Naujasis Lietuvos futbolo rinktinės treneris Jose Couceiro startavo įspūdingai, tačiau išlaikyti aukščiausią lygį jam nepavyko, o lietuvių svajonė žlugo – pralaimėjimai pastarosiose trejose varžybose nubraukė viltis kovoti dėl kelialapio į Pietų Afrikoje vyksiantį čempionatą.
Atsigavę kritikai skuba nurašyti gan nepigiai kainuojantį portugalą. Tuo tarpu pats treneris teigia galvojantis tik apie ateinančias varžybas.
Neatlaikė varžybų svarbos
- Lietuvos rinktinė pradėjo atrankos ciklą dviem įspūdingomis pergalėmis, vėliau įveikė Farerų salų rinktinę. Tačiau po to suklupo net trejose varžybose iš eilės. Kas lėmė tokias skirtingas atrankos dalis?
- Pasiekti rimtoms pergalėms ir išlaikyti stabilų žaidimą reikia laiko, metų ar dvejų neužtenka. Ir dirbti turi ne tik treneris - tai užduotis visam šalies futbolui. Futbolas gali puikiai garsinti šalį. Kai rinktinė išvykoje nugalėjo Rumuniją, visas pasaulis kalbėjo apie Lietuvą.
Jei Lietuva dirbs dėl futbolo ateities, realu patekti į Europos čempionatą. Tai nėra lengva, tačiau daug paprasčiau nei patekti į pasaulio čempionatą. Problemų Lietuvos futbolui netrūksta. Yra didelis skirtumas tarp rinktinės ir likusių žaidėjų.
Nemaža dalis rinktinės žaidėjų rungtyniauja stipriuose čempionatuose, aukštu lygiu. Šiuo metu ir kai kurie U-21 rinktinės nariai žaidžia užsienyje. Tai labai svarbu Lietuvos futbolo ateičiai, nes ten jie labiau tobulėja, įgauna vertingos patirties.
Dar labai svarbu, kad rinktinės lyderiai bendrautų, dalytųsi patirtimi su jaunais žaidėjais. Lietuvos rinktinė - vieninga komanda. Tai didžiausia mūsų stiprybė. Čia yra ne tik gerų žaidėjų, bet ir gerų žmonių. Vienintelis kelias ateičiai - rinktinės žaidėjai turėtų žaisti kuo stipresniuose užsienio čempionatuose, nes Lietuvos čempionato lygis, deja, itin žemas.
- Išties įspūdingai įveikėme Rumuniją išvykoje, tačiau savo aikštėje turėjome pripažinti minimalų varžovų pranašumą. Kas pasikeitė per tuos devynis mėnesius?
- Po pirmųjų rungtynių sakiau, kad džiaugiuosi pergale, bet rezultatą vertinu kaip išimtį. Rumunija yra stipri komanda. Antrosiose rungtynėse Lietuvos rinktinė žaidė neblogai, ypač antrajame kėlinyje. Silpnesnį žaidimą pirmoje rungtynių pusėje lėmė nervai. Antrame kėlinyje žaidėme geriau ir turėjome šansų išlyginti rezultatą, tačiau futbole norint pasiekti rezultatų reikia įmušti. Paskutinėse trejose varžybose nepelnėme nė įvarčio ir tai - didelė problema.
Nemėgsta skųstis
- Kuriose atrankos rungtynėse buvote labiausiai patenkintas rinktinės žaidimu?
- Man patiko pirmosios varžybos su rumunais. Esu patenkintas ir rinktinės žaidimu su Farerų salų komanda. Tai buvo negražios varžybos, įmušėme tik vieną įvartį, tačiau komanda žaidė protingai. Farerų salų rinktinė rėmėsi kontratakomis, gynyboje nuolat dirbo visi 11 žaidėjų. Norint įmušti tokiam varžovui, reikia sužaisti labai protingai. Turėjome ir daugiau galimybių pasižymėti, tačiau padidinti rezultato nepasisekė.
- Futbole nemažai lemia sėkmė. Ar atrankoje sėkmė šypsojosi Lietuvos rinktinei?
- Bet kurioje sporto šakoje reikalinga sėkmė. Jos reikia ir gyvenime. Jei paskutinių varžybų su rumunais antrame kėlinyje mums būtų bent šiek tiek nusišypsojusi sėkmė - būtume bent jau išlyginę rezultatą. Futbole yra du keliai: galima skųstis, kad pritrūko sėkmės, arba dirbti. Ir jei sunkiai dirbsime, ateinančiose rungtynėse sėkmė bus mūsų pusėje. Nemėgstu skųstis dėl sėkmės trūkumo ar teisėjų klaidų. Nemanau, kad tai teisingas kelias.
Tikslas - vienos rungtynės
- Lietuvos rinktinei liko tik teoriniai šansai patekti į pasaulio čempionatą. Kurią galutinę vietą laikytumėte sėkminga, atsižvelgiant į dabartinę turnyrinę lentelę?
- Dabar turime galvoti ne apie turnyrinę lentelę, o kaip laimėti ateinančias varžybas. Taškus skaičiuosime spalį, pasibaigus ciklui. Žinoma, žvelgiant į turnyrinę lentelę reikia pripažinti, kad šansai labai nedideli. Tačiau, jei turime bent vieno procento tikimybę, privalome ja pasinaudoti. Taigi, dabar svarbiausias tikslas - laimėti ateinančias varžybas.
- Visgi kokia pagrindinė priežastis, kad po tokio sėkmingo atrankos starto dabar liko tik teoriniai šansai?
- Pagrindinė priežastis - varžovai. Tiek Prancūzija, tiek Rumunija, tiek Serbija - labai pajėgios komandos. Be abejo, yra ir kitų problemų. Pavyzdžiui, daug rinktinės žaidėjų savo klubuose beveik neturi žaidimo praktikos, o dalis šiuo metu net neturi kontraktų. Tačiau tai jau šalutinės priežastys, o pagrindinė - varžovų pajėgumas.
- Susipažinote ir su rinktinės kandidatais, jaunesniais žaidėjais. Kaip vertinate ateinančią rinktinės kartą?
- Šiuo metu Lietuvoje yra 4-5 jauni žaidėjai, turintys rimtą potencialą. Bet Portugalijoje perspektyvių žaidėjų yra 20 ar 25. Tai didelis skirtumas.
Reikia, kad daugiau žmonių žaistų futbolą. Reikia dirbti su jaunais žaidėjais, kelti vietinio čempionato lygį. Perspektyvūs žaidėjai turėtų išvažiuoti į stipresnes pirmenybes.
Iš U-21 žaidėjų geras perspektyvas turi Arvydas Novikovas, Marius Papšys, Linas Klimavičius, Mantas Fridrikas. Tačiau jei šie žaidėjai liktų rungtyniauti Lietuvoje, jie tobulėtų daug lėčiau nei žaisdami svetur.
Jankauskas svarbus ateičiai
- Pakvietėte buvusį rinktinės puolėją Edgarą Jankauską prisijungti prie trenerių komandos. Ar pažinojote jį, kai žaidė Portugalijoje?
- Jis niekada nežaidė mano treniruojamoje komandoje, bet jį pažinojau. Visgi manau, kad būtų geriau, jei Jankauskas dar bent metus pažaistų (juokiasi). Tai labai patyręs žaidėjas, be to - geras žmogus. Jankauskas laimėjo UEFA taurę, Čempionų lygą, daug metų žaidė aukščiausio lygio futbolą. Pasikviečiau Edgarą į rinktinę, nes jis svarbus Lietuvos futbolo ateičiai.
- Įvertinkite Jankausko, kaip trenerio, perspektyvas?
- Jankauskas trenerio karjerą pradeda labai anksti ir realiai įvertinti jo galimybėms reikia laiko. Bet jis turi visas reikalingas savybes - patirtį, charakterį ir protą.
Apie ateitį kalbėti anksti
- Karjeros pradžioje buvote vertinamas kaip labai perspektyvus specialistas, tačiau vadovaudamas Portugalijos jaunimo rinktinei sulaukėte gana daug kritikos. Kaip manote, kaip jūsų karjerą paveikė pergalės su FBK „Kaunas“ komanda ir Lietuvos rinktine?
- Pergalės buvo svarbios man pačiam. Portugalijoje futbolas visada buvo po didinamuoju stiklu. 2007-aisiais treniruodamas šalies jaunimo rinktinę sulaukiau nemažai kritikos. Daug kas peikė U-21 rinktinės žaidimą čempionato finaliniame etape. Tačiau šiais metais rinktinė net nepateko į finalinį etapą. Dabar visi prisimena 2007-uosius kaip gerus laikus. Jie pamiršo kritiką. Toks trenerio gyvenimas - po pralaimėjimų visuomet lieki vienas. Tam esu pasiruošęs.
- Nepaisant pastarųjų pralaimėjimų Lietuvoje esate vertinamas neblogai. Ar yra šansų, kad liksite rinktinės treneriu ir būsimai atrankai į Europos čempionatą?
- Futbole ateities planai gali pasikeisti per vieną savaitę. Šiuo metu esu susikoncentravęs į darbą su Turkijos klubu, ruošiu komandą būsimam sezonui. Vėliau laukia svarbios Lietuvos rinktinės varžybos. Tad visas mano dėmesys sutelktas į šiuos du darbus, o apie ateitį kalbėti dar anksti.
- Galbūt apie ateitį jau bendravote su Lietuvos futbolo federacijos atstovais?
- Konkretaus pokalbio kol kas nebuvo.
- Ar norėtumėte ir toliau treniruoti rinktinę?
- Kodėl gi ne. Kai atvykau į Lietuvą, finansai nebuvo svarbiausias klausimas. Į darbą Lietuvoje žiūrėjau kaip į ilgalaikį projektą. Taip jį vertinu ir dabar. Portugalijos antroje lygoje treneriai uždirba daugiau nei Lietuvos aukščiausiame divizione. Tačiau juk sutikau treniruoti FBK „Kauną“.
- Tačiau ir dabar Lietuvoje yra žmonių, kurie teigia, kad Jūsų atlyginimas per didelis. Ką jiems atsakytumėte?
- Tai netiesa. Šiuo metu mano atlyginimas tikrai nėra didelis.
Futbolas be sienų
- Prieš atvykdamas į Lietuvą dirbote tik Portugalijoje. Ar darbas užsienyje kitoks?
- Kiekviena šalis kitokia, skiriasi kultūra. Ne tik futbolas, bet ir patys žmonės. Lengviau dirbti Portugalijoje, nes tai - futbolo šalis, o Lietuvoje populiariausias krepšinis.
Lietuviai su manimi visada buvo malonūs. Žinoma, treneriui labai svarbu lengvai susikalbėti su žaidėjais. Aš mėgstu bendrauti su jais be vertėjo. Deja, kartais tai neįmanoma, tačiau Lietuvos rinktinėje netrūksta angliškai kalbančių futbolininkų, kurie mano žodžius išverčia komandos draugams, tad problemų nekyla.
- Ar norėtumėte grįžti dirbti į Portugaliją?
- Šiuolaikiniame futbole nebėra sienų, visur atviros durys. Žinoma, darbas Portugalijoje turėtų savų pranašumų, tačiau tai tikrai nėra mano prioritetas. Vienintelė rimta problema - Portugalijoje liko mano šeima. Tai pagrindinis ir bene vienintelis darbo užsienyje minusas.
- Balandžio mėnesį pasirašėte kontraktą su Turkijos „Gaziantepspor“ klubu. Kas lėmė Jūsų sprendimą vienu metu treniruoti ir Lietuvos nacionalinę rinktinę ir klubą?
- Prieš priimdamas turkų pasiūlymą viską aptariau su Lietuvos futbolo federacija. Federacijai nėra lengvi laikai, tad nutarėme, kad taip bus geriausia. Labai gerai pažįstu Lietuvos futbolą bei žaidėjus. Į rinktinės treniruotes buvau pasikvietęs net 48 žaidėjus - tai išties daug. Dabar darbas su klubu netrukdo treniruoti ir rinktinės, bet nežinau, kaip bus ateityje. Jei kils problemų - spręsime jas.
INFO
Neoficialiais duomenimis J. Couceiro už Lietuvos rinktinės treniravimą per metus turėjo uždirbti 800 tūkst. litų. Dar 200 tūkst. litų būtų skiriama viešbučiui, automobilio nuomai bei kelionėms. Tačiau balandžio mėnesį portugalui pasirašius kontraktą su turkų „Gaziantepspor“ klubu, jo atlyginimas Lietuvos rinktinėje sumažėjo apie 70 proc.
DOSJĖ
Jose Couceiro
Tautybė: Portugalas.
Gimimo data: 1962 m. spalio 4 d.
Šeimyninė padėtis: Vedęs, turi tris dukteris.
Trenerio karjera:
2002-2004 FC „Alverca“ (Portugalija);
2004-2005 „Vitoria FC“ (Portugalija);
2005 FC „Porto“ (Portugalija);
2005-2006 CF „Os Belenenses“ (Portugalija);
2006-2007 Portugalijos U-21 rinktinė;
2008 FBK „Kaunas“;
2008- Lietuvos rinktinė;
2009- „Gaziantepspor“ (Turkija).
Gaudrius Dzikaras, „Sporto žmonės“
