Autorius: Aurimas Tamulionis, sportin.lt.
Jos likimas buvo užkoduotas dar pavardėje. Milda Valčiukaitė lyg cunamis sujaukė irklavimo vandenis. Viskas, prie ko prisiliečia ji, virsta auksu.
Kartu su Donata Vištartaite dvivietę valtį irkluojanti M.Valčiūkaitė kiek sutrinka, kai paklausiu, ar pamena, kada paskutinį kartą užėmė ne pirmą vietą. Jai nėra lengva atsakyti, nes tai nutiko seniai.
„Su Donata visur buvome pirmos. 2012 metais, kai irklavau su Ieva Adomavičiūte, dalyvavome pasaulio jaunimo, iki 23 metų, čempionate ir būdamos jaunės (Mildai tada buvo vos 18 metų, – past.) likome ketvirtos“, – pagalvojusi prisiminė M.Valčiūkaitė.
Tiesa, auksinę seriją ji pradėjo dar kartu su I.Adomavičiūte. Po kelių mėnesių, varžydamosis jau su bendraamžėmis, jos triumfavo pasaulio jaunių (iki 19 metų) pirmenybėse.
Kita valties draugė
I.Adomavičiūtė dabar studijuoja JAV, o M.Valčiūkaitė pergales skina kartu su D.Vištartaite. Kodėl?
„Mūsų pora iširo tikrai ne dėl to, kad Ieva išvažiavo į Ameriką. Tiesiog Donata pasiūlė irkluoti kartu, o taip sutapo, kad Ieva nusprendė išvažiuoti. Jei ji būtų likusi, manau, aš vis tiek būčiau bandžiusi irkluoti kartu su Donata“, – paaiškino Milda.
„Ieva sugrįš vasarą, bet tam, kad gerai pasiruoštume sezonui, reikėtų jau pavasarį pradėti kartu treniruotis, važinėti į stovyklas. Ji to padaryti negali. Manau, ji pati pasirinko tokį kelią.“
„Ar tiek daug būčiau pasiekusi su Ieva? Manau, jog tikrai ne. Galbūt net nebūtume važiavusios į pasaulio čempionatą, būtų užtekę ir jaunimo pirmenybių“, – teigė pasaulio čempionė.
Nenugalimas duetas
Sprendimas sėstis į vieną valtį kartu su D.Vištartaite pasirodė genialus. Penkeriais metais vyresnė Donata buvo iškovojusi didžių pergalių ir irkluodama vienvietę valtį: triumfavo Europos čempionate, dukart – planetos jaunimo pirmenybėse, Londono olimpiadoje užėmė 8 vietą.
Tačiau kartu su 19-mete M.Valčiukaite jos tapo nenugalimu duetu. Bangos į krantą išplukdo auksą visose varžybose, kuriose jos startuoja. Per pirmus metus kartu D.Vištartaitė ir M.Valčiukaitė triumfavo pasaulio taurės etapuose, Europos čempionate, universiadoje, pasaulio pirmenybėse.
Žinoma, pirmaisiais metais po olimpinių žaidynių daug irkluotojų eksperimentuoja. Ardomos ir išbandomos naujos poros, užtrunka, kol jos apsipranta kartu, todėl lietuvių varžovės pernai galbūt neparodė visų jėgų. Tačiau irklavimo ekspertus labiausiai pribloškė tai, kokio jauno amžiaus M.Valčiukaitė užkariavo pasaulį.
„Buvome ne tik stiprios, mus lydėjo ir sėkmė. Taurės etape laimėjome vos 0,02 sek., pasaulio čempionate – 0,04 sek. Mūsų rungtis – ne sprintas, o 2000 metrų arba 7 minučių distancija, tad toks pranašumas yra labai mažas. Galėjome visur būti ir antros, nebūtų nieko keisto“, – prisipažino irkluotoja.
Tačiau visi gerai žinome, kad sekasi geriausiems. „Ar, likusi antra, būčiau labai nusivylusi? Ne. Tapti pasaulio vicečempione – taip pat labai aukštas rezultatas“, – tikino M.Valčiukaitė.
Nesijaučia žvaigžde
Po įspūdingo sezono irkluotojas užliejo tikra populiarumo banga. Lietuvos sporto žurnalistai nusprendė, kad jos buvo geriausia komanda 2013-aisiais, nors tautos numylėtinė krepšinio rinktinė ir iškovojo sidabrą Europos čempionate.
Tradiciniuose LTOK rinkimuose M.Valčiukaitė ir D.Vištartaitė užėmė trečią vietą, iš karto po Rūtos Meilutytės ir Lauros Asadauskaitės, o Tarptautinės irklavimo federacijos (FISA) balsavime pateko į pirmąjį geriausios metų įgulos penketą. Iki šiol čia nebuvo nė vieno lietuvio.
Staiga užliejęs populiarumas M.Valčiukaitės neišpaikino. Prieš susitikimą pasaulio čempionė pranešė, kad... „vilkės šviesią striukę“. Akivaizdu, kad irkluotojai vis dar sunku patikėti, jog ji – žvaigždė.
„Nenoriu būti žvaigžde ir ja nesijaučiu. Pastebiu, kad žmonės truputį kitaip su manimi bendrauja, gal dėl to kartais įsijaučiu į tą vaidmenį. Bet tikrai nenoriu būti kitokia ir nenoriu į kitus žmones žiūrėti iš aukšto. Noriu būti paprasta“, – atvirauja pasaulio čempionė.
„Tačiau koks tas jausmas, kai pabundi ryte ir žinai, jog esi geriausia?“ – teiraujuosi. „Ryte atsikeliu, kaip paprastas žmogus. Tikrai negalvoju, kad esu geriausia, – kuklinasi M.Valčiukaitė. – Iki šiol negaliu patikėti, kad esu pasaulio čempionė. Gal po kelerių metų, jei nelaimėsiu, pamatysiu, kaip vis dėlto sunku buvo ja tapti ir tada iš tiesų suprasiu, ką pasiekiau.“
Šiandien M.Valčiukaitė gyvena tik iš irklavimo: „Tėvų pagalbos reikėjo iki laimėto Europos čempionato. Dabar gaunu valstybinę ir olimpines stipendijas. Manau, pakankamai.“
Pasaulio čempionė nesiskundžia ir treniruočių sąlygomis: „Trakuose turime tikrai labai gerą bazę. Tačiau man Vilniuje, o Donatai Kaune irkluoti sąlygų praktiškai nėra. Salėje, kurioje dirbame viduje, viskas likę dar nuo tarybinių laikų. Bet nesakyčiau, kad yra labai blogai. Mačiau ir blogiau – kur patalpos net nešildomos. Pas mus, ačiū Dievui, šilta, per stogą nevarva (šypteli). Aišku, palyginus su Vakarų Europos bazėmis, mums iki jų dar toli gražu. Bet gyventi galima.“
Tad keisti meilės Tėvynei į švaresnę sporto salę M.Valčiukaitė nesiruošia: „Jokių pasiūlymų keisti pilietybę nesu gavusi. Ir nelaukiu.“
Italo patarimai
Už įspūdingas pergales irkluotojos yra dėkingos italui Gianni Postiglione, kuris per paskutinius aštuonerius metus dukart buvo išrinktas geriausiu irklavimo treneriu pasaulyje. Graikijoje dirbantis G.Postiglione yra ir pagrindinis Lietuvos rinktinės treneris.
„Su mumis jis dirba iš idėjos, tikrai ne dėl pinigų. Nors gauna atlyginimą, tačiau jam tai yra tikrai labai maži pinigai. Manau, jį žavi žavi lietuvių motyvacija, užsispyrimas. Galbūt, matydamos mūsų rezultatus, kitos šalys jam pasiūlys kažką geriau“, – svarstė M.Valčiukaitė.
„Žiemą mes jo nematome, tačiau gauname jo planus, patarimus. Turime ir savo trenerius (Lietuvoje M.Valčiukaitę ir D.Vištartaitę treniruoja Algirdas Kazimieras Arelis, – past.), bet G.Postiglione žodis dažnai būna galutinis.“
Susėdo atvirkščiai
„Jis patarė, kaip mums geriau susėsti“, – pabrėžė M.Valčiukaitė. „Donata yra pirma, o aš antra. Aš irkluoju pagal save, o Donata mane seka ir turi daryti identiškai tą patį, ką ir aš. Tie, kurie sėdi Donatos vietoje, turi mokėti prisitaikyti, jausti kitą žmogų. Dažniausiai jie būna ištvermingesni, stabilesni, o mano pozicijoje – geriau jaučia valtį, palaiko ritmą, turi daugiau greičio savybių.“
Keisčiausia, kad prie valties draugės anksčiau visada taikydavosi būtent M.Valčiukaitė, o D.Vištartaitė buvo įpratusi irkluoti viena. Tačiau susėdus priešingai, irkluotojų rezultatai buvo geresni.
„Donata mane labai palaiko, ypač distancijos viduryje“, – aiškina Milda. „Šūksniais?“ – įsiterpiu. „Ne, valtyje mes nekalbame, – nusišypso pašnekovė. – Aš galingai startuoju ir finišuoju, bet distancijos viduryje esu gana silpna. Tuo tarpu Donata visą laiką išlaiko stabilų yrį ir taip man padeda.“
Nori olimpinio medalio
M.Valčiukaitė puikiai supranta, kad finišuoti tik pirmoms visą laiką nepavyks. Ji to ir nesiekia. Svarbiausias startas jos ir D.Vištartaitės laukia dar po dvejų metų – Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
„Apie medalį dabar negalvoju. Nei apie jo spalvą. Dar labai daug laiko, daug kas gali pasikeisti. Aišku, to apdovanojimo labai norėtųsi.“
„Manau, kad jeigu iki olimpiados išsilaikysime geriausiųjų pasaulyje šešetuke, o dar geriau – trejetuke, tai bus įspūdingas rezultatas“, – vylėsi M.Valčiukaitė.
Pirmasis išbandymas jos ir D.Vištartaitės šiemet laukia jau kovo pabaigoje – Australijoje vyksiančiame pasaulio taurės etape.
Donata Vištartaitė: „Mildos nekeisčiau į nieką“
„Idėja sėsti į dvivietę valtį kartu su Milda rutuliojosi jau senokai, net prieš olimpiadą. Tiesiog tuo metu aš jau turėjau išsikovojusi kelialapį į Londoną vienviečių valčių klasėje, tad nesinorėjo blaškytis, be to, gąsdino Mildos amžius. Tačiau ji augo kaip ant mielių, rimtai priartėjo prie manęs. Todėl būtų buvę net nelogiška nepabandyti irkluoti kartu.
Manau, kad mūsų sėkmės paslaptis yra ta, kad abi nesame linkusios pasiduoti, trokštame tik pergalių. Kaip partnerės Mildos nekeisčiau į nieką. Ji labai emocionali, užsispyrusi, niekada nepasiduoda, trokšta varžytis.
Pirmasis sezonas kartu išties buvo nepakartojamas, nepralaimėtos nė vienos varžybos, nė vienas plaukimas! Manau, kad sunku bus šį rezultatą pakartoti.
Artėja olimpiada, tuo pačiu stiprėja ir konkurencija. Kiekvieno sportininko tikslas olimpiada, bet aš ten jau buvau. Dabar mano tikslai vien patekimu į olimpiadą tikrai neapsiriboja“.
