Vilniuje pakalbinti kaunietį, gyvenantį Kalifornijoje! Atrodo, kad tai galėtų būti dar viena filmo „Misija: neįmanoma“ dalis. Tačiau prieš metus iš vėjuotosios Čikagos į Kaliforniją persikėlęs šokėjas ant ledo A. Reklys atostogas leido Lietuvoje.
„Jaučiau, kaip kūną užlieja karščio bangos, - su šypsena veide tęsė Aidas. – Galvoje sukosi tik vienas klausimas „Ką daryti?“ Ramiai atsistojau, apžiūrėjau kontrolierius, nesprendžiau, kad jie tikrai nėra pačios geriausios sportinės formos. Pasiėmiau savo sportinį krepšį ir pasukau durų link. Vienas laiptelis, galva pilna minčių. Iškvėpiau. Antras laiptelis. Ir tik pajutau žemę po kojomis ir roviau kiek įkabindamas. Dar girdėjau, kaip man šauk „Stok!”. Bėgdamas dar pagalvojau „Patikėk!”
Su garsiausiais pasaulio šokėjais po pasaulį keliaujantis Aidas į klausimą „Kaip sekasi?“ visada atsakys, kad geriau ir būti negali.
„Gyvenu gražiomis gyvenimo akimirkomis. Nuolat sau kartoju, kad mintis užaugina veiksmą, kuris užaugina įprotį, kuris užaugina charakterį, o jis užaugina tavo likimą, - sakė Aidas – Yra sakoma, kad reikia daug šypsotis ir likimas nusišypsos tau. Taip ir yra“.
- Daug šypsotis? Skamba labai amerikietiškai.
- Manau, kad šypsojausi visada, tačiau kol gyvenau Lietuvoje ji dažniau būdavo pasislėpusi mano viduje. Pozityvumas buvo giliai užkastas, nes nuolat kas nors pirštu rodydavo, kaip daryti ir mosuodavo kumščiu, norėdamas parodyti, ko negalima daryti. Amerika? Ten tolerancijos yra daugiau. Jeigu tau kažkas nepasiseks, kas nors padės atsistoti ant kojų ir paragins nepasiduoti. Pirmosios mintys tokiais atvejais būdavo „O, kaip keista“. Tačiau tai motyvavo, privertė labiau pasitikėti savo jėgomis. Tai man padeda kaifuoti.
- Grįžęs į Lietuvą šypsenų matai mažiau? Dar jautiesi čia savas?
- Kai skridau lėktuvu namo vis galvojau, kaip viskas bus. Širdis plakė, žinojau, kad bus smagu pamatyti Lietuvą pro lėktuvo langą. Galvojau, ar bus prisnigę, ar saulėta. Jaudinausi. Kirtome debesis besileisdami ir pajaučiau, kad širdies ritmas padažnėjo. Žinau, kad čia yra mano gimtinė, čia visos mano šaknys chuligano laikų (juokiasi). Miela čia sugrįžti. Žinai, kažkada gulėjau saulėtoje Kalifornijos pakrantėje ir užsinorėjau lašinių, svogūno...
- Ir degtinės?
- Štai galvojau sakyti, ar nesakyti (juokiasi). Tiesiog pliaže – nei iš šio, nei iš to! Pamenu, kaip tėtis papjaustydavo lašinių, žinoma, degtinės jis man ant stalo nestatydavo, bet tai užstrigo atminty. Smagu.
- Per dešimtmetį nepamiršai lietuvių kalbos?
- Iš pradžių ji buvo strigusi. Tik išvažiavęs labai retai tekdavo bendrauti su lietuviais. Pirmus kartus grįžęs į Lietuvą kalbėdavau pusiau angliškai, pusiau lietuviškai. Po kurio laiko pajutau, kad kalbėdamas telefonu su broliu kalbu laužyta dvikalbe. Brolis iš manęs tyčiojosi „Gal tu išmok lietuviškai ir tada paskambink“. Sutrikau tada. Perskaičiau, kad lietuvių kalba yra viena seniausių, supratau, kad reikia ją saugoti.
- Ar stebi, kas vyksta Lietuvos čiuožimo pasaulyje?
- Juokauju, kad grįžčiau į Lietuvą, jei kas nors pastatytų šiltą čiuožyklą. Lietuvoje yra daug jaunų ir gerų sportininkų, kurie demonstruoja gerus rezultatus.
- Ar tiesa, kad privalai išvažiuoti į užsienį norėdamas išmokti čiuožti?
- Neprivalai, galima pasikviesti trenerius, kurie galėtų pasidalinti informacija. Pats visai neseniai buvau pakviestas į Daniją papasakoti apie šuolio techniką. Taip ir dirba klubai – nuolat keičiasi patirtimi. Čiuožimas – geras sportas, bet Lietuvoje jis miegantis. Gal trūksta finansavimo?
- Bet paauglystėje ir pats matei, kad tai nėra pati populiariausia sporto šaka Lietuvoje. Nežinojai, kad karjera pakryps keliu, kuriuo dabar keliauji...
- Tada aš net nesvajojau apie tai, ką turiu. Tikrai negalvojau, kad čiuožimas man suteiks tai, kuo dabar gyvenu. Vienas smagiausių dalykų nutiko prieš kelias savaites. Esu išradęs specialų treniruoklį čiuožėjams. JAV čiuožimo asociacija patvirtino šį produktą. To siekiau du metus. Šis treniruoklis jau buvo naudojamas daugelyje šalių, tačiau JAV asociacijos antspaudas ant popierių – didžiausias džiaugsmas. Štai pasidžiaugiau! Apie ką svajojau vaikystėje? Man patikdavo filmai: komedijos ir koviniai, kurie priversdavo širdį plakti dažniau.
- Kuris kovinis filmas tuo metu toks buvo?
- Mano favoritai visada būdavo Bruce‘as Lee ir Jeanas Claude‘as van Damme‘as. Vaikystėje maniau, kad užaugęs būsiu aktorius. Užaugau. Nesu aktorius, bet esu aktorius ant ledo. Šiek tiek svajonė išsipildė. Bet gal lietuviai kada nors pakvies mane suvaidinti filme. Vaikystėje tikrai nenorėjau būti kosmonautu, policininku ar dar kažkuo. Tiesiog žiūrėjau filmus ir galvodavau, kad būtų tai kaifas.
- Šiandien stebėdamas tave ant ledo pagalvojau, ar niekada neteko sapnuoti košmaro, kad ledas ištirpsta ir pradedi skęsti?
- O, geras. Išmetei košmarą į realybę. Pusę to, ką įvardinai, esu patyręs. Pernai. Viena kompanija mane pakvietė pačiuožti renginyje ant ežero. Viskas buvo gražu: šviesos, fejerverkai. Perspėjau visus, kad programos pabaigoje darysiu salto. Paklausiau, ar neįnersiu. Sulaukiau atsakymo „Jeigu įlūši, suvaidink, kad taip turi būti“. Pasirodė nejuokinga, pasakiau „Ką suvaidinti? Tu tik man mesk gelbėjimosi ratą kuo greičiau“. Tik nusileidęs po salto kuo greičiau pasistengiau dingti, kad ledas neįlūžtų. Tai buvo ne pagal muziką, bet viskas baigėsi gerai. Košmarų? Aš nieko nesapnuoju. Mano gyvenimas kaip sapnas. Persikėliau į Kaliforniją, gyvenu prie pat pliažo...
- Vis arčiau Holivudo?
- Buvau ten keletą kartų. Prasiėjau, buvo smagu.
- Ar amerikiečiai ištaria tavo pavardę?
- Su vardu nėra problemų, bet su pavarde tikrai būna. Pirmo mano vesto seminaro metu maža mergaitė prie manęs pričiuožė ir paklausė „Kas per treneris pavarde Reklys?“ Pasižiūrėjau į ją, pasakiau, kad tai tiesiog mano pavardė. Ji truktelėjo pečiais ir nučiuožė. Nieko nesupratau. Tik vėliau pasiklausiau kitų trenerių, kodėl visi taip reaguoja į mano pavardę. Išgirdę mano klausimą visi pradėjo juoktis. Nesupratau, kas čia juokingo. Tačiau man paaiškino, kad „Reckless“ reiškia „Pamišęs“. Pagalvojau, kad man tai visai tinka. Todėl ir savo rūbų liniją pavadinau savo pavarde. O dėl vardo? Pasaulio čempionate buvo nutikimas, kai teisėja iš Japonijos negalėjo perskaityti mano vardo. Ji tiesiog ištarė „Adidas Reklys“. Kaip tik tuo metu sėdėjau su „adidasu“. Visi lūžo iš juoko ir čempionato metu visi mane vadino Adidasu.
- Jeigu tavo gyvenimas yra tarsi svajonė, tai jau neturi apie ką svajoti?
- Kartais susimąstau, kokią dar svajonę norėčiau įgyvendinti? Svajoju apie tvirtą šeimą. Materialių dalykų man nereikia, viską turiu...
- Tu skaičiuoji pinigus?
- Atėjęs į parduotuvė nežiūriu į kainas, ieškau prekės, kuri man suteiktų malonumą, priverstų nusišypsoti. Maistą renkuosi gerą. Amerikoje tai yra reta, bet džiaugiuosi Kalifornijoje atradęs augančius kaktusus. Vieną dieną pastebėjau, kad moteris pjausto tuos kaktusus ir kraunasi į maišus. Pasiklausiau, kodėl ji tai daro. Sužinojau, kad maži kaktuso lapai labai gerai išvalo organizmą. Pasikonsultavau su broliu. Ir pirmą dieną be pirštinių nuėjau lupti tų kaktusų. Vėliau su pincetu traukiau mažus spygliukus iš pirštų. Išmokau užsidėti dvejas pirštines, bet kaktusų vaisiai – nerealūs.
Klausei, kiek uždirbu? Tiek, kad net neturiu, kur išleisti. Man pakanka, gal atsiradus šeimai bus sunkiau, bet dabar viskas yra gerai. Nevaržau savęs.
- Ar jauti, kad žmonės tau pavydi?
- Nežinau, ar tai pavydas. Kartais atrodo, kad žmonės norėtų būti mano vietoje. Tačiau tokius žmones ir jų pasisakymus ignoruoju. Nenoriu nė sekundės savo gyvenimo atiduoti mintims apie negatyvą. Tam nėra laiko, susirandu chebryte, su kuria linksma ir gera. Kiek mums liko dar gyventi? Dar devyniasdešimt metu ir viskas (juokiasi).
- Ko dar išmokė Amerika?
- Verslumo. Ten yra verslo šalis. Jausmų mažai. Ten visų akyse tik doleriai. Jeigu zombiai vaikšto ir nuolat murma „Brains, brains“, tai amerikiečiai nuolat kartoja „Dollars, dollars“. Jie mėgsta paskolas. Tačiau mane tėtis visada mokė „Aidai, nepasidaryk sau kalėjimo“. Jaunystėje nesupratau, ką jis turėjo galvoje. Jis man taip ir nepaaiškino. Tik vėliau supratau, kai pamačiau žmones, kurie nervinasi dėl nusipirkto didelio namo, automobilio... Jei tik žmogui trūksta pinigų, jie nervinasi, prasideda bardakas šeimoje. Dabar žinau, kad jeigu neturi lito, o nori nusipirkti arbatos, tai nesiskolink, sulauk savo lito. Tai man padeda laisvai gyventi. Niekas manęs nerakina antrankiais. Gal kitiems reikia tokio išbandymo – paskolos...
- O gal jie bijo, kad per tuos likusius devyniasdešimt metų nesugebės įsigyti to, ko trokšta?
- Gal. Suprantu, bet gal tada geriau mažesnį namą nusipirkti, o ne statytis pilį, o vėliau melstis, kad iš darbo neišmestų?
- Patys turite gerą posakį – „pakabinti pačiūžas ant vinies“. Ar jau esi apie tai galvojęs?
- Dar ne, nes labai daug pačiūžų turiu (juokiasi). Galvoju, kad visai būtų smagu pasidaryti kūrinį iš pačiūžų. Jos „gyvena“ porą sezonų, žinau, kad trys poros likusios pas tėtį, namuose turiu dar tris poras, kažkur dar yra likusios. Man daug vinių reikėtų. Kol dar kūnas leidžia...
- Ar bijai dienos, kai kūnas jau neleis?
- Tada įsijungsiu „youtube.com“ ir ilgai verksiu. Žliūbausiu ir sakysiu „Štai kokie geri buvo laikai“. Negalvoju apie tai, kas bus. Gyvenu šiuo momentu. Žinoma, planų turiu, bet gyventi reikia dabar. Svarbiausia negyventi praeitimi. Praeitis? Koks skirtumas, juk turiu galvoti apie tai, ką veiksiu. Investicijos? Taip, apie jas galima galvoti, reikia popierėlius padėti kažkur, kad jie nebūtų bereikšmiai.
- Jeigu jau prakalbome apie praeitį – jeigu visus tavo prisiminimus ištrintų ir leistų pasilikti tik vieną, kurį norėtum išsaugoti?
- Tai būtų mūsų šeimos kelionių Nemunu valtimi prisiminimas. Tėtis, mama, aš ir brolis sustodavome, išsivirdavome bulvių, nakvodavome palapinėje, o kitą rytą vėl sėsdavome į valtį ir plaukdavome. Čia buvo kaifas. Jaučiausi tarsi pamišęs Mauglis, keliaujantis per pasaulį. Man tada buvo gal septyni ar aštuoni metai. Turiu kelias nuotraukas ant savo stalo. Jos mane labai gerai nuteikia. Mamos jau nėra, bet nuotraukos man kelia labai geras emocijas. Šeima – stipriausi prisiminimai. Kartais net susimąstau, kodėl išvažiavau, juk tėtis tai čia. Bet jis nenori į Ameriką. Buvo atvažiavęs, nustebo, kad ten labai gražu, žmonės sveikinasi, šypsosi. Bandžiau jam pasakyti, kad tai yra vietelė prie Rojaus. O jis pradėjo šaukti, kad tai ir yra Rojus. Pertraukiau jį ir pasakiau „Ne, ne, dar nereikia į Rojų“.
- Kaip manai, kuris „salto“ buvo pats didžiausias gyvenime?
- Manau, mano didžiausias salto dar tik bus, jei sugebėsiu kažką įsileisti į savo gyvenimą. Aplink matau skyrybas... Todėl pats noriu surasti tą tikrą jausmą. Nenoriu, kad būtų tik patogu, nereikia man ir materialių dalykų, galėčiau iš rąstų namuką pasistatyti ir man būtų ramu. O kas tame name? Kas tasai židinys? Kiti sako, kad nėra meilės, bet tikiu, kad ji yra. Nežinau, kada gyvenimas atsiųs tą tikrą jausmą.
