• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Naktį iš antradienio į trečiadienį į tėvynę grįžo Dakaro ralio automobilių klasėje finišą pasiekęs ir vienintelis startavęs lietuvių ekipažas – Benediktas Vanagas ir Saulius Jurgelėnas. „Oscar“ automobiliu važiavę tautiečiai paskutiniame Dakaro etape užėmė 29 vietą, o bendroje įskaitoje liko 64.

REKLAMA
REKLAMA

Kad po ilgo ralio maratono skrydžiai su persėdimais šiems vyrams yra vieni niekai, buvo galima įsitikinti jau apie vidurnaktį vykusio pirmojo susitikimo su žiniasklaidos atstovais metu. Trenksmingas sutikimas virto improvizuota spaudos konferencija, kurioje abiems ekipažo nariams teko atsakyti į galybę klausimų.

REKLAMA

Daugiausiai žiniasklaidos dėmesio tradiciškai susilaukė kaip visuomet iškalbingas B. Vanagas.

- Ar jau ruošiatės kitų metų Dakaro ralio maratonui?

- Planą kitiems metams tikrai turime. Nuo pat pradžių tai buvo penkerių metų projektas ir galiu pasakyti, kad net tuo metu, kai buvo sunkiausia ar žinojau, kad mes planuojame grįžti atgal. Jeigu praėjusiais metais Dakarui ruošis labai intensyviai pradėjau likus pusei metų, tai dabar jau nerimauju, kad vėluoju su pasirengimu ateinančių metų varžyboms.

REKLAMA
REKLAMA

Pasikeitė požiūris į visa tai, ką mes darėme: labai stipriai ir labai daug kartų. Dabar tai projektas, su kuriuo aš turiu savų santykių – mes su Dakaru turime išsiaiškinti pakankamai daug dalykų. Jis pakankamai mus nuskriaudė arba galime pasakyti, mes patys save nuskriaudėme. Su visa pagarba dėsiu visas pastangas, kad galėtume ten grįžti ir padaryti geriausia, ką galime.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Ką darysite kitaip? Galbūt mažinsite važiavimo tempą?

- Gal važiuosime išmintingiau. Manau, kad tai turbūt yra projektas, kuris susideda iš 10 tūkst. arba daugiau smulkių detalių ir kiekvieną iš jų reikės stipriai pergalvoti. Išmintis šiuo atveju bus tai, ko mums reikės labiausiai. Greičio, kaip patys matėte, mes tikrai turime pakankamai. Yra tiek daug vietų paslysti, kad nežinau, ar išmintinga visuomet rodyti savo greitį.

REKLAMA

Tai yra netgi ne maratonas, o ultramaratonas, t. y. ne du kartus daugiau nei maratonas, o dešimt. Tiek emociškai, tiek fiziškai; tiek komandai, tiek ir technikai – viskam. Labai džiaugiuosi, kad atvažiavome į finišą, į kurį tikrai kabinomės dantimis ir nagais. Nesėkmių buvo labai daug, tačiau panašu, kad visata mums kiekvieną kartą kišo pagalį, kad tik galėtume tęsti.

REKLAMA

Atvažiavome išmokę daug pamokų, labai stipriai užgrūdinti. Tikiu, kad nuo to tapome tikrai geresni.

- Ar jau pasiilgote Dakaro?

- Aš žinau, kad ten grįšiu ir mane truputį neramina. Akimirką po finišo supratau, kad manyje kažko trūksta, atsirado kažkokia tuštuma. Aš nežinau, ar tai galime vadinti ilgesiu. Kažkuria prasme jo trūks, tačiau dabar norėčiau pasiilsėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Ko jus daugiausiai išmokė Dakaras?

- Turbūt kantrybės. Esu labai nekantrus žmogus ir iš tiesų gyvenime man tai labai daug padėdavo pasiekti vienokių ar kitokių dalykų. Visgi šiuo atveju supratau, kad be kantrybės ir be tam tikro užsispyrimo tu nieko nepadarysi. Buvo labai daug tokių situacijų...

REKLAMA

Pavyzdžiui, labai daug kovojome su dulkėmis. Nors buvome pakankamai greiti, bet dėl vienokių ar kitokių atsitikimų rezultatai iš pradžių buvo prasti ir tekdavo startuoti už lėtesnių varžovų.

Kuomet važiuoji paskui Lenkijos pilietį 80 kilometrų dulkėse nieko nematydamas, galvoje tiek visko verda. Juolab, kad tenka važiuoti ir per slėnius, per kalnus, serpantinus ir nematydamas, kur važiuoji tu gali bet kur nukristi. Tai yra labai pavojinga.  

REKLAMA

- Ką prisiminti bus maloniausia?

- (Galvoja). Galvoje gimė daug naujų minčių, naujų pavadinimų. „Oscaras“ įgavo naują vardą „Mad Maksas“, „bivakas“ tapo zombių miestu, nes visi ten atrodo kaip zombiai – kiekvieną dieną vis labiau ir labiau. Aš sakiau, kad Dakare kiekvieną dieną būčiau galėjęs parašyti knygą. Dabar dalies tos informacijos turbūt nebeliko, bet norėčiau, kad bendra visuma susigulėtų, tuomet būtų galime parašyti puikį traktatą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Penkiese kartu su komandos nariais kartu praleidote dvi savaite. Ar nebuvo rimtų tarpusavio nesutarimų, barnių, ribinių situacijų, kuomet norisi viską mesti?

- Sunkių momentų tikrai buvo, tačiau situacijų, kurių mes nesuvaldėme – ne. Komanda mane tikrai nustebino. Gerąja prasme. Buvo labai sunku, tačiau visi buvo maksimaliai „įjungę“ savo išminties jautrumą ir nebuvo tokių pykčių, kurie taptų nepataisomi.

REKLAMA

Trinties tikrai užteko. Aš ir dabar jaučiuosi pasibuvęs su Sauliumi pakankamai daug. Manau, kad padarysime kokio mėnesio pertraukėlę. Visgi mes čia, mes finišavome. Manau padarėme viską, ką galėjome.  

- Ar atsidėkojote prancūzams, kurie jus nutempė nuo skardžio?

- Žinoma, kad taip. Prancūzai gavo labai daug mūsų dėmesio, taip pat ir „Žalių devynerių“, kurias po finišo kartu su komandos nariais puikiai suvartojo ir sakė, kad jiems labai patiko tas mūsų gėrimas. Manau, kad gamintojai tikrai galėtų galvoti apie šio produkto eksportą į šią šalį. Buvo daug komandų, ne tik prancūzų, kurios mums padėjo. Turėjome ne vieną nelaimingą atsitikimą.

REKLAMA

- Ar patys stengėtės suteikti pagalbą kitiems ekipažams?

Jei būtume važiavę pagal planą ir buvę greitesni absoliučioje įskaitoje, greičiausiai tokios pagalbos iš lyderių nesulauktume. Kuomet važiuoji gale, iš tiesų nėra skirtumo, ar mes finišuosime 62-ri, ar 65-ti, ar 70-ti. Ne tokia tuomet yra varžybų esmė. Tikrai buvome sustoję pagelbėti vieniems ar kitiems lenktynininkams, nes dienos pabaigoje tai nieko nebekeičia. Ar atsilikimas nuo lyderio 33 ar 35 val. tikrai nesudaro didelio skirtumo.

REKLAMA
REKLAMA

- Kada į Lietuvą parplauks kovinių filmų personažu tapęs „Oscar“ visureigis?

- Aš manau, kad maždaug po trijų savaičių arba mėnesio. Tai yra automobilis, kurį mes labai gerbiame. Esu minėjęs, kad tai labai patvarus automobilis. Patikėkite, jis tikrai toks ir yra. Visureigis yra funkcionalus net ir dabar.

Turėsime pakeisti labai daug detalių, viską peržiūrėti, todėl nagrinėjimo, tvarkymo ir ruošimo ateities laikams bus imtasi vos jam grįžus į Lietuvą. Aš nesu tikras, ar mes su tuo pačiu automobiliu startuosime kitais metais, bet mes tikrai parengsime „Oscarą“ taip, kad jis bus geresnis už tą, kurį turėjome prieš Dakarą.

- Minėjote, kad su Dakaru turite savų sąskaitų. Ar nėra taip, kad dykumų maratonas prieš Benediktą Vanagą kol kas laimi rezultatu 1:0?

- Sakydamas, kad turiu sąskaitų, aš visų pirma turėjau omenyje, kad visam projektui ir pačiam reiškiniui jaučiu didžiulę pagarbą. Iš tiesų tai yra labai rimtas užsiėmimas. Čia mano asmeninės ambicijos, kadangi žinau, kad ne viską padariau geriausiai, kaip tik galėjau.

Natūralu, kad važiuodamas pirmą kartą negali visko padaryti taip, kaip dabar tai matau. Kitais metais mes būsime geresni, dar kitai – tobulėsime toliau ir tikiu, kad kurį laiką tas procesas nesibaigs.

REKLAMA

- Bet startuoti ketinate taip pat ryžtingai?

- Mes ir dabar važiavome siekti sportinio rezultato. Jei tiesiog norėtumėte įveikti Dakarą, manau, kad tai sugebėtų dauguma jūsų, nors ir labai pavargtumėte. Kuomet nevažiuoji laikui, tai nėra taip sudėtinga. Mes netinginiavome niekada, visuomet stengėmės važiuoti laikydami tempą ir mokytis, kaip reikia tai daryti, o ne tiesiog įveikti distanciją.

Tai aišku irgi pasunkino mūsų situaciją, nes pirmosiomis dienomis aš padariau klaidų, kurių pasekmės mus lydėjo viso Dakaro metu. Tarkime, esu privalgęs daug dulkių ir jei dabar kas nors sugalvotų patikrinti mano plaučius rastų tokią situaciją, kurios neturi joks rūkalius.

- Ar 17-ta vieta pirmajame greičio ruože taip pat padarė „meškos paslaugą“?

- Tai buvo vienas iš lengviausių greičio ruožų, pakankamai trumpas ir paprastas. Toks „blitz“ tipo ruožas, kad aš net nelabai supratau, kas ten atsitiko. Kitą dieną mes startavome tarp tikrai pajėgių lenktynininkų, tačiau visų bėdų, kurios mums nutiko Dakare kaltininkais ir buvome mes patys. Žmogaus didžiausias priešas yra jo protas. Prisiminkite šitą labai gerai.

Pamačiau, koks esu stiprus iš tiesų. Galiu pasakyti, kad tikrai žinojau, jog mes pasieksime finišą. Dėl to nebuvo jokių abejonių. Manau, kad daugumai žmonių būtų užtekę ir pusės to, ką mes patyrėme, tam kad jie pakeltų rankas ir pasakytų, kad viskas – jų Dakaras baigėsi. Mes daug ir sunkiai dirbome, patys prisidarėme sau problemų, kurias savo jėgomis ir sprendėme. Visgi stebuklingai atvažiavome į finišą.

REKLAMA

Iš tiesų buvo situacijų, apie kurias galvodamas aš stebiuosi, kaip mes sugebėjome jas įveikti ir finišuoti. Kad ir tas pats atvejis, kuomet vos nenukritome į bedugnę – keleto centimetrų skirtumas ir viskas tikrai galėjo baigtis labai liūdnai. Aš laimingas už tas „pagalves“. Nežinau, kas jas padėjo, tačiau labai už tai dėkoju.  

- Po dulkių ir karščio maratono Pietų Amerikoje jūsų jau šį šeštadienį laukia šaltis ir sniegas žiemos ralyje Lietuvoje. Ar nesunku bus prisitaikyti prie tokių ekstremalių permainų?

- Manau, kad turbūt esu išprotėjęs. Tai nėra pats išmintingiausias dalykas, kurį aš darau, tačiau turiu tam tikrų įsipareigojimų, turime partnerius ir pažadus, kuriuos reikia tęsėsi. Taip pat ir įdomų automobilį, kurį didžioji dalis žiūrovų labai norėtų pamatyti. Tai yra duoklė jums visiems. Mes tikrai būsime varžybose ir automobilį taip pat pamatysite trasoje, nebent nutiktų kažkas nenumatyto.

- Ar jau teko išbandyti įsigytą „Subaru Impreza WRC“ bolidą?

- Jisai čiupinėtas ir glostytas, bet nebandytas. Tai irgi yra nelengva užduotis. Iš tiesų šio savaitgalio raliui nekeliame didelių sportinių užduočių. Norime tiesiog atvažiuoti, pabūti, pasirodyti pamažu pratintis prie automobilio ruoštis tolimesniems startams.  

 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Dakaro ralį įveikęs B. Vanagas: nebuvo nė mažiausios minties pasiduoti

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų