Su 54 taškais praėjusiame sezone „Kauno Žalgirio“ komanda liko trečia Lietuvos čempionate, į priekį praleidusi Kauno rajono „Hegelmann“ ir čempioną Vilniaus „Žalgirį“.
Didžiuoju sezono finišo lūžiu kauniečiams tapo Gargždų „Bangai“ pralaimėtas LFF taurės pusfinalis, po kurio Sauliaus Širmelio auklėtiniai, atrodo, tiesiog laukė kelionių namo ir nelaimėjo nė vienerių iš septynerių paskutinių rungtynių.
S. Širmelio klube neliko žiemą, o į jo vietą stojo asistentu dirbęs Eivinas Černiauskas. Marijampolietis net 10 metų praleido trenerių štabuose „Sūduvoje“ ir „Žalgiryje“, didžiąją laiko dalį jis buvo Vladimiro Čeburino dešinioji ranka.
E. Černiauskas – jau šeštasis „Kauno Žalgirio“ treneris per dvejus M. Kalniečio buvimo klube metus.
„Kauno Žalgiris“ atskleidė, jog šiemet piniginėje turės 3 mln. eurų, iš kurių 2,1 mln. bus skirta komandos ir personalo atlyginimams.
Palyginimui, pernai kauniečiai turėjo 2,5 mln., užpernai – 1,4 mln. eurų biudžetus.
„Esame nepaprastai laimingi, kad grįžtame į europinį turnyrą. Dėl to, dėka UEFA pinigų, padidėjusių solidarumo išmokų, atliktų transferų, eilutės padidėjo. Tikimės, kad artėjančiais metais bent jau nemažės“, – teigė klubo prezidentas Mantas Kalnietis.
Jis taip pat pristatė partnerystės pratęsimą su „TOPsport“ bei naują techninį partnerį „Puma“, rengsiantį ne tik pagrindinę ir B komandas, tačiau ir akademijos jaunuolius. Nuo šiol, anot M. Kalniečio, sirgaliams nebebus problemos įsigyti „Kauno Žalgirio“ futbolo komandos marškinėlius internete ir fizinėse klubo parduotuvėse.
Bronzinių prizininkų vadovas pasidžiaugė, jog praėjusiais metais „Kauno Žalgiris“ į užsienio klubus pardavė net tris žaidėjus: Armandas Kučys patraukė į „Celje“, Artūras Dolžnikovas į „Sigma“, o 16-metis vartininkas Henrikas Adomavičius sukirto rankomis su legendiniu Milano „Inter“.
„Gal kai kuriuos čia matomus žaidėjus ir būtume galėję išlaikyti didelių pastangų dėka, bet norime, kad tai būtų pavyzdys kitiems, kurie svarsto, ar verta prie mūsų prisijungti“, – teigė M. Kalnietis.
Įvardino prezidentas ir komandai keliamą tikslą.
„Turime vieną tikslą, kurio siekiame jau ilgai. Esame jaunas klubas, bet savo trofėjų lentynoje dar neturime čempioniško akcento. Tad pagrindinis tikslas, kuris įvardintas ir žaidėjams – norime į viršų kelti trofėjų“, – sakė M. Kalnietis.
Tikslui kartais reikia kantrybės. Kiek kantrybės turės „Kauno Žalgiris“ kalbant apie trenerių štabą?
M. Kalnietis: Žinau, kur link sukate (šypsosi). Kantrybės turime tada, kai dirbame visi kartu komandiškai. Prieš pradėdami darbą su Eivinu, atrodo, aiškiai susidėliojome, kas mums svarbu. Viena pagrindiniu „Žalgirio“ vertybių yra komandinis darbas. Nenoriu vėl prieš sezoną kažkokiais skambiais žodžiais kalbėti, bet nepaprastai džiaugiamės tuo, kaip vyksta darbas, kaip komanda sąveikauja tarpusavyje, kokią matau vienybę trenerių štabe ir klube. Džiaugiuosi Dariaus Šinkūno tapimu sporto direktoriumi, nes tokios pozicijos ieškojome labai ilgai. Jaučiu žalgirietišką kumšti ir tikiuosi, kad, nepaisant trikdžių, išliksime vieningi, komandiški ir kartu spręsime problemas. O kantrybės tada, pažadu, užteks.
Praėjusio sezono pabaigoje – septynerios iš eilės pralaimėtos rungtynės, vaizdas netenkino visiškai. Ar radote atsakymus, kodėl ir kas nutiko?
M. Kalnietis: Tikriausiai, kad taip. Pasidarėme išvadas, komplektacijoje ieškojome atsakymų į klausimus, kas trukdė mums praėjusį sezoną užbaigti darbingai. Jūsų žodžiai buvo kiek per švelnūs, nes sezono galas buvo tragiškas. Komandos psichologinė būklė netenkino, o sporte taip yra – kai galvoj nėra tvarkos, prasideda aikštelėje bardakas. Daug žaidėjų pasikeitė, esame švieži, nauji ir su nauja energija kimbame į darbus. Bus per sezoną visko, turime pastebėti tuos reiškinius ir juos valdyti. Mano patarimas ir treneriams, ir žaidėjams: nebijokim klysti, bet mokykimės ir klaidų ir eikime į priekį.
Eiviną paskyrėte vyr. treneriu. Kaip vyko paieškos ir kaip galiausiai nusprendėte treneriu pasirinkti būtent jį?
M. Kalnietis: Galiu būti atvirtas – Eivinas nebuvo pirmas, su kuriuo kalbėjome. Tiek aš, tiek kiti klubo vadovai turėjome pokalbius su kitais potencialiais treneriais. Tie pokalbiai, sakyčiau, nebuvo tokie, kurie mus uždegė ir nuo kurių, liaudiškai tariame, užsikaifavome. Kadangi Eivinas jau buvo trenerių štabe, mes jį pakvietėme pasikalbėti ir pirmas pokalbis... Nesupratome, kaip praėjo trys valandos. Tiek daug dalykų palietėme, tiek išsišnekėjome. Jau pirmojo pokalbio pabaigoje susižvalgiau su direktoriumi Eimantu Pūru ir vienas kitam tokį signalą siutnėme, kad mezgasi kažkas tokio, ko mes norime.
Galiu būti atviras, kas mane labiausiai nupirko, šito net Eivinas tikriausiai nežino. Turėjome mes su juo pokalbį prieš pusantrų metų, tada jis dar buvo asistentas Vilniuje. Jis pasakė: „Dabar dar noriu pasimokyti, bet turiu ambiciją būti vyriausiuoju treneriu.“ Lapkričio mėnesį, besikalbant tame ilgame pokalbyje, jis pasakė: „Aš jau pasiruošęs.“ Taip, mes turime visokių abejonių, nes jis pirmą kartą yra vyriausiasis treneris, bet Eivinas pasakė: „Vyrukai, aš seniau nesakiau, kad esu pasiruošęs. Dabar aš jau pasiruošęs. Jei kažkas bus blogai, jūs pasikeisite trenerį ir važiuosit toliau. O ką aš darysiu?“ Man šitie žodžiai įstrigo ir iki dabar juos prisimenu.
Kokia yra stadiono situacija? Konferencijų lygos atrankos pirmas etapas kertasi su vienu iš koncertų Dariaus ir Girėno stadione. Kaip ruošiatės spręsti šią situaciją?
M. Kalnietis: Kreipsimės į UEFA, nes viena data mums tinka, kita – ne. Žiūrėsime, kaip bus atsižvelgta į tai, kokia bus situacija. Be abejo, esame pasiruošę planą B. Mums, kaip futbolo klubui, ta situacija netenkina, tačiau norime padaryti tai, kas priklauso nuo mūsų. Mes turime užaugti, sukonkuruoti su tuo renginiu, kurį ateityje galėtume išstumti – turiu omenyje, kad galime praeiti etapą, uždirbti pinigus. Aš geriau rinksiuosi kelią, kur ne visada bus laisvas stadionas, bet ne netekti visos paramos ir pagalbos, ką suteikia „Žalgirio“ organizacija. O suteikia labai daug. Kažkiek liūdna, bet tikslas padaryti taip, kad mes patys būtume verti žaisti tame stadione ir konkuruoti su tuo koncertu.
Minėjote, kad didelė dalis komandos pasikeitusi, tad klausimas treneriui: kaip pavyksta komandą lipdyti ir kaip vertinate pasirengimą?
E. Černiauskas: Viskas yra gerai, pasirengimo stadija. Esame dėkingi klubui, kad galėjome išvykti į stovyklą Kipre. Tai buvo labai naudinga, galėjome dirbti kartu ir gyventi drauge. Turime 15 naujų veidų, neskaitant trenerių štabo. Naujovių daug, bet tai ir pliusas, ir minusas vienu metu. Pliusas, nes tai šviežias kraujas, daug noro, didelė konkurencija. Geras ir blogas jausmas vienu metu yra atsirinkti startinę sudėtį, žaidėjų branduolį. O blogoji pusė – laikas. Iki visaverčio tarpusavio supratimo reikia kažkiek daugiau laiko. Esu patenkintas šia galimybe, nes tai nauji žmonės, nauji veidai, galime savo vertybes ir principus statyti nuo nulio. Tai daug lengviau nei turint branduolį, su kuriuo baigėme praėjusį sezoną. Tikslas buvo pakeisti didžiąją dalį žaidėjų, atjauninti komandą ir turėti gerą patirties ir jaunimo mišinį.
Kai dirbote asistentu, jums titulų skonis jau yra pažįstamas. Gąsdina ar kaip tik veža į priekį patirtis laimėjimo prieš naują iššūkį?
E. Černiauskas: Tikrai negąsdina. Čia juk futbolas. Kai buvau asistentu, turėjau visokių patirčių tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Pergalės jausmas yra nuostabus. Yra galimybė su kitu klubu ir iš kitos pozicijos pasiekti titulą arba bent eiti link to. Džiaugiuosi ta galimybe. Kaip Mantas ir minėjo, visi esame viena komanda, labai glaudžiai bendradarbiaujame, visi turime vieną tikslą ir visi jo siekiame. Titulo sieksiu ne aš vienas, o visa organizacija.
Vilniaus „Žalgiris“ ir Kauno rajono „Hegelmann“ jus aplenkė pernai. Kuris iš šių varžovų yra labiau principinis?
E. Černiauskas: Žinote, principai... Juos turime rodyti aikštelėje. Puikiai žinote, koks buvo čempionatas pernai. Kad jie buvo viršuje, nereiškia, kad bus ir šiemet, visi pradedame nuo tos pačios linijos. O kas bus viršuje, žiūrėsime lapkritį.
M. Kalnietis: Jei norime pasiekti tikslą ir laimėti trofėjų, reikia aplenkti abu.
Eivinai, ilgus metus dirbote asistentu, kaip vyksta virsmas vyr. treneriu ir koks jausmas būti pagrindiniu šerifu komandoje?
E. Černiauskas: Asistentu 10 metų dirbau Lietuvos futbole, nėra trumpas laikas, o klubai tik du. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbti su treneriais lietuviais, vienu geriausių užsieniečių trenerių A lygoje. Patirties daug, daug situacijų įvairiausių, turėjau daug pavyzdžių, kaip komandą valdyti, kaip kontroliuoti procesą. Jaučiuos gerai, turiu didelį palaikymą iš vadovybės, trenerių štabo
Mantai, apie vieną jūsų naujoką Romualdą Jansoną buvo komentaras, kad nelabai jis kam įdomus (tai interviu tv3.lt teigė „Žalgirio“ vadovė V. Venslovaitienė – aut. past.)?. Kiek jums jis buvo įdomus?
M. Kalnietis: Mums tai labai įdomus (šypsosi). Džiaugiamės turėdami galimybę jį turėti klube, tai jaunas ir perspektyvus žaidėjas, kurių Lietuvoje nesimėto. Suteiksime jam sąlygas tobulėti, dirbti papildomai. Prieš tai skaidrėje vienas iš pavyzdžių yra tai, ką jis galėtų pasiekti (persikėlimas į užsienio klubą – aut. past.). Mes dėsime visas pastangas, duosime jam meškerę, kad jis susižvejotų tą žuvį.
Vilniaus „Žalgiris“ gali pasigirti pinigine ir patirtimi laimint titulus, „Hegelmann“ akcentuoja, kad labai anksti susikomplektavo ir visą pasiruošimą leido pilna komanda. Kokius savo privalumus matote kovoje dėl titulo?
M. Kalnietis: Dabar gal sunku sakyti, kol neišryškėjo visas komandos veidas. Ir mūsų komanda, ir klubas, ir organizacija nori matyti degančias akis, alkį. Ypač iš lietuvių vyresnių tą norisi matyti. Juk mes nieko nesame laimėję. Kai kuriems karjeros pabaiga jau artėja. Turėkite svajonių, turėkite norą iškelti tą titulą į viršų, kad turėtumėte ką vaikams papasakoti. Kai yra kova, viską ant to galima lipdyti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
