Žinant, kad antradienis „Giro dʼItalia“ lenktynių dalyviams – poilsio diena, portalas „Balsas“ palūkėjo iki vidurdienio ir tik tada pabandė susisiekti su Ignatu Konovalovu („Cervelo“) bei sužinoti, ar dviratininkas su savo komanda jau atvyko Italiją ir kokia jo savijauta bei nuotaika, sugrįžus į „Giro“ lenktynių tėvynę.
– Labas, Ignai! Kaip tau sekėsi kelionė?
– Ciao ciao, man dar rytas... Kelionė sekėsi gerai. Atskridom jau po vidurnakčio ir tik sumigom paryčiais, nes ilgokai užtrukom oro uoste...
– Ar buvo kokių nesusipratimų?
– Na, kaip čia pasakius... Italai nebūtų italai – tiesiai iš lėktuvo sugrūdo visus didžiulėn palapinėn, dar prieš tai su dūdom patriūbijo ir būgnais... O po sunkios dienos kelyje [3 etapas,– „Balsas“] ir skrydžio lėktuvu norėjosi tiesiai į lovą...
– Tai išsilaipinimas Italijos žemėje sukėlė neigiamų emocijų?
– Ne ne! Neskaitant to pompastiško sutikimo, emocijos – tik pačios geriausios!
Sugrįžti čia tikrai malonu. Praėjusių metų „Giro“ buvo labai šaunus. Mūsų komanda laimėjo net 4 etapus. Mums tai labai aukštas pasiekimas, neskaitant to fakto, kad aš laimėjau paskutinį – finalinį – lenktynių etapą Romoje (asmeninės laikui) ir tai buvo svarbiausia pergalė mano karjeroje.
– Ar galėtum išskirti bent vieną bruožą, dėl kurio lenktynės Italijoje įgauna ypatingo žavesio?
– Lenktyniauti Italijoje man patinka dėl ypatingai skanios kavos. Niekur kitur Europoje tokios negausi! Taip malonu ryte išgerti 2 puodelius tikro cappuccino... Sunku patikėti, kiek daug kavos išgeria vidutinis dviratininkas!
Taip pat ir italų virtuvė čia daug geresnė ir kokybiškesnė, nors mums tai nelabai aktualu, nes komandoje mes turim savo virėją, kuris jau antrus metus rūpinasi mūsų mityba per „Giro“, „Tour“ ir „Vuelta“.
– Kaip tu vertinti „Giro d'Italia“ lenktynių startą, įskaitant prologą ir du lygumų etapus, Olandijoje? Ar tavo, kaip profesionalo, nuomone, tai buvo geras sumanymas?
– Mano ir 95% visų likusių dviratininkų nuomone, čia nebuvo nieko gero.
Prologas dar kaip prologas – kely esi vienas ir rizikuoji tiek, kiek pats manai esant reikalinga. O tie 2 etapai turui – tai kažkokia katastrofa... Dar suprantu vienos dienos „klasikus“, nes ten būna mažiau žmonių, nusiteikusių būti grupės priekyje, ir grupė mažesnė.
Iš tikrųjų, Olandijoj reikia pačiam sudalyvauti bent vienose varžybose, kad suprastum, jog tokioms lenktynėms kaip „Giro dʼItalia“ keliai nėra tinkami dėl įvairių kelio susiaurėjimų, apsauginių salelių per vidurį ir šonuose, kelkraščių, skiriančių dvi juostas, žiedų ir t. t.
Kai 200 žmonių masė „nešasi“ 50-65 km/val. greičiu ir visi nori būti grupės priekyje su savo lyderiu, o staiga – gatvė, iš 5 m pločio susiaurėjusi iki 2,5 m dėl kažkokios klumbos,– tai griūtis neišvengiama...
Ko gero, vienintelis pozityvus ir neišdildomas įspūdis iš Olandijos bus tas, kad pakelėse susirenka tiek žiūrovų, jog kartais važiuoji lyg gyvuose žmonių tuneliuose!
– Kokie tavo ir tavo komandos tikslai šiose „Giro d'Italia“ lenktynėse?
– Kalbant apie asmeninius tikslus, paskutiniame etape aš bandysiu pakartoti 2009-ųjų pasiekimą. O komandine prasme, mūsų tikslas yra Carloso [Sastre] generalinė įskaita.
– Su kokiais sunkumais jums teks susidurti būsimuose lenktynių etapuose?
– Kiek teko studijuoti diagramas, „Giro“ maršrute bus labai daug stačių įkalnių. Kai kuriose iš jų nesu gyvenime važiavęs, tai laukia sunkūs išbandymai...
Šiemet visi pagrindiniai lenktynių sunkumai sudėti į paskutinę savaitę, bet mūsų lyderiui tai neturėtų būti problema ir mes tikimės, kad jis gerai pasirodys.
– Linkime tau ir visai „Cervelo“ komandai didelės sėkmės!
– Ačiū! Mums jos prireiks!
*
Trečiadienį „Giro d'Italia“ lenktynės prasideda (o tiksliau, tęsiasi) Italijoje, komandinėmis atskiro starto lenktynėmis (4 etapas), distancijoje „Savigliano – Cuneo“ (32,5 km).
Lenktynės, kurias sudaro 21 etapas, iškilmingai baigsis asmeninėmis lenktynėmis laikui (15,3 km) š.m. gegužės 30 d. Veronoje (Italija).
