Ilgametį Lietuvos futbolo rinktinės vartininką Gintarą Staučę nuo sugrįžimo į nacionalinę komandą skiria formalumas – sutarties su LFF pasirašymas.
Nors bėgti įvykiams už akių nenorintis pašnekovas apie rinktinę dar kalba nenoriai, jis mielai dalijasi mintimis apie vartininkų žaidimo permainas, jų treniravimo specifiką ir geriausius pasaulyje vartų sargus.
Prisidėti prie Lietuvos futbolo rinktinės trenerių štabo 40-metį G.Staučę pakvietė nauju nacionalinės komandos strategu tapęs Raimondas Žutautas.
– Pastaraisiais metais dirbote ne Lietuvoje. Kas lėmė sprendimą sutikti tapti vienu rinktinės trenerių? – paklausėme šiuo metu atostogaujančio G. Staučės.
– Esu davęs tik žodinį sutikimą dirbti rinktinėje, jokių sutarčių dar nepasirašyta. Kada jos bus ir ar tikrai bus, negaliu pasakyti, todėl pernelyg plačiai apie ateitį kalbėti dar nenorėčiau.
– Ar sekate Lietuvos rinktinės vartininkų žaidimą? Galbūt vartuose pats laikas būtų išmėginti UEFA Čempionų lygoje ir Rumunijos pirmenybėse sėkmingai pasirodžiusį Giedrių Arlauskį?
– Kiek spėdavau, tiek sekdavau. Pastaraisiais metais rinktinės vartuose mačiau stovintį tik Žydrūną Karčemarską, o Arlauskio pasirodymą stebėjau tik per Čempionų lygos rungtynes. Aišku, kad tokiu lygiu rungtyniaujantis vartininkas turi būti kviečiamas į rinktinę.
Kiek žinau, tai buvo ir daroma. Tačiau kol oficialiai nesu rinktinės treneris, daugiau garsiai gilintis į šių vyrų žaidimą negaliu.
– Kaip vertinate burtus, į vieną Europos čempionato atrankos grupę Lietuvos rinktinę suvedusius su Ispanija, Čekija, Škotija ir Lichtenšteinu?
– Kokios komandos yra, su tokiomis reikia žaisti. Kokia prasmė svajoti, kad galėjo būti geriau? Juk nebebus! Šiais laikais visos komandos yra įveikiamos, bet visoms gali ir pralaimėti.
Jau esame parodę, kad galime kautis ir su rumunais, ir su prancūzais. Kodėl negalime su ispanais? Svarbu – nusiteikimas. Juk nenusiteikę ir Europos čempionai gali neįveikti pačios silpniausios rinktinės.
– Kuo išskirtinė vartininkų trenerio darbo specifika?
– Vartininkų trenerio darbas kai kuo panašus į asmeninio sporto trenerio darbą. Tenka koncentruotis į individualų sportininko parengimą, panašiai kaip tenise ar bėgimo rungtyje. Vartininko rengimas labai skiriasi nuo darbo su visa komanda – yra tik keli žmonės, ir tu su jais dirbi asmeniškai.
Paskui jie prisideda prie komandos ir ten su jais jau užsiima pagrindinis strategas. Į mano pareigas įeina ir psichologinis vartininkų rengimas.
– Kokio amžiaus vartininkai dažniausiai pasiekia savo karjeros piką?
– Tai labai individualus reikalas, jis priklauso ir nuo fizinio išsivystymo, ir nuo psichologinių aspektų. Per rungtynes vartininkai patiria milžinišką įtampą, o ar su ja susidoroja, priklauso nuo prichologinio pasirengimo. Savitvardą aikštėje vienas įgyja anksčiau, kitas vėliau. Neįmanoma pasakyti, kad būtent 26 ar 28 metai būtinai yra vartininko branda.
– O jums pačiam aikštėje yra tekę prarasti savitvardą?
– Taip, keletą kartų yra tekę. Tačiau tokie atvejai labiau buvo susiję su emocine reakcija į teisėjų sprendimus, o ne su nesugebėjimu susidoroti su įtampa.
– Profesionalo karjerą pradėjote daugiau nei prieš dvidešimt metų. Ar per tą laiką labai pakito vartininkų žaidimo tendencijos?
– Ryškiausi futbolo pokyčiai ir įvyko būtent vartininkų žaidime. Pradžioje vartininkas turėjo tik gaudyti kamuolį, vėliau turėjo žaisti ir „išėjimuose“. O dabar jis privalo gerai žaisti kojomis, beveik kaip atsitraukęs gynėjas. Jo zona yra ne tik vartininko aikštelė, bet ir visa baudos aikštelė.
Šiais laikais vartininkas rankas naudoja tik 50 proc. savo žaidimo. Visa kita atliekama kojomis. Ateityje gal apskritai bus uždrausta vartininkui rankomis žaisti.
Pagrindines permainas lėmė taisyklė, kad gynėjų grąžinamo kamuolio vartininkas nebegali pagauti rankomis. Dabar jį reikia sugebėti stabdyti kojomis. Todėl tiek vartininkų žaidimas, tiek jų treniruočių planai yra visiškai kitokie negu prieš dvidešimt metų.
– Kas, jūsų nuomone, šiuo metu yra geriausias pasaulio vartininkas?
– Keista, tačiau naujų išskirtinių asmenybių pastaraisiais metais nematau. Geriausi yra tie patys, kurie buvo geriausi pastaruosius 5-7 metus: tai olandas Edwinas Van der Saras, čekas Petras Čechas, italas Gianluigi Buffonas, ispanas Ikeras Casillasas. Ir nematau, kad kas nors naujas artimiausiu metu iškiltų į orbitą.
– Kokią komandą palaikysite per pasaulio čempionatą?
– Apie tai dar nemąsčiau. Tiesą sakant, nesu labai didelis sirgalius. Kai pradėjau dirbti treneriu, į įvykius aikštėje ėmiau žiūrėti ne sirgaliaus, o specialisto žvilgsniu. Gilinuosi į komandų žaidimo planus, futbolininkų išsidėstymą aikštėje, taktiką.
Dosjė:
Gintaras Staučė vartininkų treneris, buvęs Lietuvos rinktinės vartų sargas (1992-2004).
Gimė 1969 m. gruodžio 24 d. Alytuje.
1995, 1996 m. išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku.
Per profesionalo karjerą žaidė Maskvos „Spartak“ (Rusija), Stambulo „Galatasaray“, Izmuro „Karysiaka“, Stambulo „Sariyer“ (visi – Turkija), „Duisburg“ (Vokietija), Atėnų „Akratitos“, Atėnų „Fostiras“, „Kallithea“ (visi – Graikija), „Jūrmala“ (Latvija) klubuose.
2007-2009 m. dirbo Maskvos „Spartak“ komandos vartininkų treneriu.
Laurynas Butkauskas
