Gegužės pabaigoje pirmąjį ir kol kas vienintelį Lietuvos neįgalųjį irkluotoją pasivijo žinia, kad jam suteiktas vardinis kvietimas į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes. „Apsidžiaugiau, kad man buvo suteikta tokia galimybė. Dabar jau laukia aiškesnė vasara. Nors ir šiaip planavau treniruotis, bet dabar treniruosiuosi visa jėga ir labai rimtai“, – LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ sakė A.Navickas.
Iškovoti teisę dalyvauti svarbiausiame sporto renginyje Augustas bandė savo jėgomis, bet jų pradedančiam irkluotojui pritrūko ir atrankos slenksčio peržengti nepavyko. „Šiek tiek nusivylimo buvo, nes tikėjausi geresnių rezultatų. Išanalizavome, kas įvyko – buvau šiek tiek persitreniravęs. Krūviai buvo dideli, jaučiau, kad labai sunku, bet tikėjausi atsigauti iki varžybų. Dabar po truputį atsigaunu, bet tai ilgas procesas“, – prisipažįsta irkluotojas, kuriam per didelis noras startuoti parolimpinėse žaidynėse pakišo koją, bet pasimokęs iš šių klaidų iki Rio de Žaneiro A.Navickas tikisi įgauti gerą sportinę formą. Siekdamas savo tikslų šiandien irkluotojas su treniruokliu nesiskiria. Net ir vykdamas pas močiutę į kaimą į mašinos bagažinę įsimeta vadinamąjį konceptą, kad nepraleistų nė vienos treniruotės. Intensyvus darbas – septynias dienas per savaitę.
Treniruočių partneris – kompiuteris
Vaikinas iš Klaipėdos bus pirmasis Lietuvos irkluotojas parolimpinėje delegacijoje. Jis – irklavimo sporto tarp neįgaliųjų Lietuvoje pradininkas. Rašyti istoriją smagu, bet pirmajam tenka ir daugiausia išbandymų. A.Navickas neturi treniruočių partnerio, todėl irkluodamas dažniausiai Danės upėje varžosi pats su savimi.
„Sudėtinga. Treniruodamiesi irkluotojai lenktyniauja vieni su kitais. Jeigu moterys su vyrais varžosi, pagal apskaičiuotą laiką jos pradeda plaukti šiek tiek anksčiau. Bet man su sveikaisiais sunku, nes greičiai skiriasi, todėl lenktyniauju pats su savimi, o greitį rodo kompiuteris. Beveik visą laiką kompiuterį ir stebiu“, – pasakoja A.Navickas, neabejojantis, kad lygiavertis treniruočių partneris prisidėtų prie geresnių rezultatų.
Ruošdamasis sezonui Augustas su Lietuvos irklavimo rinktine stovyklavo Graikijoje. Prieš metus dalyvavo tarptautinėje stovykloje, į kurią buvo pakviesti neįgalūs irkluotojai iš tų šalių, kurioje ši sporto šaka tarp neįgaliųjų dar tik pradedama kultivuoti. „Bet ten irkluotojai buvo visai naujokai, o aš jau mokėjau irkluoti, todėl man tas lygis buvo per žemas“, – paaiškina.
Rasti lygiaverčių partnerių sudėtinga, todėl vaikinas viliasi, kad rengiantis Rio de Žaneiro žaidynėms galbūt pavyks pasitreniruoti su Baltarusijos irkluotoju. „Esame su juo apie tai šnekėję. Gal šią vasarą pavyks, nors jis į olimpiadą ir nepateko. Šiek tiek varžybų streso irgi prisidėtų prie pasiruošimo“, – sako sportininkas.
Sugrįžo po lemtingos traumos
Irkluoti A.Navickas pradėjo prieš dvejus metus. Tiksliau, sugrįžo į irklavimo takelį. Iki lemtingos traumos, kai lūžus stuburui teko atsisėsti į neįgaliųjų vežimėlį, Augustas irklavo pavienio irklo keturvietę arba aštuonvietę valtį. Iškovojo ir Lietuvos jaunių čempiono titulą. Bet vėliau irklavimą metė.
„Mečiau, nes išvykau į užsienį studijuoti, po to grįžau į Lietuvą mokytis, buvo darbų – taip jau išėjo. Po kelerių metų gailėjausi, kad mečiau, pajutau nostalgiją“, – prisipažįsta. Todėl atsigavęs po patirtos traumos ir į gyvenimą vėl pradėjęs žiūrėti šviesiau ir tiesiau, Augustas ėmė sveikiau gyventi. O kai netrukus pasitaikė galimybė vėl sportuoti, jos nepraleido.
Prieš dvejus metus ėmęs irkluoti iš naujo, A.Navickas nežinojo, koks yra neįgaliųjų irkluotojų lygis. Bet tikslą iš karto užsibrėžė maksimalų – Rio. „Ėmus treniruotis pasidarė aiškiau, kad nėra taip lengva, neužtenka vien geros technikos – kaip buvęs irkluotojas, irkluoti jau mokėjau, bet reikia ir širdį treniruoti, reikia ištvermės, jėgos. O tai trunka šiek tiek ilgiau“, – įsitikino sportininkas.
Neįgaliųjų valtis šiek tiek kitokia nei įprasta. Ji trumpesnė, platesnė, o kad neapsiverstų, šonuose pritvirtinti plūdurai. Sportininkai valtyje sėdi prisirišę. „Esame daug lėtesni už sveikuosius. Mes irkluojame tik rankomis, sveikieji naudoja visą kūną, o pagrindinė jėga eina iš kojų“, – skirtumus paaiškina irkluotojas.
Per Rio – į Tokiją
Į Rio de Žaneirą kartu su Lietuvos parolimpiečių delegacija klaipėdiškis išvyks rugsėjo 1-ąją, o 9–11 d. dalyvaus varžybose. Tai bus nauja patirtis – ne Europoje vaikinui varžytis dar neteko.
Kol kas įtampos irkluotojas nejaučia. Ir gerai, nes su įtampa susitvarkyti būna sunku. „Dar reikia patirties, daugiau varžybų dalyvauti, kad jausčiausi ramiau“, – sako vaikinas, įtampą bandantis mažinti sąmoningo kvėpavimo pratimais, o kartais praktikuojantis ir meditaciją.
Kita vertus, įtampa įtampai nelygi. Prieš startą tai gali būti geras pliūpsnis adrenalino, kuris netrukdo kovoti, bet dėl įtampos neramiai praleista naktis pailsėti nepadės. „Pasaulio čempionate prieš startą visą naktį sapnavau distanciją, planavau, kaip ją įveiksiu. Aišku, nelabai ir pailsėjau“, – prisimena A.Navickas.
Irkluotojas neslepia, kad dalyvavimas parolimpinėse žaidynėse – didelis gyvenimo įvykis. „Tikiuosi įgauti patirties ir įkvėpimo kitiems ketveriems metams. Norėčiau pagerinti savo asmeninius rezultatus, įveikti save, o tada gal ir kai kuriuos oponentus pavyktų pralenkti“, – sako Augustas.
Jis tikisi, kad Rio taps tramplinu į kitas parolimpines žaidynes, todėl po žaidynių trumpai atsikvėpęs ketina vėl kibti į treniruotes. „Ruošiuosi sportuoti toliau. Dar tik pradėjau siekti rezultatų. Dveji metai – lyg ir ilgas laiko tarpas, bet profesionaliame sporte tai tikrai nedaug. Mano konkurentai daug metų sportuoja, Rio būsiu pats jauniausias. Štai vienam praėjusių metų pasaulio čempionato prizininkui 52 metai, jis sportuoja jau 26 metus – tiek, kiek man dabar metų. Taigi dar viskas prieš akis“, – optimistiškai nusiteikęs irkluotojas.
10 dienų, 10 miestų, 1 milijonas metrų
Visą dėmesį ir jėgas į parolimpines žaidynes sutelkęs A.Navickas kartu užsimojo plėsti neįgaliųjų sportą Lietuvoje. Šiam tikslui įgyvendinti kuria neįgaliųjų aktyvaus judėjimo asociaciją ir planuoja renginį – 10 miestų, 10 dienų ir 1 milijonas metrų.
„Norime visiems – sveikiems ir neįgaliems žmonėms parodyti irklavimą. Turime idėją ir po truputį dėliojame planus, tikimės, kad liepos gale šis renginys įvyks“, – ketinimais dalijosi irkluotojas.
Augustas su komanda planuoja apsilankyti didžiausiuose Lietuvos miestuose ir juose irkluoti specialų treniruoklį. „Stovės ir daugiau konceptų – irklavimo treniruoklių, todėl kiekvienas atėjęs galės jį išbandyti. O kiekvienas metras bus įskaičiuotas į milijoną metrų“, – pasakoja A.Navickas, iš šio renginio besitikintis surinkti lėšų, būtinų asociacijai įsteigti.
Lina Daugėlaitė, sportas.info
