Lietuvos moterų krepšinis išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pastarųjų kelių metų mūsų šalies rinktinės rezultatai kelia ne susižavėjimą, o nusivylimą.
2009 metų Europos čempionate kovota tik dėl 9-12 vietų, o sėkmingas žaidimas 2010 metų atrankos varžybose vėl baigėsi neįgyvendintais tikslais šių metų Senojo žemyno pirmenybėse. Lenkijoje vykusiame turnyre lietuvės tenkinosi septinta vieta.
Tai reiškia, kad likome už atrankos turnyro į Londono olimpiadą borto ir vėl turėsime kautis atrankinėse varžybose dėl vietos į 2013 metų Europos čempionatą Prancūzijoje.
Su Lietuvos rinktine 1997 metais Europos čempione tapusi viena geriausių mūsų šalies krepšininkių Jurgita Štreimikytė Virbickienė teigia, kad prastėjantys rezultatai tiesiogiai susiję su kartų kaita. „Pripažinkime, kad Lietuvos moterų krepšinis ėjo tol, kol buvo „senas bagažas“. Pradėjo keistis kartos ir pradėjome strigti“, – Balsas.lt aiškino Kauno „Viči-Aisčių“ komandos trenerio asistentė.
J. Štreimikytė Virbickienė tikino, kad skiriasi jaunų ir vyresnių žaidėjų požiūris į krepšinį: „Dabar matau jaunų žaidėjų nepasitenkinimą, joms vis kažkas netinka, kažkas negerai. Galbūt per daug jas išlepinome? Nenoriu kritikuoti, bet Europos čempionatas tik parodė, kad reikia kiekvienam rimtai pažiūrėti į save, paklausti, kiek pastangų įdedu kiekvieną dieną, kas man krepšinis?“
Buvusi krepšininkė tvirtino, kad net pavargsta nuo jaunų žaidėjų skundų. „Dažnai susiduriu su „man nepatinka“, „aš nenoriu“, „aš negaliu ir man sunku“. Žaidžiau Italijoje, Prancūzijoje, Amerikoje – niekur to nebuvo. Atėjai į treniruotę, pasakė treneris ir šventa. Gal mūsų lietuvių toks būdas – verkti ir zyzti?“ – svarstė ji.
– Visa tai matote ir Lietuvos rinktinėje?
– Rima Valentienė, Agnė Abromaitė, Sandra Valužytė, Aušra Bimbaitė – žaidėjos, kurios dirba kiekvienoje treniruotėje ir atiduoda 110 proc. jėgų. Jos turi tikslus. Tai – kartų kaita. Moterų krepšinyje turime ne tiek daug gerų žaidėjų. Randame talentingus žmones ir gal per greitai ir per lengvai užkeliame juos ant pakylos. Norėčiau, kad suprastų jaunimas – jeigu tave užkėlė ant pakylos ir lepina, reiškia, nuo tos dienos reikia dirbti dvigubai daugiau. Čia ne kelio pabaiga, o pradžia. Jeigu nori būti tikrai geras žaidėjas, reikia kiekvieną minutę tai įrodinėti.
Aušra Bimbaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
– Iš šono atrodo, kad moterų krepšinis nesulaukia tiek dėmesio kiek vyrų. Kaip tuomet galima kalbėti apie „išlepimą“?
– Mergaites sudėtinga privilioti į krepšinį. Berniukų krepšinyje vienas išėjo, kitas ateis, o mergaitės – randi talentą ir jį puoselėji, saugai nuo visokių problemų ar negandų. Jos pripranta prie to. Galbūt joms daug kas leidžiama. Šiuo metų jaunoms žaidėjoms perėjimas į profesionalų sportą – problema. Jis gali būti skausmingas. Kai ateini į profesionalų krepšinį, lieki vienas ir kovoji pats už save. Tai kitas kelias.
– Jūsų nuomone, kas nutiko Lietuvos komandai Europos čempionate? Grupės rungtynės Bygdoščiuje nieko bloga nežadėjo, o Lodzėje staiga dingo jėga, potencialas...
– Kiek stebėjau, trūko kažkokio paskutinio akordo. Kai reikia finišuoti, imame ir atsitraukiame. Nežinau kodėl. Aišku, sunku lyderėms. S. Valužytę ir A. Bimbaitę visi pažįsta, jos daug metų žaidžia Europoje. Jas nėra lengva uždengti, bet tai padaryti vis tiek galima. Atsirado nuovargis. Trūko kitų žaidėjų didesnio indėlio, užsidegimo. Kita vertus, ar tos žaidėjos turi tai savo viduje? Reikia pripažinti, kad neturime konkurencijos moterų lygoje ir rinktinėje. Tai platesnio masto problema.
Sandra Linkevičienė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
– Ką reikėtų keisti?
– Ieškome kaltų kažkur kitur. Paprasčiausiai turime atsisukti ir pažiūrėti kiekvienas į save. Ką aš nuveikiau, ką padariau ir kur esu. Truputį savikritiškumo. Jo reikia visiems. Reikia užsibrėžti didesnius tikslus – ne tik patekti į olimpinį atrankos turnyrą. Pripažinkime, kad Lietuvos moterų krepšinis ėjo tol, kol buvo „senas bagažas“. Pradėjo keistis kartos ir pradėjome strigti. Jaunoms žaidėjoms reikia suprasti, kad atėjo jų laikas. Išeis R. Valentienė, A. Bimbaitė, S. Valužytė. Kiek čia laiko liko? Lyderiu netampama per dieną. Reikia dirbti.
– Kokią matote Lietuvos moterų rinktinę ateityje?
– Potencialas didelis, bet jį negali „ištraukti“ vien treneris. Pačios žaidėjos turi tai panaudoti. Turi pats priversti save dirbti dvigubai daugiau, kad tavo potencialas atsiskleistų. Jeigu jauną žaidėją išleido į aikštę dvi minutes, ji turi atidirbti jas 200 proc., o ne galvoti: „Dvi minutes pabūsiu ir vėl sėdėsiu ant suolo“. Dabar visi tik pretenzijas ir norus reiškia. Reikia nusileisti ant žemės, pradėti dirbti ir tuomet galvoti – galbūt aš gera žaidėja.
– Ką galite pasakyti apie rinktinės trenerių darbą?
– Trenerių kritikuoti negaliu. Neturiu kompetencijos. Mano trenerio darbo stažas labai menkas. Tik tiek noriu pasakyti, kad reikia mažiau verkauti, o dirbti visiems kartu. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, reikia pirmiausiai atsisukti į save. Kitus kritikuoti lengva, bet reikia tai daryti pradėti nuo savęs.
Lietuvos moterų rinktinės Londono olimpinėse žaidynėse tikrai nebus (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
