Taip pravardė ir prilipo: „Visiems ji tiko ir patiko, todėl tapau „Plaktuku“.
Kaip ir daugelis berniukų, ankstyvoje vaikystėje jis žiūrėjo filmus, kuriuos pačius nerealiausius kovos menų triukus demonstravo legendiniai Bruce‘as Lee, Jeanas Claude‘as van Damme‘as bei Chuckas Norrisas.
„Būdavo smagu žiūrėti filmus, kuriose vaidino šios legendos, kartu su tėčiu, - teigė L. Sriubiškis. – Tačiau nesilygiuoju nei į vieną iš šių personų. Man visada buvo ir yra smagiausia stebėti Juliaus Mockos bei Sergejaus Maslobojevo treniruotes. Noriu lygiuotis į pačius geriausius“.
- Kiek metų tau buvo, kai pirmą kartą žengei į ringą?
- Puikiai prisimenu savo pirmąją kovą, tąsyk man buvo vos septyni metai, nejaučiau didelės baimės prieš kovą, tiesiog ėjau kovoti ir tiek. Pirmasis raundas buvo puikus, daug dirbau tiek rankomis, tiek kojomis, o antrame raunde jau švenčiau pergalę nokautu. Buvo labai geras jausmas, nes tai - pirmoji mano pergale karjeroje, pirmasis medalis, pirmas trenerio geras žodis man.
- O kada patyrei pirmą pralaimėjimo kartėlį?
- Pirmasis mano pralaimėjimas buvo išvykoje, ne Lietuvoje. Visi žiūrovai palaikė mano priešininką, nes jis buvo vietinis kovotojas. Pralaimėjau kelių taškų skirtumu, jaučiausi tikrai nusiminęs, bet po šio pralaimėjimo žengiau tik dar vieną didelį žingsnį, kuris mane paskatino siekti dar skambesnių pergalių savo karjeroje.
- Ar atskleisi paslaptį, kaip jautiesi prieš kovą?
- Net ir dabar kovodamas jaučiu nedidelę baimę... Gal tai yra jaudulys. Manau, tai yra normalu, daugelis sako, jog jau turiu virš šimto kovų ir neturėčiau leisti sau bijoti. Tai nėra tiesa. Žinau, kad net patyrę kovotojai jaučią baimę, nes nori kuo geriau pasirodyti prieš trenerį, žiūrovus, artimuosius ir, galų gale, prieš patį save. Visi nori išspausti geriausią, ką gali.
- Kovos menais užsiima visa jūsų šeima. Šis potraukis perduodamas genetiškai?
- Tiek aš, tiek visi mūsų šeimos vaikai šiuo sportu pradėjome užsiimti tėčio dėka. Ar tai genetiškai perduodama liga? Veikiau, tai yra visų mūsų aistra. Vyriausioji sesuo šiuo metu studijuoja, todėl ir toliau tęsti kadaise buvusią karjerą būtų kiek sudėtinga. Sesuo Dominyka savo karjeroje turi nemažai pergalių, ji yra Europos ir pasaulio čempionė, tačiau šiuo metu labiau sportuoja dėl savęs, rūpinasi mokslais ir ateitimi.
- Šiuo metu sportuoji Vilniuje, tačiau daugelis kovotojų pabrėžia, kad norint siekti aukštumų derėtų pamatyti ir užsienio kovos menų mokyklas...
- Taip, dabar treniruojuosi „Sparta Fight Gym“, kuris stipriausias klubas Lietuvoje, čia sportuoja stipriausi Lietuvos kovotojai. Labai džiaugiuosi, jog čia sportuoju, turiu galimybę tobulėti su geriausiais bei pasidalinti patirtimi su mažiau patyrusiais kovotojais. Užsienis? Savo planuose taip pat turiu planų išvykti į užsienio klubus, ten įgyti daugiau patirties. Norėčiau nuvykti į „Mike‘s Gym“ Olandijoje. Ten susirenka vieni stipriausių pasaulio kovotojų. Manau, kad esu pasiekęs nemažai ir dabar, tačiau nemanau sustoti, noriu pasiekti dar daugiau, kovoti stipriausiuose turnyruose ir būti pastebėtas.
- Ar spėji sportą suderinti su mokslais?
- Mokslai man sekasi gana neblogai, bet tikrai jiems tiek daug laiko neskiriu, nors turėčiau. Daug laiko praleidžiu salėje... Bet mokslai yra privalomi, nes be mokslų nebūsiu geras treneris. Ateityje planuoju juo tapti. Mėgstami dalykai mokykloje? Kūno kultūra, chemija... Toliausiai nuo širdies, kaip ir visiems, matematika.
- Mūsų šalies kovotojai vis dažniau kalba apie stipriausius kovos menų turnyruose – UFC, Bellator, Glory... Ar pats apie juos susimąstai?
- O kuris kovotojas nenorėtų pasiekti tokių aukštumų? Norėčiau save išbandyti ir kitose kovų menų stiliuose, bandyčiau kovoti tiek UFC, tiek Glory, bei garsinti Lietuvos vardą stipriausiuose turnyruose.
- Ką tau reiškia Lietuvos trispalvė?
- Laisvę, tikėjimą! Turime džiaugtis, kad turime savo vėliavą, kad ir kokia ji bebūtų, turime dėkoti partizanams, visiems Lietuvos laisvės gynėjams, kurie pasiaukojo dėl Lietuvos laisvės, dėl mūsų.
