Tačiau kovo mėnuo jau baigiasi, o D.Rose‘as gali pasitenkinti tik dalyvavimu apšilime. „Bulls“ sirgaliai neišpasakytai laukia naudingiausio 2011 metų NBA žaidėjo sugrįžimo, bet JAV blogeriai pateikia įdomią versiją, jog D.Rose‘ui dar nereikėtų skubėti ir šį sezoną į aikštę verčiau nebeišbėgti.
„Bulls“ ilgai laukė D.Rose‘o. Viskas buvo krepšininko sveikatos rankose. Tačiau dabar sprendimą turi priimti nebe įžaidėjas, o pats klubas – reikia pranešti, kad šį sezoną D.Rose‘as nebelaukiamas.
Ką šioje situacijoje galėtų laimėti „Bulls“, jei D.Rose‘as visgi dar šį sezoną pasirodytų aikštėje? Kelios pergalės atkrintamosiose? Gal netgi laimėtas pirmasis raundas? Bet ar dėl to verta rizikuoti galimomis tragiškomis pasekmėmis?
Nereikia būti psichologu, kad po metų pertraukos grįžęs į aikštę D.Rose‘as prisibijos žaisti. Tai natūrali krepšininko reakcija į traumą, kai ji yra įstrigusi žaidėjo galvoje. Derrickui dar tektų susitvarkyti su įtampa ir spaudimu bandant pateisinti aistruolių lūkesčius. Daktarai leido jam žaisti dar prieš keletą savaičių, bet pirmiausia reikia peržengti psichologinį barjerą. Ypač kai D.Rose‘ui keliami tokie aukšti standartai.
D.Rose‘as nori skrieti parketu, o ne galvoti apie pašalinius dalykus. Gynėjui reikia staigių rezultatų, ne laukimo. Taip pat jis turi būti įsitikinęs, kad yra pasirengęs grįžti, o ne vis dar dvejoti, ar tai daro ne per greitai. Užtikrintumo dar nėra. Spaudos konferencijose D.Rose‘as kalba identiškai: „galiu žaisti jau kad ir rytoj“, „niekas išskyrus Dievą to nežino“ ir panašiai.
Pastarąjį mėnesį D.Rose‘as bandė būti kuo arčiau krepšinio. Įžaidėjas visuomet darydavo apšilimą. Paleisdavo metimų seriją, driblinguodavo, atlikdavo tam tikrus judesius ir nusišluostęs prakaitą traukdavo į rūbinę. Iš jos grįždavo ne su „Bulls“ apranga, o kostiumu.
Bet Čikagos komandai reikia imtis iniciatyvos ir nuimti įtampą nuo D.Rose‘o pečių – kaip sako amerikiečiai, „uždaryti“ sezoną. „Bulls“ nėra kur skubėti. Jis ne Kobe Bryantas, kuriam 34 metai ir kurio laikrodis tiksi vis smarkiau. D.Rose‘ui dar tik – 24-eri. Viskas dar priešakyje.
Be to, „Bulls“ nėra taip suburta, jog jau dabar galvotų apie čempionų žiedus. Tai labiau labai artimos ateities komanda. Taigi, ar nebūtų geriau būti kantriems ir nesitikėti stebuklų iš tokios „Bulls“ komandai svarbios asmenybės?
Reikia pamiršti filmo vertą scenarijų, pagal kurį D.Rose‘as prieš atkrintamąsias grįžta į aikštę šviežias ir puikus, veda „Bulls“ į priekį, išmeta iš kovos LeBrono Jameso Majamio „Heat“, o superfinale nugvelbia čempionų žiedus iš Oklahomos „Thunder“ arba San Antonijaus „Spurs“. Be to, net jei ir D.Rose‘as nebūtų susižeidęs, ar „Bulls“ būtų tokie jau kur kas geresni už kitus?
„Bulls“ dar turi laiko. Joakimui Noah prasideda karjeros pikas, Luolas Dengas – plieninis žmogus. Kiti pagalbininkai – dar jauni. Daugiausiai dvejonių gali kilti dėl Carloso Boozerio, tačiau šiemet jis pateisina savo vardą. Tomo Thibodeau kariauna laimi puikia gynyba, o puolimas priklauso nuo D.Rose‘o. Tokia pat sistema yra tiek dabar, tiek bus nuo kito sezono pradžios.
Jei D.Rose‘as sugalvotų grįžti jau dabar, „Bulls“ turbūt imtųsi atsargios taktikos – leistų savo lyderiui žaisti labai ne daug, po truputį didinant rungtynių krūvį. Todėl D.Rose‘o indėlis bet kokiu atveju būtų labai nedidelis.
D.Rose‘as yra sakęs, kad jau artėja toji išsvajotoji akimirka. Jis kantrus, nepanikuoja ir mano, kad grįžęs bus dar geresnis krepšininkas. Tai gali būti tiesa. Ir ji patiktų bet kuriam „Bulls“ bei NBA gerbėjui. Bet tik ne dabar. Tik ne šį sezoną.
