Ekscentriškas, arogantiškas, irzlus, nesukalbamas. Tai tik keletas epitetų, kurie jau beveik dešimtmetį yra lipdomi Europos klubinio futbolo pergalių simboliu tapusiam JoseMourinho. Proga susipažinti su kitokiu – tvirtą nuomonę turinčiu, bet ramiu ir korektišku treneriu iš Portugalijos – pasitaiko labai retai. Tokią galimybę turi „Vakaro žinių" skaitytojai.
Pinigų ir žvaigždžių nesuskaičiuojančio, bet be pergalių alkstančio Madrido „Real" klubo kantrybė trūko pavasarį. Kai 47–erių Ž.Murinjas su Milano „Inter" (Italija) komanda susišlavė visus įmanomus titulus, „Real" nusprendė nebelaukti: po gana trumpų derybų treneris atsidūrė prie Ispanijos sostinės superkomandos vairo. Ar portugalas į Madridą kartu atsiveš visur lydinčią sėkmę, prognozuoti dar anksti. Tačiau pirmieji žingsniai varžovus turėtų bauginti. Vadovaujama J. Mourinho, „Real" ekipa per 11 mačų nesuklupo nė karto. Pokalbį su treneriu išspausdino Ispanijos dienraštis AS.
– Kalbėdamas apie jus Bobis Robsonas (1933–2009; legendinis anglų futbolininkas ir treneris, kurio asistentu yra buvęs Ž.Murinjas, – aut. past.) yra prasitaręs, kad per visą savo gyvenimą nebuvo sutikęs tiek daug pastebėti sugebančio žmogaus.
– Tai didis įvertinimas. Tačiau kartu dirbantiems žmonėms sakau, kad vien gero matymo nepakanka. Dar svarbiau yra tai, kad informacija iš trenerio pasiektų ją gauti turinčius asmenis. Viena yra būti asistentu ir sėdėti tribūnose arba prie televizoriaus dešimt kartų peržiūrinėti rungtynių įrašą, visai kas kita – duoti nurodymus slegiant didžiulei įtampai. Būtent tai ir skiria gerą asistentą nuo puikaus trenerio.
– Ko išmokote iš savo tėvo?
– Garbingumo. Tai turi būti svarbiausia trenerio, o galbūt ir kiekvieno žmogaus savybė. Aš klydau priimdamas sprendimus, analizuodamas rungtynes, bet išsaugojau aukščiausio lygio garbingumą bendraudamas su savo žaidėjais. Vienas esminių dalykų yra abipusis ryšys tarp trenerio ir futbolininko. Man nereikia jokių tarpininkų. Nenoriu, kad žmogus spaudoje pareikštų nežinantis, kodėl negauna žaisti. Taip pat nenoriu sakyti spaudai, kodėl žaidėjas nerungtyniauja, – tai pasakau jam pačiam.
– Jaučiate, kaip kinta žaidėjų ego?
– Visą gyvenimą pats praleidau futbolo aplinkoje, pamenu apie tokius dalykus kalbantį savo tėvą. Jo laikais pamatyti žaidėją su knyga rankose buvo išskirtinis įvykis. Tada jie pliekdavo kortomis. Šiokį tokį išsilavinimą įgijęs treneris už futbolininkus buvo pranašesnis visa galva ir beveik visais apsektais. O dabar sportininkai yra kur kas labiau apsišvietę. Be to, jie tapo išdidesni gerąja prasme. Kai pasiekia reikiamą lygį, jie nebegalvoja apie savo ekonominę ateitį.
– Kokios sistemos šiuo metu dominuoja futbole?
– Vieną sykį, žiūrėdamas Čempionų lygos ketvirtfinalio rungtynes tarp „Barcelonos" ir „Chelsea", esu pasakęs: šita „Chelsea" komanda yra Anglijos čempionė, bet jei žaistų Ispanijos pirmenybėse, jų nelaimėtų. Lygiai taip pat „Barsa" nelaimėtų „Premier" lygos. Komandų žaidimo braižas ir jo konstravimas yra neatsiejamas nuo šalies kultūros. Madridą aš gerbiu būtent kultūriniu aspektu. Siaubinga, jei į kitą šalį atvykęs treneris pareiškia: žaisime taip, nes tai yra mano sistema ir mano futbolo filosofija.
– Ką pats žadate keisti „Real" žaidime?
– Esu apsėstas puolamojo ir patrauklaus futbolo vizijos. Bet nenoriu matyti komandos su penkiais besiginančiais ir penkiais puolančiais žaidėjais.
– Tai visiškai tas pats, ką Gvardiola sako apie „Barceloną". Galbūt jis to išmoko iš jūsų?
– Ne, ne. Gvardiola iš manęs nesimokė. Jis visą gyvenimą praleido Barselonos kultūriniame kontekste. Metus gyveno Italijoje, metus dirbo Katare, kur daugiausia žaidė golfą, tačiau visas jo gyvenimas susijęs su “Barsa". Šiai komandai Pepas – idealus treneris. Jis yra tikras katalonas, jis yra mylimas sirgalių. Klubo vadovai pasielgė neteisingai, kai pasiūlė jam 6 metų trukmės kontraktą. Aš jam būčiau pasiūlęs 10 metų.
– Ar treneris privalo būti savo treniruojamos ekipos sirgaliumi?
– Ne. Tačiau dabar nerastumėte kito žmogaus, mylinčio „Real" klubą labiau už mane.
– Ką manote, kai jus viešai vadina irzliu žmogumi?
– Stengiuosi neskaityti, kas rašoma apie mane. Taip saugau savo psichologinį stabilumą. Tačiau futbolas man davė tiek gerų dalykų, kad turi visą teisę duoti ir ką nors blogo.
– Ką turite omenyje?
– Blogis yra tai, kad visiškai praradau savo privatumą.
– Kokie žodžiai apie jus labiausiai trikdo?
– Melagystės. Už futbolo pasaulio ribų esu visiškai kitoks žmogus. Futbole aš viskuo rizikuoju, pradedant komandos valdymo metodais ir baigiant savitu bendravimo su žurnalistais būdu, o asmeniniame gyvenime visai nerizikuoju niekuo. Niekur nesu investavęs nė vieno euro. Esu paprastas žmogus, kuris nemėgsta viešumos, priverstinio bendravimo. Ir nekenčia melo.
DOSJĖ:
Žozė Murinjas, futbolo treneris
Gimė – 1963 m. sausio 23 d. Setubalyje, Portugalijoje
Tautybė – portugalas
Treniruotos komandos: Lisabonos „Benfica", Leiros UD, „Porto" (visi – Portugalija), Londono „Chelsea" (Anglija), Milano „Inter" (Italija). Nuo šių metų vasaros treniruoja Madrido „Real" (Ispanija) ekipą.
Pasiekimai: dukart UEFA Čempionų lygos laimėtojas (2004 m. su „Porto", 2010 m. – su „Inter"), dukart Portugalijos čempionas, dukart Anglijos čempionas, dukart Italijos čempionas. Portugalijos, Anglijos, Italijos taurių laimėtojas.
