Vasario 15-ąją J.Anglickas (6-1) smaugimo veiksmu įveikė Claytoną Yorką ir ant pečių užsidėjęs Lietuvos trispalvę ne tik kėlė ranką į viršų, bet ir buvo apjuostas pusiau sunkaus svorio „Legacy Fighting Alliance“ (LFA) čempiono diržu.
Kovotojai, laimėję diržą šioje organizacijoje turi didelį šansą, kad bus pastebėti ir pakviesti į UFC arba bent į antrą pajėgiausią pasaulio organizaciją „Bellator“.
„Kai laimėjau, organizatoriai patys man pasakė, jog labai tikisi, kad man paskambins iš UFC“, – portalui tv3.lt sakė J.Anglickas.
Skambučio jis sulaukė, bet savo vertę reikės dar įrodyti – J.Anglickas gavo kvietimą dalyvauti UFC prezidento Dana White’o vardo turnyre „Contender Series 2019“. Lietuvis į narvą žengs liepos 2 dieną, Las Vegase. Varžovu taps 30-metis Karlas Reedas (6-1).
Šis turnyras yra lyg paskutinis žingsnis, siekiant sutarties su UFC, kuri taip ieško tinkamų talentų. Jeigu laimi ir tą padarai efektingai, beveik garantuotai gausi sutartį su UFC. Tokiu būdu į organizaciją pateko jau daugybė kovotojų.
„Mano varžovas yra geras, turi įdomų stilių, bet nėra stebuklingas“, – tvirtas J.Anglickas, MMA narve iškovojęs penkias pergales iš eilės.
Viešnagė virto gyvenimu
„Gyvenau su mama, tėčiu, broliu. Tėvai pirmieji išvažiavo į JAV, kaip ir dauguma lietuvių – dėl pinigų. Aš pasilikau su broliu ir močiute Rūta. Tėvų nematėme turbūt penkerius metus. JAV jie išsiskyrė, mama ištekėjo ir taip mes gavome vizas. Galvojome, kad atvyksime tik vasarai, bet vienos vakarienės metu pakalbėjome ir nusprendėme pasilikti“, – išvykimą į JAV 2005 metais prisiminė kovotojas.
Jam tada tebuvo 14 metų ir Lietuvoje sportu rimčiau užsiimti nebandė, tik prieš pat išvykdamas žaidė krepšinį.
„Oi, blogas buvau“, – dabar juokiasi jis.
Iš pradžių apsigyvenęs Niujorke, galiausiai J.Anglickas įsikūrė Misūrio valstijos Sent Luiso mieste.
Mokykloje JAV J.Anglickas vėl bandė žaisti krepšinį, bet į komandą nepateko ir sulaukė kito, jam patikusio pasiūlymo.
„Prie manęs priėjo vaikinukas ir sako: „Ką tu tą krepšinį žaisi, eik užsiimk imtynėmis, pakelk žmones ir mesk juos ant galvų“. Sakau: „Įdomiai“ (juokiasi, - aut.past.). Nuėjau, pradėjau užsiimti imtynėmis. Buvo geriau, nes nereikėjo galvoti apie kitus žmones, komandą, tiesiog esi vienas. Man tai patiko“, – pradžią prisiminė jis.
Kelis metus J.Anglickas imtynes derino su amerikietišku futbolu, kuris taip pat traukė, patiko bei sekėsi.
„Jei užsiimsi sportu rimčiau, tau koledžas gali apmokėti mokslą, tad pradėjau galvoti: futbolas ar imtynės. Paskutinėje klasėje nusprendžiau, kad imtynės. Futbolas vis tiek yra komandinis žaidimas, jame netrūksta politikos. Imtynėse esi pats vienas ir jeigu pralaimi – tai tavo kaltė. Tu ten dirbi su savimi. Futbolas yra žaidimas, o imtynės gali praversti ir gyvenime. Tai, jeigu galima taip sakyti, yra svarbesnis sportas“, – apie pasirinkimą pasakojo lietuvis.
Savęs atradimas MMA
J.Anglickas ketverius metus koledže toliau imtyniavo, kartu gavo ir mokytojo diplomą, o baigęs mokslus galiausiai išbandė ir mišrius kovos menus (MMA), į kuriuos žvilgsnis krypo senokai. Šiuo sportu vyras pradėjo užsiimti vos prieš trejus metus.
Taip lietuvis atsidūrė garsiame JAV klube „St. Charles MMA“, paruošusių atletus UFC, „Bellator“, „Strikeforce“ organizacijoms.
„Iš karto užkabino kovos menai. Maniau, kad reikia to išmokti, bus naudinga, nors ir nenorėsi eiti kovoti“, – mintimis atgal grįžo J.Anglickas.
Vis tik kovoti lietuvis ėjo greitai – vos po keletos mėnesių. Pergalė keitė pergalę ir per pusmetį tarp mėgėjų sukovojęs trylikoje kovų J.Anglickas, kartu su treneriu, nusprendė – metas žengti į profesionalų pasaulį, iš kurio kelio atgal į mėgėjus nėra.
Pirmą kovą tarp profesionalų buvo laimėta efektingai – pirmame raunde. Vis tik antroji tapo gera pamoka J.Anglickui.
„Labai blogai pasiruošiau, labai neprotingai. Sirgau tą savaitę, trečiame raunde mane pagavo į smaugimą. Pirmame raunde taip jį sudaužiau, kad galvojau, jog nokautuosiu. Jis buvo visas sudaužytas, bet neprigavau jo. Taip pavargau, jog galvojau, kad viskas“, – apie pralaimėjimą Camerui Olsonui kalbėjo 27-erių atletas.
Tai išlieka vienintele J.Anglicko karjeros nesėkme – vėliau sekė dar viena pergalė, o tada ilgas ir sunkus laikotarpis be kovų.
Priverstinė pertrauka
Menisko trauma ir operacija, sužeisti šonkauliai ir sunkios kovų paieškos išbraukė pusantrų metų iš J.Anglicko karjeros narve.
„Pusmetį negalėjau gauti kovų. Vis tikėjomės, kad ateis viena organizacija, tada kita, bet jie nerasdavo man varžovo. Pradėjau galvoti, kad man nieko neišeis, nesąmonė, skaudėjo širdį, kad nėra kovų, – emocingai prisiminė plungiškis. – Pradedi galvoti, kad tau niekas neišeis. Patyriau tokį stresą.. Nei aš dirbau, nei buvau su šeima Niujorke. Jie sakė, kad man neišeis, nes niekas nesigauna.. Buvo labai sunku galvoje. Tiesiog sėdi ir lauki.“
Galiausiai atskriejo netikėtas pasiūlymas – bokso kova, kuriai pasiruošti buvo duota vos savaitė.
J.Anglickas tuos pusantrų metų sunkiai sportavo ir nuolat palaikė sportinę formą, todėl įtikintas trenerio ir skyręs tris dienas pasiruošimui grįžo į kovas ir tą padarė pergalingai.
Dabar jis skaičiuoja penkių pergalių iš eilės serija MMA narve, o paskutinioji buvo svarbiausia. Tapęs LFA organizacijos čempionu, netrukus pradės ruoštis tam, apie ką svajojo nuo pat pradžių. Vos per trejus metus iš nepatyrusio naujoko jis prisibeldė iki UFC durų.
„Viskas būtų įvykę gal ir greičiau, jeigu nebūčiau susižeidęs. Tuo pačiu, nors ir nekovojau, bet tapau vis geresnis ir be patirties kovoje. Jeigu būčiau gavęs tas kovas, gal būčiau pralošęs? Galbūt tie pusantrų metų buvo geras dalykas, tokia pauzė. Gavosi, kaip gavosi. Einu į priekį.
Nemažai žmonių sportuoja du kartus ilgiau nei aš, bet jie dabar tik šneka, kaip norėtų būti ten, kur esu aš“, – džiaugiasi jis.
Visi šie pasiekimai turėjo ir kitą atspalvį – prieš čempionišką kovą LFA tą pačią savaitę mirė močiutė Rūta, kurią vyras vadino antra mama ir kuri juo bei broliu rūpinosi išvykus tėvams.
Šeima jos neteko dėl vėžio.
„Kelias dienas buvo labai blogai. Tą paminėjau ir prieš kovą. Per televiziją, kovos metu, rodė močiutės nuotraukas, daug šnekėjo apie ją, tai buvo labai malonu. Tai buvo didelis dalykas, emociška istorija“, – skaudžią akimirką prisiminė kovotojas.
UFC svajonė
UFC ir Lietuva turi mažai sąsajų – čia kovoja lietuviškų šaknų, bet JAV pilietybę turinti Rose Namajunas. Mergina visur pozuoja su Lietuvos trispalve ir vis aplanko Kauną, iš kur kilusi jos šeima.
UFC projekte „Ultimate Fighter“ varžėsi Julija Stoliarenko, o treneris Alfredas Lifšicas padėjo iškilti ukrainiečiui Nikitai Krylovui. Tai iš esmės yra visos Lietuvos sąsajos su UFC.
J.Anglickas jau ne kartą girdėjo, kad patekti į UFC yra lengviau nei ten išsilaikyti – pralaimėjęs porą kovų greitai krenti atgal.
„Labai norėčiau atstovauti Lietuvai. Kalbėjome su tėčiu ir jis užsiminė, kad būčiau pirmas vyras lietuvis UFC. Pagalvojau, kad „o, rimtai“. Dabar reikia varyti. Kokia tai būtų garbė! Jeigu tapčiau žinomesnis, galbūt galėčiau atidaryti duris kitiems Lietuvos kovotojams“, – pasvajoja J.Anglickas.
Patekimas į UFC kartu leistų būti finansiškai stabiliam ir gauti didesnes pajamas. Dabar J.Anglickas turi keletą rėmėjų, kartais veda asmenines treniruotes, bet stengiasi koncentruotis tik į save ir pasiruošimą kovoms.
Pavyzdžiui už paskutinę kovą dėl diržo jis gavo 3 tūkst. dolerių – pusę sumos už dalyvavimą, pusę už pergalę. Patekus į UFC, honoraras būtų žymiai didesnis.
„Nenorėjau dirbti kažko nereikšmingo, nes galiu padaryti kažką įspūdingo, įdomaus, atstovauti Lietuvai“, – džiūgauja jis.
Kovai su K.Reedu „DW Contender Series 2019“ turnyre, galinčiai atverti duris ir išpildyti svajonę bei perrašyti Lietuvos sporto istoriją, J.Anglickas ruoštis pradės jau netrukus.
„Aš visą laiką sportuoju, bet šiuo metu taip rimtai rimtai nesportuoju, nes yra laiko. Šį mėnesį dar pailsėsiu kiek ir kada reikia, nežudysiu savęs. Kai liks aštuonios savaitės – pradėsiu žiūrėti labiau, likus šešioms savaitėms jau pradėsiu varyti rimtai. Jeigu dabar varyčiau rimtai, būtų per anksti, galėčiau susižeisti, susirgti. Sportinėje formoje esu nuolat – ir dabar“, – nesijaudina lietuvis.
Daugelis metų ant imtynių tatamio atsiliepia ir J.Anglicko kovos stiliui – jis retai naudoja kojas ir varžovus ant menčiu guldo galingais rankų smūgiais arba imtynėmis, kurių metu atranda patogias progas atlikti smaugimo veiksmus.
Iškilti padėjo alkis
Vėlai pradėjęs, bet lyg viesulas profesionalų sporte iškilęs J.Anglickas savo sėkmei mato kelias priežastis. Viena jų – tai, ką rado JAV, jis anksčiau niekada neturėjo, todėl be galo vertina.
„Pradėjau vėlai, bet tuo pačiu tokiu laiku, kai esu labai subrendęs. Mano komandoje yra žmonės, kurie pradėjo anksčiau, bet kodėl aš geresnis už juos? Aš niekada neturėjau galimybių užsiimti kovos menais, todėl jai atsiradus, labai tai vertinu.
Kitas pavyzdys – Lietuvoje neturėjau treniruoklių salės. Atvažiavus į mokyklą JAV, čia ją radau. Labai tai vertinau, todėl dažnai į ją vaikščiojau. Amerikiečiams tai buvo neįdomu, nes jie visą laiką ją turėjo. O aš neturėjau, todėl man buvo labai įdomu. Jiems buvo kiek juokinga, kad aš tiek daug sportavau. Manau, dėl to sėkmės kažkiek ir gavau“, – svarstė jis.
J.Anglickui, kad ir kaip skambėtų, padeda ir vienatvė, dėl kurios pavyksta visiškai susikoncentruoti tikslų siekimui.
„Dabar aš gyvenu visiškai vienas, einu miegoti kada reikia, valgau kada, kiek ir ką reikia. Į treniruotes einu kada ir kiek noriu. Laikas su šeima svarbus, jie visada norėjo, kad grįžčiau, bet dabar mato, kad atsiveria galimybės, sako „varyk“. Pradžioje sakė, kad Julius nesąmones daro ir kvietė grįžti į Niujorką. Dabar mato, kad išeina, supranta, jog galiu gyventi iš to, padaryti kažką didelio – atstovauti Lietuvai“, – su milžiniška motyvacija kalba jis.
Kovotojas jau 11 metų nebuvo gimtinėje, tačiau jau netrukus gali tapti vienu žinomiausių Lietuvos sportininkų. Iki istorijos sukūrimo beliko visai nedaug – kova, kurios metu UFC prezidentui D.White’ui reikės įrodyti, kad yra vertas sutarties su galingiausia MMA organizacija.
