Prieš dešimtmetį apie sportininko karjeros kelią paskelbęs penkiakovininkas per daug nuo sporto neatitrūko. Kaip sako pats, sporto truputį mažiau, bet tikrai užtenka fizinio aktyvumo.
Be kita ko, E. Krungolcas yra šiuolaikinės penkiakovės teisėjas, tad per daug nenutolo ir nuo sporto šakos, kuri jam atnešė aukščiausios prabos medalius įvairiose varžybose.
E. Krungolcas olimpinį sidabrą iškovojo 2008 m. Pekine. Beje, tada su juo ant nugalėtojų pakylos lipo ir kitas lietuvis Andrejus Zadneprovskis, kuris iškovojo bronzą.
Šis atvejis kol kas lieka vieninteliu Lietuvos istorijoje, kai kartu olimpinėse žaidynėse ant tos pačios medalininkų pakylos lipo du mūsų šalies sportininkai.
E. Krungolco trofėjų lentynoje be minėto olimpinio medalio yra dar trys Europos čempiono titulai, kartą jis triumfavo pasaulio čempionate, keturiskart tapo pasaulio taurės nugalėtoju.
Būtent šios vasaros pabaigoje sueis 15 metų nuo olimpinio sidabro Pekine 2008 m. Pasak paties buvusio sportininko, nors laiko jau praėjo nemažai, bet atsiminimai dar ryškūs.
„Pamenu puikiai, lyg tai būtų nutikę vakar. Aš kaip dabar pažiūriu, su kuo man tada teko varžytis, nukrato šiurpas, kaip aš tarp tokių stiprių sportininkų laimėjau medalį. Ten buvo tokių varžovų, gal ir 10, kurie jau prieš startą sau kabinosi medalį. Vėlgi, iš kitos pusės svarbu psichologija, kad tavęs bijotų, o ne tu jų“, – pokalbio metu su Tv3.lt sakė E. Krungolcas.
Ar olimpinis sidabro medalis yra ryškiausias prisiminimas pačiam sportininkui karjeroje?
„Kaip pažiūrėsi, jeigu sporte tai taip, o šiaip dukros gimimas. Tai galima sakyti auksas yra dukros gimimas, o tada sidarbas Pekino olimpinėse žaidynėse“, – šypsodamasis teigė A. Krungolcas.
Apie šiuolaikinę penkiakovę, jos fenomeną Lietuvoje, pasiaukojimą Atėnuose ir nesuprantamus dabartinius TOK viražus – pokalbis su penkiakovininku, olimpinio sidabro medalio savininku E. Krungolcu.
Kaip dabar atrodo Jūsų diena, neatitolote per daug nuo sporto?
Sporto truputį, žinoma, mažiau, bet vis vien viskas gana intensyvu, kol dar leidžia sveikata. Krūvį stengiuosi išlaikyti panašų, norisi to adrenalino. Sportuoju beveik kasdien, gal tik jojimas, šaudymas lieka šiek tiek užmarštyje. Bet, jei reikėtų, prisiminčiau ir juos.
Daug važinėju dviračiu, bėgioju, vaikštau, žaidžiu futbolą, turiu fechtavimo klubą, tai tenka ir su juo susidurti.
Kartu esate yra šiuolaikinės penkiakovės teisėjas?
Teisėjauju. Kaip tik prieš kelias dienas gavau patvirtinimą, kad teks darbuotis Europos žaidynėse.
Tad kuri – teisėjo ar sportininko – duona skalsesnė?
Sporte vis vien didesnis adrenalinas, smagiau, o teisėjo darbe nėra pergalių. Nėra tokio džiaugsmo, bet patinka būti arti sporto. Man to norisi. Tapau teisėju, tai per daug nuo visko nenutolstu, vis pasižiūriu į augančia kartą.
Kaip apskritai matote šiuolaikinės penkiakovės perspektyvas Lietuvoje?
Kaip matote, ypač merginų tarpe yra konkurencija, vaikinų tarpe jauni vyrai, kurie dabar rodo neblogus rezultatus. Aišku, įdomu bus pamatyti, kaip jiems seksis perėjus į suaugusiųjų varžybas, bet, matant užsispyrimą, atrodo, kad viskas bus gerai.
Kaip pats paaiškintumėte šiuolaikinės penkiakovės fenomeną Lietuvoje? Dabar bazių trūksta, o prieš 15-20 metų situacija ir dar prastesnė buvo, bet nuolat matome aukščiausio lygio šios sporto šakos atstovus, kurie laimi medalius olimpinėse žaidynėse, pasaulio ar Europos čempionatuose.
Į penkiakovę ateina jau motyvuoti žmonės. Aš atėjau būdamas 20 ar 21 ir jau žinojau, ko noriu ir ko siekiu. Atėjau iš plaukimo, nebūčiau atėjęs, jei neturėčiau aiškių tikslų. Tai dauguma irgi atkeliauja iš to paties plaukimo ar kitų sporto šakų.
Ateina iškart motyvuoti, pradmenis sporte jau turintys žmonės, kurie žino, ko nori sporte. Tad tai galbūt viena iš priežasčių.
Kaip šiuolaikinė penkiakovė pasikeitė dabar? Matome, kad ryškiausias pokytis yra tai, kad po Tokijo žaidynių jojimo rungtį pakeitė ekstremalus bėgimas su kliūtimis.
Noriu tikėti, kad tai daroma pačos penkiakovės labui. Nors man toks sprendimas nepatinka. Dingsta dvasia, kurią atnešė Pjeras de Kubertenas (Tarptautinio olimpinio komiteto įkūrėjas, – aut. past.).
Viskas šiaip susidede į psichologiją. Šaudymas, jojimas, bendravimas su žirgu, du skirtingi charakteriai, kurie gali sulipti arba kaip tik ne. Tad tai dingsta, atsiranda automatizmas, kas pas tave galvoje tampa nesvarbu, o svarbiausia, kaip greitai tu tą padarysi.
Žvelgiant plačiau, per toli nuo penkiakovės nenutolote, matote dabartinius sportininkus. Kaip jie keičiasi per visą šį laiką, kai jūs pats sportavote?
Visas sportas tampa atletiškesnis. Ryškūs pavyzdžiai yra dviračiai ar futbolas. Dviratininkams anksčiau svarbiausia buvo stiprios kojos, o dabar jie galėtų būti ir puikiais kūno rengybos pavyzdžiais. Taip ir futbole. Retas kuris dabar nepakels sunkios štangos.
Šiuolaikinė penkiakovė irgi nėra išimtis. Ateina žmonės, kurie stipresni, greitesni. Kai aš baigiau sportuoti 2010-2012 m. siekiau tų pačių rezultatų, buvau savo pike, bet paskui jau stovėjau vietoje.
Atėję nauji sportininkai jau buvo kitokie, net nežinojo, kas aš toks, prabėgdami galvojo gal eilinė kliūtis (juokiasi, - aut. past.). Ambicingumas, fiziškumas iš dalies gerai, bet, iš kitos pusės, šiuolaikinėje penkiakovėje, man atrodo, dingsta širdis, dvasia iš sporto.
Praėjo jau beveik 15 metų nuo Jūsų iškovoto sidabro Pekine. Kaip pamenate tas olimpines žaidynes?
Pamenu puikiai, lyg tai būtų nutikę vakar. Aš kaip dabar pažiūriu, su kuo man tada teko varžytis, nukrato šiurpas, kaip aš tarp tokių stiprių sportininkų laimėjau medalį. Ten buvo tokių varžovų, gal ir 10, kurie jau prieš startą sau kabinosi medalį. Vėlgi, iš kitos pusės svarbu psichologija, kad tavęs bijotų, o ne tu jų.
Atsukant laiką atgal. Kas padėjo tada laimėti tą medalį?
Daug dalykų. Pradedant nuo trenerio, kuris mane atvedė į penkiakovę, kolegą Andrejų Zadneprovskį, kuris treniruotėse neleisdavo nuobodžiauti. Psichologija, fizinis pasiruošimas, motyvacija ir noras tą padaryti. Aš jau į Atėnus 2004 m. važiavau tam, kad iškovočiau medalį, bet tada nepasisekė šaudymas.
Kaip bebūtų gaila, nes tai buvo stabiliausia mano rungtis, o paskui antras kartas jau buvo užtikrintas.
Galbūt turite patarimų jauniesiems penkiakovininkams?
Kaip ir minėjau, dabar psichologija vaidina mažesnį vaidmenį nei fizinis pasiruošimas. Bet ji vis vien svarbi. Iš kitos pusės, labai norėtųsi, kad jauni sportininkai analizuoti savo varžybas. Nesvarbu, ar jos buvo geros, ar blogos, laimėjo ar ne.
Kad būtų analizuotos pergalės, kodėl pavyko, arba kodėl nepavyko kažko padaryti. Tiesiog rengiamos nuolatinės analizės.
Ar tas sidabras 2008 m. Pekine yra ryškiausias Jums asmeniškai Jūsų karjeros laimėjimas?
Reikėtų atsižvelgti į svorį. Nes, visų pirma, yra dukros gimimas, o sporte aišku, kad būtent tas medalis. Tad galima sakyti, kad dukros gimimas yra auksas, o paskui sidabras Pekine.
Kiekvienas sportininkas siekia aukščiausių tikslų, bent jau toks buvau aš. Norėjau aukso, deja, nepavyko to įgyvendinti. Dar dabar kartais sugrįžtu į praeitį ir svarstau, ką galėjau padaryti tada geriau.
Bet, aišku, nereikia varyti Dievo į medį, sidabras irgi gerai. Kiekvienam sportininkui olimpinės žaidynės yra viršūnė. Vieni būna patenkinki jau tuo, kad ten patenka, bet tai klaidingas mąstymas, nes tada tu nieko nelaimėsi, jei tau svarbu tik ten nuvykti.
Tiesiog prarandama motyvacija, jei tau tereikia nuvykti, gauni dar aprangą su krepšiu ir jautiesi kaip olimpietis. Klaidingas mąstymas. Jei jau važiuoji, tu turėti tikslą. Man tada tikslas buvo medalis. Galvojau, jei jau važiuoju, tai kodėl nesurizikavus ir kovoti dėl aukščiausių vietų.
Kiek tas emocijas sustiprino faktas, kad tąkart Jūs dviese su Andrejumi Zadneprovskiu lipote ant nugalėtojų pakylos? Kol kas tai vienintelis kartas mūsų istorijoje, kai du lietuviai olimpinėse žaidynėse lipa ant medalininkų pakylos kartu.
Tada tiek negalvojau, bet dabar tai istorija. Nežinau, ar kada tai pasikartos. Vis sakydavau, kad jei man pavyksta aplenkti Andrejų, tai tikrai bus medalis. Taip dažniausiai ir nutikdavo, jei jį aplenkdavau, bet jis vien kažkur būdavo šalia manęs.
Glosto savimeilę toks faktas, nežinia, ar toks mini stebuklas dar kažkadą įvyks. Nors to ir linkiu.
A. Zadneprovskis yra užsiminęs, kad 2004 m. Atėnuose jūs ab labai vėlavote į varžybas. Pamenate tą situaciją?
Gal ir vėlavome, bet kaip ten viskas vyko detaliau nelabai pamenu. Andrejus jei sako, tai tikrai taip tada ir buvo. Atsimenu olimpinį kaimelį, Vyšniuką (sunkiaatletį Ramūną Vyšniauską, – aut. past.) į viršų keliantį tuometinė Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų. Gali būti kad vėlavome, nes keltis reikėjo gana anksti.
Bet manęs tai labai nepaveikė. Tiesog jaučiau per didelę įtampą, prieš varžybas reitinge buvau pirmas, tad stovėjau prie pat tribūnų, galbūt 5 metrai nuo žmonių. Iššovęs pirmus šūvius šaudykloje jaučiau, kad kojos dreba ir pagalvojau, kad visi žiūrovai tą mato ir apie tai galvoja.
Tai tuomet ir buvo padarytos lemiamos klaidos, kurios jau 2004 m. žaidynėse užkirto kelią užlipti and nugalėtojų pakylos.
Tačiau 2004 m. medalį iškovojo A. Zadneprovskis, kuris laimėjo sidabrą. Vis dėlto tai nutiko su Jūsų pagalba trasoje, kaip ten viskas įvyko?
Viskas įvyko paprastai. Treneris priėjo ir sakė, kad yra reikalas, galime turėti medalį. Jis net nebaigė minties, o aš sakau, kad sutinku, darome.
Nors aš tikiu, kad Andrejus ir taip būtų laimėjęs medalį, bet reikėjo apsidrausti. Sakote žygdarbis, bet, iš kitos pusės, bėgdamas sulaukiau nemažai priekaištų, kad specialiai trukdau kitiems sportininkams bėgant, norėdamas padėti palaikyti gerą tempą Andrejui.
Po finišo jau supratę, kas čia buvo, visi plojo. Penkiakovė vėliau pakeitė taisykles, jei aplenki ratu, turi praleisti varžovus ir jiems netrukdyti.
Vieniems tai žygdarbis, kitiems gal nusikaltimas. Bet buvo įdomu, paskui girdėjau kalbų, atsiliepimų apie mane, kur dingau trasoje, kodėl trypčiojau vietoje, gal trauma.
Teko aiškinti paskui viską, o po kiek laiko ir žiniasklaida jau apie tai rašė.
Būna atvejų, kai vieni sportininkai gana lengvai išgyvena tą tranziciją po karjeros paskelbimo, kiti kaip tik sunkiai ir neranda savo kelio po to. Kaip buvo jums?
Jau ateidamas į sportą supratau, kad kažkada bus pabaiga. Būna kai kuriems staigmenų, kad jau nebegali tiek, kiek norėtų padaryti, bet mano atveju to nebuvo. Būčiau dar Londono olimpinėse žaidynėse 2012 m. dalyvavęs, bet sutrukdė traumą ir nepatekau.
Jau tada mačiau, kokie geri varžovai man stovi už nugaros, tad tokiu atveju geriau pasitraukti anksčiau.
Šiuo metu olimpinėje bendruomenėje aktualiausia yra rusų ir baltarusių sportininkų grąžinimo tema. Daug kalbų apie TOK poziciją, kuri pravėrė kelią dalyvauti minėtų šalių sportininkams varžybose po neutralia vėliava. Jūs pasigendante ryškios TOK pozicijos?
Atvirkščiai, išgirdau aiškią poziciją, bet ne tą, kurios norėčiau. Man pikta, nes žmogus (TOK prezidentas T. Bachas, – aut. past.) pats iš sporto, buvęs atletas. Tad man keisti tokie pasvarstymai. Nežinau, kaip aš elgčiausi, jeigu reikėtų kovoti su sportininkų, kuris yra kitoje barikadų pusėje, kaip aš jam ranką paspausčiau.
O juk tas fechtavime būtina. Turi paspausti po kovos ranką varžovui, bet kaip aš tą galėčiau padaryti? Neperlipčiau per save, o juk už rankos nepaspaudimą grėstų diskvalifikacija. Tad aš dar lietuvis, o jei kovotų ukrainietis sportininkas su rusu?
Ką daryti ukrainiečiui jei, pavyzdžiui, jo kolega žuvo šiame kare?
Ką planuoja daryti pasaulinė šiuolaikinės penkiakovės federacija. Gal teko girdėti? (interviu rengtas kelios dienos prieš tai, kai federacija prėmė sprendimą dėl rusų ir baltarusių sportininkų).
Federacija kol kas tyli. Grįžtant apskritai prie šio klausimo, esminį žodį, manau, turi tarti Paryžiaus organizacinis komitetas arba apskritai Prancūzija kaip šalis. Turi pasakyti, kad šie sportininkai į šalį nebus įleisti. Nežinau, ar tas įmanoma, bet čia būtų ir teisinis kelias.
Jei viskas susiklostys taip, kad minėtų šalių sportininkai dalyvaus žaidynėse ir su jais kitiems teks susidurti varžybose. Kokį patarimą turėtumėte tokiems atletams – nedalyvauti visiškai?
Nežinau, tikrai nežinau. Dabar man lengva sakyti, kad nedalyvaučiau išvis, bet galbūt žmogus žaidynėms ruošiasi 15 metų ar daugiau, o kitos galimybės gali ir nebūti. Apskritai visa šis klausimas turėtų baigtis ties T. Bachu.
