„Aš Sabui (Arvydui Saboniui – red.p.) duoklę atidaviau ir daugiau niekam nebeskolingas“, - taip miglotai apie savo darbą rinktinėje ateityje Europos krepšinio čempionato finalo išvakarėse prabilo Lietuvos rinktinės strategas Jonas Kazlauskas.
Specialioje spaudos konferencijoje mūsų šalies nacionalinės ekipos treneris J. Kazlauskas itin atvirai ir nuoširdžiai išliejo viską, kas ant širdies guli. Savo „atsiėmė“ ir rinktinės kritikai Lietuvoje, ir ne visuomet objektyvi žiniasklaida, galiausiai krepšinio specialistas prakalbo ir apie mintis, kad šis darbas galbūt per sunkus.
Nors J. Kazlauskas su Lietuvos krepšinio federacija pasirašė sutartį ketverių metų ciklui, pokalbyje šeštadienį jis prabilo, kad tai tik dėl akių: „Tie ciklai, toks dalykas. Nusiraminimui. Trenerio darbas toks, kai sekasi – per petį tapšnoja, nesiseka – apipila. Tie ciklai – žmonėms, spaudai. Mano kredo toks – aš Sabui duoklę atidaviau ir daugiau niekam neskolingas“.
– Treniruoti savo šalies rinktinę sunkiau nei užsienio, Graikijos ar Kinijos?
– Žinote, kai tie sirgalių būgnai sumuša, taip suima, išties labai sunku. Kartais net pagalvoju, ar ne per sunku.
– Po etapo Jesenicėse minėjote, kam tiek nervų treneriui. O medaliai viso to neatperka?
– Kad ir kaip ten būtų, man nusišypsojo laimė, daug kur dirbau. Su kitomis komandomis iškovojau pergalių, bet ta pergalė, iškovota su Lietuvos rinktine, kitokia. Čia viskas kitaip. Ten taip pat džiaugiesi, patenkintas, atlikai gerai darbą, bet čia, kažko prisipildo... Turi susivaldyti, tuos jausmus suimti ir vadovauti. Dažnai pagalvoju, ar dar to bereikia.
– Ar galvosite ir po Europos čempionato apie tai?
– Be abejonės.
– Paaiškinkite, ką turėjo galvoje sakydamas, kad Arvydui Saboniui atidavėte duoklę?
– Jis grįžo, man metus padėjo, ir aš jam padėjau (1999 metais J. Kazlauskas prašė A. Sabonį, šiuo metu užimantį LKF prezidento pareigas, grįžti į rinktinę, kad padėtų Europos čempionate kovoti dėl kelialapio į 2000 metų Sidnėjaus olimpines žaidynes, - red.p.)
– Kokios mintys prieš finalą su Prancūzijos rinktine?
– Abi komandos bus pakankamai motyvuotos, nes tai – finalas. Papildomos motyvacijos čia nereikia. Pirmoje dvikovoje prancūzai maksimaliai visko neparodė, gal mums kažkiek sekėsi. Tai buvo rungtynės už vietą grupėje. Matėte, kaip ji žaidė pusfinalyje su ispanais. Turime ruoštis, pamatysime, kaip gausis.
– Ar Tony Parkeris dabar geriausios sportinės formos?
– Taip, kaip jis sužaidė su ispanais, be abejo.
– Ar reikės keisti rungtynių planą?
– Priklausys nuo to, kaip klostysis rungtynės. Varžovai taip pat daug ką numato.
– Kas jūsų nuomone stabiliau žaidė – lietuviai ar prancūzai?
– Sunku pasakyti. Jie turėjo taip pat gerų rungtynių, kaip ir mes. Matysime.
– Atrodote ramus. Ar prieš čempionatą numatėte, kad galime nueiti taip toli?
– Dirbi savo darbą, jei kažkas gaunasi, turi nusiraminimą ir pasitenkinimą. Kam ta įtampa? Ji persiduoda žaidėjams. To nereikia. Laikas, kai reikėjo kažką taisyti, praėjo. Dabar reikia raminti ir motyvuoti.
– Sakėte, kad po ketvirtfinalio bus ramybė?
– Tai didžiausią svarbą turinčios rungtynės. Jei pralaimi, gali atsidurti tokio situacijoje kaip italai ar serbai, kovojantys dėl 7 vietos. Jei pusfinalyje pralaimi, vis tiek dar kauniesi dėl medalių. Kaina didelė ir su įtampa ne visada žaidėjai susitvarko. Turime dar žaidėjų, kurie tik veržiasi į tuos pirmuosius vaidmenis. Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas, Mindaugas Kuzminskas – jie rinktinės ateitis. Mums taip pat svarbu, kaip jie su tuo tvarkosi.
– Mantas Kalnietis minėjo, kokia plona riba yra tarp nesėkmės ir medalių. Su kuo galėtumėt palyginti šią situaciją?
– Visko buvo mano karjeroje. 24 komandos kaunasi dėl pirmos vietos. 23 komandos blogos, žaidėjai ar treneriai blogi? Taip nėra.
– Lietuvos rinktinę Slovėnijoje visi giria, o Lietuvoje – daug rinktinės kritikų?
– Visada reikia palaukti iki galo ir tuomet tik kritikuoti. Nėra žmonių nekritikuotinų. Jei kvailas, nesimokai iš kritikos. Kartais turi sustoti, atsigręžti, pažiūrėti, ką nuveikei, kaip sekasi. Visuomet reikia sulaukti pabaigos. O jei tai ne kritika, o noras pakenkti... Tegu jie galvoja, kad jie protingiausi ir gudriausi.
– Ar šiai kartai nepritrūks alkio ir motyvacijos ateityje po medalių?
– Mano jau išvardyti žaidėjai ir dar vidutinės kartos krepšininkai – kol jie nesustos tobulėti, daug kas priklausys. Jei po metų būsi sotūs, gal pasirinkai ne tą sporto šaką. Turi būti alkanas nuo rungtynių iki rungtynių. Pagrindinė motyvacija šios komandos – prašiau susakyti žaidėjų, kiek ji iškovojo titulų, turite daug? Jei neturite, einame, stengiamės iškovoti. Aišku, gali nepasisekti, bet kai normaliai dirbi per ilgą laiką turi kažką pasiekti.
– Ar malonu buvo, kad būdamas prie Lietuvos rinktinės vairo pagal pergalių skaičių aplenkėte Vladą Garastą?
– Neskaičiuoju. Atsivertęs internetą kažkur radau šią žinutę. Gal jis mažiau rungtynių žaidė, gal ką. Aš tokių dalykų nesivaikau.
– Ar po šio čempionato išgirsime, kad kažkas pasitraukia iš rinktinės?
– Mano nuomonę žinote – jei geras ir tinkamas, tai kam jį varyti. Po čempionato galima bus daug ką kalbėti. Labai gerai, kad patekome į planetos pirmenybes ir galima geriau kvėpuoti. Jei nepatektume, tai metai praeina. Ten dėl vardinio kvietimo kovoja tokios šalys kaip Kinija, Rusija, Graikija, Turkija, Brazilija. Sunku bus patekti. Kai rinktinė nežaidžia, ciklas kitoks. Yra daug jaunų žaidėjų, kuriuos galime įtraukti pasiruošimo programą. Keli nepritraukė iki pagrindinės rinktinė, bet tai nereiškia, kad ir kitais metais jiems nepavyks. Čia nesėkmės atveju nepatenki į panetos pirmenybes, o ten – nieko, o kitame Europos čempionate kariauji dėl olimpiados.
Krepšininkų sėkmingas žaidimas padeda jiems pakelti savo vertę?
Kiekvienos rungtynės kelia tavo vertę. Nesvarbu kur, rinktinėje, ar klube, vertės maišas pildosi nuo kiekvienų rungtynių. Matydavome ankstesnių žaidėjų alkį ir užsispyrimą. Juos imu kaip pavyzdį. Yra čia Arvydas Sabonis, kuris duoda daug patarimų jauniems žaidėjams, ypač J. Valančiūnui ir D. Motiejūnui.
Ar buvo rinktinėje žaidėjų, kurie pranoko lūkesčius?
Nežinau, kur ta kartelė. Manau, kad daug kas dar nepasiekė jos. Viena noriu išskirti – ši rinktinė kaunasi. Kaip būtų – blogai ar ne. Yra jaudulio. Žmogus – ne mašina. Ji eina, dirba, lipa. Paburzgia teigiamai. Negali žaidėjas būti be emocijų. Tai normalu. Treneris turi kontroliuoti, kiek tai leisti, kad netrukdytų žaidimui. Kinijoje buvo įmeta žaidėjai nesišypso, prameta – irgi. Kaip galima žaisti be emocijų? Dabar jau kitaip. Labiausiai esu patenkintas tuo, kad komanda kaunasi. Dėl to negali niekas priekaištauti.
