir mokslinės krepšinio veiklos specializaciją. Kūno kultūros instituto (vėliau – akademijos) dėstytojas, docentas, profesorius. Apsigynė dvi disertacijas krepšinio tema.
Tuo metu, kai dirbo KKI dėstytoju, S. Stonkus dar ir vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai (LKF). Buvo jos pirmininkas. Su pertraukomis S. Stonkus LKF išdirbo 20 metų. Dirbant LKF teko rengti kampaniją, ieškoti Lietuvos krepšiniui aukštaūgių...
„Buvo toks laikas, kai neturėjome aukštų žaidėjų – krizė. Rengėme tokį vajų – „ieškome Lietuvoje ąžuoliukų ir liepaičių“. Ir suradome. Iš tų surastųjų vėliau išaugo ir Romualdas Vensbergas, ir Gediminas Budnikas. Visų pirma paskelbėme „Sporto“ laikraštyje, kad tokių reikia Lietuvai. O vėliau, jei tik kas pranešdavo apie aukštus jaunuolius, važiuodavome žiūrėti“, – pasakojo S. Stonkus.
ŠEIMA. S. Stonkus vedė vos pabaigęs KKI. „Turiu puikią žmoną, su kuria gyvenu jau nuo 1955 metų. Turiu sūnų – chirurgą traumatologą. Turiu dukterį. Sūnus sportavo. Žaidė už medicinos akademiją. Dukra taip pat truputį žaidė. Abu, aišku, – krepšinį...“ – kaip apie savaime suprantamą dalyką pasakoja profesorius.
S. Stonkus gavo daug apdovanojimų ir būdamas sportininkas, ir pasinėręs į sporto mokslą.
Stanislovas Stonkus
Gimė 1931 m. gruodžio 29 d. Telšiuose.
1954 m. baigė LVKKI.
1951–1953, 1956–1958 m. šešis kartus tapo Lietuvos čempionu.
1951 m. tapo SSRS čempionu, 1952 m. laimėjo SSRS čempionato sidabro medalį, 1953–1955 m. – bronzos medalius.
1953 m. laimėjo SSRS krepšinio taurę.
1953, 1954 m. laimėjo SSRS žiemos krepšinio čempionatus.
1956 m. užėmė trečiąją vietą SSRS tautų spartakiados krepšinio varžybose.
1957 m. tapo Europos čempionu, 1955 m. laimėjo bronzos medalį.
1952 m. dalyvavo Helsinkio olimpinėse žaidynėse.
1956 m. tapo Melburno olimpinių žaidynių vicečempionu.
Nuo 1958 m. dirba LKKA. Iki 1961 m. – Žaidimų katedros dėstytojas, 1961–1978 m. – tos pačios katedros vedėjas, 1968 m. – docentas, 1978 m. – prorektorius studijų reikalams, 1978–1990 m. – rektorius, 1989 m. – profesorius. 1990–1992 m. – Krepšinio, tinklinio ir teniso katedros profesorius, 1992–2003 m. – tos pačios katedros vedėjas, nuo 2003 m. – Sportinių žaidimų katedros profesorius. 1992–1995 m. – LVKKI Senato pirmininkas.
1983, 2005 m. laimėjo Lietuvos sporto mokslo darbų konkursą.
Nuo 1998 m. – mokslo žurnalo „Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas“, nuo 2007 m. – Lietuvos sporto enciklopedijos vyr. redaktorius. 2003–2008 m. – Lietuvos mokslo tarybos ekspertas, nuo 2004 m. – Lietuvos sporto mokslo tarybos narys. Nuo 1995 m. – žurnalo „Sporto mokslas“ redakcinės tarybos narys, Lenkijos, Latvijos mokslo žurnalų redakcinių kolegijų narys.
1961–1971, 1979–1983, 1990–1994 m. vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai.
1992–1996 m. dirbo LTOK viceprezidentu.
1992–1998 m. buvo Lietuvos kilnaus elgesio sporte komiteto prezidentas.
1956 m. tapo SSRS nusipelniusiu sporto meistru.
1962 m. pripažintas tarptautinės kategorijos teisėju.
1962 m. paskelbtas LTSR nusipelniusiu kūno kultūros ir sporto darbuotoju.
1987 m. įgijo habilituoto daktaro mokslinį laipsnį (socialinių mokslų, pedagogikos mokslų daktaras).
2005 m. tapo LTOK garbės nariu.
2005 m. – LOA akademikas.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirto laipsnio ordinas (1995), KKSK medalis „Už aukštus sportinius pasiekimus“ (1980), KKSK ir KKSD medaliai „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1980, 1988, 1992, 1997), KKSD Sporto garbės kryžius (2006), LTOK Olimpinė žvaigždė (2001), LTOK Garbės ženklas (2006), LTOK dvidešimtmečio medalis (2008), Lietuvos krepšinio federacijos pirmo laipsnio medalis „Už nuopelnus Lietuvos krepšiniui“ (2008).
Parašė knygas: „Krepšinis ir krepšininkai“ (su V. Kazakevičiumi, 1966), „Treniruokimės savarankiškai“ (1967), „Lietuvos krepšinis“ (1977), „Žaidžiame krepšinį“ (1976), „Tarybų Lietuvos krepšinis“ (1985), „Septyniasdešimt mūsų krepšinio metų“ (1992), „Olimpinis krepšinis“ (1996), „Krepšinio testai“ (1998), „Lithuania: A Success Story“ (2006); monografijas: „Krepšinis. 100 žingsnių per pasaulį“ (1991, 1992), „Olimpinis 1992 m. krepšinis“ (1993), „Neslūgstančios krepšinio vilnys“ (1999), „Vytautas Augustauskas-Augustaitis 1904–1958“ (2003), „Lietuvos aukštasis kūno kultūros mokslas: žmonės ir darbai“ (2007), „Sporto terminų žodynas“ (1996); vadovėlius: „Krepšinis“ (1985), „Žaidimai. Teorija ir didaktika“ (1994), „Olimpinis sportas. Olimpijos ir olimpinės žaidynės“ (2000), „Olimpija“ (2002), „Krepšinis. Istorija. Teorija. Didaktika“ (2003).
Ingvaras Butautas
