Šiandien A.Petrovo ir Linkolns duetas debiutuoja olimpinėse žaidynėse.
Paryžiaus olimpinių žaidynių jojimo varžybos vyksta ypatingoje Prancūzijos vietoje – Versalio rūmų soduose.
Žirgų sportas olimpinėse žaidynėse 1900-aisiais debiutavo būtent Paryžiuje. Rungtyniavo tik konkūrų mėgėjai ir tik vyrai, be to, jie su žirgais šoko ne tik per kliūtis, bet ir į tolį. Raitelės olimpinėse žaidynėse debiutavo 1952 m. Helsinkyje. Nuo tada jos rungtyniauja vienodomis sąlygomis su vyrais. Žirgai yra vieninteliai gyvūnai, dalyvaujantys olimpinėse žaidynėse, – pristatant sportininkus skelbiami ir jų vardai.
Konkūrų varžybose raitelio ir jo žirgo tikslas – kuo greičiau be klaidų įveikti specialiai šioms varžyboms pastatytą kliūčių maršrutą. Kliūtys yra skirtingų formų, pločio bei aukščio. Viena kliūtis yra dviguba, dar viena – triguba, o sistema iš trijų ar dviejų šuolių laikoma viena kliūtimi.
Paryžiaus žaidynėse dalyvaus 7ė konkūrų meistras. Olimpinėse žaidynėse kliūčių aukštis 160 cm. Leidžiama padaryti tam tikrą skaičių klaidų (pavyzdžiui, žirgas atsisako šokti per kliūtį), tačiau jį viršijus duetas diskvalifikuojamas. Skaičiuojama, kiek laiko raitelis ir žirgas sugaišta ir kiek baudos taškų užsidirba, įveikdami maršrutą. Baudos taškai skiriami už žirgo nepaklusnumą, parodytą nuverčiant kliūtis, viršytą kontrolinio laiko normatyvą bei kitokias žirgo ar raitelio klaidas rungties įveikimo metu. Nugali greičiausiai be klaidų maršrutą įveikęs duetas. Konkūrų asmeninėse varžybose trisdešimt geriausiai pasirodžiusių raitelių patenka į finalą. Jis vyks rugpjūčio 6 d. Jeigu finale du ar daugiau sportininkų surenka po lygiai taškų, vyksta persirungimas. Jo metu aikštėje lieka mažiau kliūčių.
51-erių A.Petrovas – vyriausias Lietuvos sportininkas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Bet žaidynėse būta ir septyniasdešimtmečių raitelių. Tad tikėkimės, kad šios olimpinės žaidynės mūsų sportininkui bus pirmos, bet ne paskutinės. Su Andriumi kalbėjome liepos 8-ąją, jam išvakarėse grįžus iš varžybų Lenkijoje, kur su žirgu Qarath van Paebroek Z laimėjo porą prizų.
Visų pirma norėjau paklausti, kur – Palangoje, Druskininkuose, o gal užsienyje atostogavo jūsų žirgas, būsimasis olimpietis Linkolnas?
Jis ramiai sau vaikštinėjo ir rupšnojo žolę didžiuliame aptvare mano žirgyne Vilniaus rajone, Maišiagaloje, Kiemelių kaime. Jam reikėjo pasigydyti nedideles traumeles po varžybų ir treniruočių, reikėjo poilsio be šuolių. Tokios ir buvo atostogos, paskaninamos prižiūrėtojų morkomis, obuoliais bei specialiai žirgams gaminamais skanėstais.
Kokie buvo pirmieji žingsniai, išgirdus džiugią žinią?
Skubėjau ją pranešti žirgui. Reikėjo greitai daryti kraujo tyrimus, sužinoti, ko labiausiai trūksta jo organizmui. Informavau visus pagalbininkus, su kuriais vyksime į Paryžių. Jiems tai irgi buvo staigmena. Greit įsivažiavome į pasirengimo ritmą. Daug kuo rūpinasi Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, padeda Lietuvos žirginio sporto federacija.
Gal teko siūdintis naują olimpinę aprangą?
Ne, mūsų varžybų apranga klasikinė. Tik laisvalaikio rūbais aprengė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Jūsų žirgas Linkolnu galbūt pavadintas buvusio JAV prezidento Abraomo Linkolno garbei?
Ne, maniškis daugiau latvis su vokiškais genais ir vokišku genealogijos medžiu. Jis Latvijos šiltakraujis, bėras. Beje, ir jo vardas yra latviškas – Linkolns, su s raide gale. Gal čia automobilio garbei? Ta s raidė, manau, sutrukdė mums sulaukti daugiau dėmesio, kai dalyvavome varžybose JAV, Nebraskos valstijos sostinėje Linkolne.
Koks Linkolns amžius, aukštis, svoris?
Dabar jam septyniolika. Gana patyręs. Tokie žirgai aukščiausio rango varžybose visu pajėgumu gali dalyvauti iki 21-erių. Jo ūgis ties pečiais, o būtent taip matuojami žirgai, yra 172 cm. Sveria apie 600 kg.
Dažnai žirgų vardai būna labai sudėtingi, kaip ir jūsų to, su kuriuo neseniai dalyvavote varžybose Lenkijoje. Todėl žmonės sugalvoja jiems pravardes. Ar turi ją Linkolns?
Žinoma. Misteris.
Kas lėmė tokią pravardę?
Jis toks truputį pasipūtęs, orus, žino savo vertę. Prie jo reikia prisitaikyti. Kaip ir aš, nemėgsta per didelės kontrolės. Apskritai savotiškas žirgas. Bijo gamtos, miško, bet drąsiai jaučiasi uždarose arenose.
Sakėte, kad jūs ir žirgas esate vienų metų. Tai reiškia?
Kad vieni arklio metai lygūs trejiems žmogaus metams. Man 51-eri, jam septyniolika, o pagal tą matematiką esame vienmečiai. Gal todėl gerai sutariame.
Jūsų sporto šakoje komandą sudaro žmogus ir gyvūnas. Kuris esate svarbesnis? Ar įmanoma procentais įvardyti, kurio įtaka rezultatams didesnė?
Pagrindinį darbą vis dėlto atlieka žirgas. Aš jam tik padedu signalais, stengiuosi netrukdyti. Manau, kad žirgo įtaka rezultatams yra apie 70 proc., o žmogaus – 30 proc. Dabar būna, kad su labai gerais žirgais varžybas laimi ir silpni jojikai.
Kada ir kaip vyksite į Paryžių?
Po varžybų Slovakijoje pailsėti apsistosime Lenkijoje. Iš ten specialiu autobusiuku aš ir mano padėjėja iš Latvijos Laura Štralė bei, žinoma, Linkolns pajudėsime link Prancūzijos. Teks nuvažiuoti apie 1500 kilometrų. Žinau, kad Paryžiuje turime būti liepos 30 dieną. Asmeninės konkūrų varžybos vyks rugpjūčio 5–6 dienomis. Jos užbaigs visą olimpinę jojimo programą.
Pakeliui stosite pailsėti, nakvosite?
Bus tik trumpos poilsio stotelės. Vairuosime pakaitomis.
Žirgas kelionėje ir miegos stovėdamas?
Jie visada ilsisi ir miega stovėdami. Grynakraujai žirgai niekada neguli.
Ne kartą minėjote savo žirgyną Kiemelių kaime. Kokia veikla jam vystoma?
Esu sportininkas, treneris, vairuotojas, verslininkas, ūkininkas... Veisiame ir auginame žirgus. Turiu sportinių žirgų, visi konkūrams. Varžybose dalyvauju su keturiais penkiais, juos rotuoju, po ilgų kelionių leidžiu pailsėti. Auginu kumelių ir kumeliukų, ruošiu pamainą. Kadangi dar pats aktyviai sportuoju, tai viską sunku aprėpti. Džiugu, kad turiu gerų pagalbininkų.
Beje, prieš pusmetį į mano žirgyną su savo žirgais atskraustė kita olimpietė Justina Vanagaitė-Samuilė. Todėl juokais jį pavadinome olimpinėmis arklidėmis.
Kada prasidėjo jūsų draugystė su žirgais?
Pamenu, kad būdamas kokių šešerių, seneliui ariant Kaišiadorių rajone, Mikalautiškių kaime, eidavau su juo paskui plūgą. Iškinkęs po darbų arklį, senelis užsodindavo mane, paskui pats ant jo užlipdavo ir abu iš laukų parjodavome namo. Smagu buvo. Treniruotis, draugui pasiūlius, Belmonte pradėjau būdamas devynerių. Pirmasis treneris – daug žinomų šalyje jojimo meistrų išugdęs Kęstutis Natkevičius.
