Pusketvirtų metų scenoje nesivaržęs 43-ų atletas šį savaitgalį dalyvaus Slovakijoje vyksiančiose „Diamond Cup“ varžybose.
„Nesiruošiau dalyvauti, prisipažinsiu. Ruošiau varžyboms dukrą, gaminau jai maistą, kartu sportavome, nors po traumos negalėjau kilnoti didelių svorių. Pakeičiau visą sportavimo programą... Taip ir gavosi. Pasiekiau visai gerą sportinę formą. Gavosi ekspromtas. Tik prieš tris savaites nusprendžiau, kad važiuosiu į Slovakiją. Organizatoriai manęs paprašė paruošti parodomąją programą. Niekada nesu lipęs ant scenos „belenkoks“, nutariau paspausti formą. Apsižiūrėjau ir nutariau, kad viskas yra tvarkoje – reikia sudalyvauti su veteranais, pasižiūrėti, ar daug pasikeitė per tuos metus“, - kalbėjo A. Mickus.
- Prisipažink, kiek balų dabar skirtum savo formai?
- Pačiam sunku spręsti. Nes jeigu pats apie save sprendi, kad viskas yra gerai, reiškia, kad yra šūdinai. Matę iš šalies sakė, kad forma yra tikrai neprastesnė už ankstesnę. Tai gal visai neblogai. Pats nenoriu spręsti.
- Jauti jaudulį prieš startą po tiekos metų?
- Taip, dabar jaučiu. Tikrai atsirado scenos baimė, neslėpsiu (juokiasi). Teks prisipažinti, kad paskutiniais savo aktyvaus dalyvavimo varžybose metais tikrai tokio jaudulio nejausdavau. Nedrebėdavau, tačiau dabar jaučiuosi keistai.
- Kokios baisios mintys lanko kultūristą prieš varžybas?
- Anksčiau pradėdavau sapnuoti, kad nesu geriausios sportinės formos, pamiršau kūną nusiskusti, glaudes palikau... Tokie tie stresiniai sapnai. Mintys? Tiesiog noriu sudalyvauti. Norėčiau būti šių varžybų finale. „Diamond Cup“ – stiprus turnyras, suvažiuoja tikrai pajėgūs sportininkai, todėl finalas – būtų smagu.
- Tavęs nė kiek negąsdina žodis veteranas?
- Ne. Esu jau dalyvavęs veteranų kategorijoje. Senis? Reikia juk suprasti, kad man tikrai jau nebe trisdešimt. Nepamirškime, kad neretai veteranai žengia į sceną ir atrodo tikrai neprasčiau už jaunesnius. Tikrai manęs žodis „veteranas“ nė kiek neglumina. „Arnold Sports Festival“ veteranų kategorijoje buvau antras, esu laimėjęs Lietuvos čempionatą. Manau, esu puikiai pasiruošęs būti veteranas (juokiasi).
- Kaip manai, kuria linkme šiuo metu keliauja mūsų šalies kultūrizmas. Netrukus sunkiasvorius galėsime rašyti į raudonąją knygą?
- Šis Lietuvos čempionatas parodė, kad yra potencialo. Tačiau dabar nėra tie laikai, kai mūsų į sceną žengdavo daugiau negu dešimt. Pasakysiu paprastai: kokia yra valstybės politika, tokia ir mūsų padėtis. Jeigu mus, sportininkus, prilygina narkomanams, tai apie ką galime šnekėti apie valdžią, kuri sėdi Seime? Ar kas nors mėgsta baltą varną būryje juodųjų? Ne, ją užkapoja. Taip kapoja ir mus, nes esame tos baltosios. Jas kapoja ne dėl to, kad ji kam nors trukdo – ją kapoja, nes ji yra kitokia. Tas pats ir mūsų sporto virtuvėje. Vieną dieną visi rėkia, kad reikia sportą populiarinti, kitą jau rėkia kitus dalykus. Nors Lietuvoje kūno kultas įgauna pagreitį, bet jis žengia kita linkme. Reikia atsiminti, kad viskas prasidėjo nuo kultūrizmo. Vis vien motinėlė yra kultūrizmas: kaip besportuotumei, vis vien tą štangą keli! Ar dvidešimt pakartojimų darysi, ar penkis – vis vien rankose štanga. Visa atlikimo technika atėjo iš mūsų, senbuvių, nieko naujo neatsirado. Visiškai nieko. Reziumuoti? Lietuvoje situacija yra graudi.
- Arvydai, ar pats jaunystėje niekada sulaukęs pasiūlymo persikelti gyventi ir sportuoti kitur?
- Man lenkai siūlė ne vieną kartą siūlė varžybose dalyvauti už „Olimp Team“. Tai nebuvo paslaptis. Tačiau manyje tas yra... „Litovcas“ yra „litovcas“. Niekada nesigailėjau, kad dalyvauju už Lietuvą, bet dėl to mane pradėjo vertinti kitaip...
- Ar galėtumei dabar pabandyti prisiminti patį smagiausią momentą savo karjeroje?
- Manau, kad tai būtų mano pirmosios varžybos – Kauno pirmenybės. Pamenu, kad reikėjo eilėje stovėti su dar dešimt ar penkiolika kultūristų. Pirmą sykį į sceną žengiau pasiruošęs be trenerio, pats pasimokinęs pozuoti. Buvau ne paskutinis. Iš penkiolikos dalyvių buvau dešimtas ar vienuoliktas. Amžiną atilsį Aleksas Novikovas tada priėjo ir pasakė: „Na, viršų pripumpavęs neblogai, bet kojos – silpnos“.
- Klasikinė pradedančiojo problema...
- Taip... Buvau visiškai žalias. Tačiau po metų Lietuvos čempionate buvau trečias. Mano kojos buvo vienos geriausių.
- Kokia paslaptis?
- Dirbau vien „prie kojų“. Vieną sykį per savaitę darydavau „viršų“, visas dėmesys atitekdavo kojoms. Dirbau juodai iki vėmimo. Taip ir gavosi. Dar po metų buvau antras, nors stovėjau su rimtais vyrais: Rolandu Pociumi, Olegu Žuru.
- Kaip šįkart sekėsi išgyventi dietą?
- Esu šiek tiek „išėjęs“. Nėra paprasta. Pastebėjau, kad paskutines paras atmintis kiek striginėja. Pagalvoju, anksčiau lyg taip nebūdavo.
- Nebuvo kilęs noras mostelti ranka į šį reikalą?
- Ne. Toks jau mano charakteris – niekada nemesdavau. Ar nebijau, kad jaunimas pirštais užbadys? Jaudulys yra, tačiau stengiausi, kad nebadytų. Manau, jei būčiau išlipęs Lietuvoje ant scenos, gal būčiau įsimaišęs tarp tų „pacanų“.
