Paskutinėse savo rungtynėse griausmingai sutiktas ir plojimais apdovanotas M. Kuzminskas į Estijos rinktinės krepšį per 14 minučių pasižymėjo 6 taškais (1/2 dvit., 1/3 trit., 1/2 baud.), 1 atkovotu kamuoliu, rezultatyviu perdavimu, 2 klaidomis, 2 pražangomis ir 2 naudingumo balais.
Atrodė, kad Lietuviai akistatoje su estais didelių problemų neturės. Rimo Kurtinaičio auklėtiniai uraganinio puolimo dėka iškart nurūko į priekį ir pirmavo 26:16, o po pirmosios mačo dalies priekyje buvo 60:43.
Bet tada trečiajame kėlinyje lietuviai sustojo, o estai palaikomi labai girdimų sirgalių Klaipėdos arenoje ėmė artėti. Po laimėto kėlinio 21:7 varžovai jau buvo visai šalia (64:67).
Visgi, galiausiai, M. Kuzminsko paskutinis vakaras komandoje neprisvilo – Lietuvos rinktinė lemiamu metu vėl susikrovė saugią persvarą ir galiausiai iškovojo pergalę bei tapo grupės nugalėtojais.
Po rungtynių paklaustas apie savo sprendimą baigti karjerą ir emocijas, jis sakė, kad tai buvo nuspręsta jau anksčiau, o kelios dienos ir visi pamirš.
„Tegul tai lieka komandoje. Teko kalbėti ir su federacija, ir su Mindaugu. Aš visą laiką važiavau į rinktinę, nebuvo niekada tokio klausimo, jog neatvykčiau. Sprendimas buvo priimtas ne šiandien ir ne vakar. Gal taip atrodo dėl tų visų emocijų. Jautri akimirka tiek man, tiek žiūrovams, bet viso labo tai truks kelias dienas“, – sakė jis.
„Ateina nauji žaidėjai. Aš pats pradėjau su 1979 metais gimimo broliais Lavrinovičiais, baigiau su 2002 m. Mantu Rubštavičiumi. Išėjo daug žaidėjų, kurie atrodė nepakeičiami, bet atvažiuos kiti, susirinks kita chebra. Nėra nepakeičiamų, toks tas gyvenimas“, – pridūrė M. Kuzminskas.
Priminsime, kad apie sprendimą baigti karjerą rinktinėje puolėjas paskelbė sekmadienio popietę.
M. Kuzminsko kelionė rinktinėje prasidėjo 2013-aisiais Europos čempionate. Per daugiau nei dešimtmetį jis dalyvavo keturiuose Europos čempionatuose, trijuose pasaulio čempionatuose, vienose olimpinėse žaidynėse
Dar dukart jis žaidė olimpinių žaidynių atrankose.
Jo sąskaitoje – du sidabro medaliai, iškovoti 2013 ir 2015 m. Europos čempionatuose.
Net ir paskutiniame savo rinktinės „lange“ M. Kuzminskas demonstravo solidų žaidimą – atrankoje Puerto Rike jis rinko po 7,8 taško, 2,3 atkovoto kamuolio, 1,5 rezultatyvaus perdavimo ir 9,5 naudingumo balo vidurkius, o Europos pirmenybių atrankoje per 18 minučių pelnė po 9,5 taško, atkovojo 3,5 kamuolio, atliko 2 perdavimus bei rinko 11,5 naudingumo balo.
Su viena karta atėjai, o su kita išėjai. Ar pats pajautei didelius kartų skirtumus?“, – žurnalistai paklausė M. Kuzminsko.
Jie yra dideli. Negaliu sakyti, kurie geresni, kurie blogesni. Anksčiau buvo kitokie charakteriai, savotiška subkultūra, bet tie charakteriai padėjo laimėti.
Dabar galbūt esame draugiškesni. Matote ir bendravime su jumis, bet kartais to charakterio trūksta aikštėje.
Ar nebuvo prieš rungtynes susikaupę ašarų?
Buvo. Matote, esu jautresnis žmogus. Ir per savo kalbą kube, kai ją kartojau, graudinausi. Po rungtynių apsiverkti nėra gėda. Gerai, kad jos baigėsi sėkmingai, laimėjome, bet prieš jas nesinorėjo. Mintis visur mėčiau, kur tik įmanoma, kad tik negalvoti apie tai.
Per tuos ilgus metus rinktinėje, kur labiausiai pasikeitėte kaip asmenybė, kaip žaidėjas?
Daug kur. Kai prisimenu pirmą stovyklą, tada madinga buvo atvažiuoti su gerais automobiliais ir žurnalistai visi fiksavo viską. O mane į tą stovyklą tada atvežė mama su sena „Toyota“, kadangi neturėjau automobilio. Man buvo tada gėda. Paprašiau, kad sustotų nuošaliau ir likusį atstumą įveikiau su lagaminu.
Dabar norėčiau tokioje situacijoje, kad atvežtų prie paradinių durų. Tuo ir pasikeičiau, jog išlaisvėjau.
Visą karjerą tave ragino būti piktesniu. Ar pavyko?
Ne, nepavyko. Koks esu, toks esu. Savi pliusai, savi minusai. Ne kiekvienas gali būti geru krepšininku, bet kiekvienas gali būti geru žmogumi. Nuo to juk viskas ir prasideda. Man buvo labai smagu, kai paskelbiau pabaigą, jog sulaukiau daug gražių žinučių, kuriose būtent dėkojo už žmogiškumą.
Minėjai, kad sprendimas brendo ilgai. Kada galiausiai jis buvo priimtas?
Mano svajonė buvo patekti į antrąsias olimpines žaidynes, galbūt kažką laimėti – tai būtų buvusi vyšnia ant torto. Nepavyko. Po to pralaimėjimo nesinorėjo baigti tokioje atmosferoje. Ačiū treneriui, kad pakvietė į atrankos langus – sužaidėme, laimėjome, patekome į čempionatą. Bet vis tiek norėjau pabaigti karjerą dar kažką duodamas aikštėje, o ne tada, kai jau išneša.
Ką pasakytum 2015 metų Mindaugui Kuzminskui, kuris iškovojo sidabrą Europos čempionate?
Nebūčiau patikėjęs, kad tai bus paskutinis medalis. Tuo metu buvo tiek pergalių iš eilės, du medaliai. Atrodė, kad viskas toliau taip ir tęsis. Visiems ir sakau, kad važiuokite kiek galite, palauks tos laisvos vasaros.
Mantas Kalnietis su tavo marškinėliais šalia aikštės šiandien buvo rungtynėse. Kokios emocijos?
Nežinau, iš kur jis tuos marškinėlius gavo. Su Mantu turėjome daug momentų – ir pergalių, ir pralaimėjimų. Krepšinyje sutinki tūkstančius žmonių, bet tik vienetai išlieka draugais. Galiu pasidžiaugti, kad krepšinis man davė tokį draugą kaip Mantą.
Ar yra kažkokių minčių apskritai apie karjeros pabaigą?
Ne, nėra. Trumpai pasakysiu, kad kol kas nėra.
Ar yra dar noras Lietuvoje sužaisti, atstovaujant klubui?
Dažnai norai prasilenkia su realybe.
Jonas Mačiulis pasakojo, kad bandė jus atkalbėti.
Mantas paskambino ir sakė šaunuolis, o Jonas paskambinęs sakė: „Tu gal durnas, ruoškis vasarai.“ Buvo dvi barikadų pusės.
Su Jonu apskritai buvo mano krikštas. Mes žaidėme toje pačioje pozicijoje, o aš jo alkūnes žinau geriausiai. Savotiškai užgrūdino.
Kaip ir sakėte, kad keičiasi karta. Su kokiais lūkesčiais jūs žiūrite į tą naują kartą?
Su geromis. Manau, kad pakanka ir talento, ir charakterio. Charakteris nėra net Lietuvos vienos dalykas. Reikia žiūrėti į krepšinį. Mums trūko kažkada mažiukų, bet dabar galbūt bus Kasparas Jakučionis, Rokas Jokubaitis puikioje formoje.
2022 m., pavyzdžiui, žaidėme puikų krepšinį ir turėjome laimėti prieš ispanus, o jie paskui tapo čempionais. Čempionatai tuo ir yra žavūs, ir skaudūs, jog tas vienas mačas, metimas, gali daug nulemti.
Kai išeina vienas žaidėjas, atsiveria vieta kitam. Ką matytum tu asmeniškai žengiant į trečio ar ketvirto numerio poziciją?
Ne, čia žinote, neišsiplėsiu, ne mano darbas. Trenerio klauskite. Visų pirma, dabar manau, kad yra teisingas trenerių požiūris – turi važiuoti tas, kas nori. Kai atvažiuos tie, kas nori, reikės žiūrėti, kas tuo metu geriausia. Viskas paprasta. Aš nemanau, kad kažkokios pavardės ar kažkas kitas turėtų lemti. Važiuoja tas, kas tuo metu geriausioj formoj.
Koks yra Mindaugas Kuzminskas yra sirgalius?
Prisimenu tuos senus laikus. Esame sportininkų šeima, tai daug žiūrėjome. Tėvai verkdavo po didelių pergalių, gal paveldėjau tą jautrumą iš jų.
Tikiuosi, kad būsiu pozityvus sirgalius ir jei jūs skambinsite ir prašysite komentuoti rinktinės žaidimą, supraskite, kad jį komentuosiu teigiamai.
O ką, Mindaugai, norėtume per savo karjerą pamiršti?
Pamiršti turbūt norėčiau daugiau nei atsiminti. Bet tos situacijos, kurias prisimeni, emocine prasme visiškai užgožia. Turbūt 2014 m mačas pasaulio čempionate dėl bronzos man yra skaudžiausias karjeros pralaimėjimas. Jį labiausiai norėtųsi pamiršti.
Ką veiksite vasarą?
Rasiu kažką (juokiasi). Atvažiuosiu rinktinės palaikyti.
Kam būtumėte labiausiai dėkingas per šitą laikotarpį rinktinėje, per tuos 12–13 metų?
Labai sunkus klausimas. Nenoriu aš kažko įvardinti, kad kažko neižeisčiau. Todėl tiek savo kalboje, tiek bendrai ir apie trenerius sakiau, ir apie žaidėjus, nes, neduok Dieve, kažką pamirši, kažkas įsižeis
Gal dar pabaigai, aš turbūt visų žurnalistų vardu norėčiau padėkoti už tavo profesionalumą ir, man atrodo, pagarbą mūsų profesijai net pačiais sunkiausiais momentais.
Ačiū, ačiū labai. Man daug kas iš jūsų parašė labai fainas žinutes, būtent dėkojo už tą bendravimą, ypač po pralaimėjimų. Aš suprantu, kad taip, krepšinis yra kontraktai, pinigai, bet galų gale žaidžiam dėl žmonių. Jūs esat tas tiltas su žmonėmis ir net neabejoju, kad mes sėdim toje pačioje valtyje.
Todėl visą laiką reikia priimti ir kritiką, ir pagyrimus iš jūsų. Ir pats norėjau būti žurnalistu, norėjau studijuoti, šiek tiek esu ir interviu ėmęs, bet kadangi buvau labai pradedantis, tie interviu dažniausiai būdavo iš brolio, kuris tuo metu žaidė. Tai dėl to suprantu jūsų sunkų darbą ir, kaip ir sakiau, ačiū už palaikymą, ačiū už pelnytą kritiką. Ir tikiuosi, kad šviesesnės dienos ateis, ir bus daugiau už ką girti nei peikti.
.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
