Atvyko gerokai prieš žaidynes
„Esame šeši ar septyni. Net negaliu suskaičiuoti, nes dirbame skirtingose pamainose, – tv3.lt sakė Pjongčange sutiktas Audrius Balčiūnas. – Su vienu lietuviu kartu gyvename, o kitais pasimatome labai retai.“
Audrius, kartu su kolega, olimpinių žaidynių metu gyvena apartamentuose Pjogčange – netoli olimpinių trasų. Kiti lietuviai apsistoję žurnalistų kaimelyje.
A. Balčiūnas į Pietų Korėją atskrido sausio 13-ąją. Vyro sutartis pradėjo galioti po poros dienų – 15-ąją. Lietuvis namo keliaus vasario 28-ąją.
Vairuotojai į olimpines žaidynes atvyksta dar gerokai prieš jas, mat dvi savaitės skirtos apylinkėms pažinti. Darbuotojams pateikiamas restoranų, arenų, kitų sporto objektų sąrašas, kuriuose vyks olimpiada.
Audrius Pjogčange turi savo klientą – vieną televizijos tinklo NBC vadovų Jimą Bellą.
„Išvakarėse elektroniniu laišku arba žinute gaunu išklotinę, ką rytoj reikės daryti. Dažniausiai – nuvežti į tarptautinį transliavimo centrą (IBC), pietų, vakarienės ir parvežti namo. Paprastai diena prasideda 6.30 val. ryto, baigiasi – 19–20. Tiesa, per žaidynių atidarymą teko padirbėti 20 valandų, – prisiminė A. Balčiūnas. – J. Bellas – labai paprastas. Po darbo važiuojame į tokias kavines, jog niekas nepagalvotų, kad į jas gali įeiti tokio rango žmogus.“
Kitas vairuotojas iš Lietuvos taip pat turo savo klientą – vienos televizijos laidos vedėją. Likę mūsiškiai gauna užsakymus – žmones nuvežti nuo taško A iki B.
Lietuviams tenka plušėti ir naktinėse pamainose – nuo 21 iki 9 valandos.
„IBC dirba 24 valandas per parą. Žmonės jame – taip pat. Juos reikia išvežti, parvežti, pristatyti. Jeigu kažkam pasidaro bloga – nuvežti į ligoninę“, – vardijo pašnekovas.
Keliuose taisyklių nėra
Ant Audriaus kaklo – žurnalisto akreditacija.
„Su ja galima eiti į visus renginius, bet nerekomenduojama. Galbūt galvojama, kad jei būtų pasakyta, jog eikit, žiūrėkit, visi sugužėtų ir žmonėms nebebūtų vietos atsisėsti“, – svarstė vyras.
Audrius arenoje dažnai stebėdavo dailųjį čiuožimą. Lietuvis buvo pasiekęs Feniksą, kur vyksta akrobatinis slidinėjimas.
„Kasmet važiuoju į Prancūziją slidinėti. Jaunystėje esu žaidęs ledo ritulį. Sergu už Kanados rinktinę, į Pjongčangą esu atsivežęs jos marškinėlius. Laukiu kovos dėl medalių, reikės lyginti“, – juokėsi A. Balčiūnas.
Į IBC, kuriame lietuvis dažnai būna, atvyksta medalius laimėję olimpinių žaidynių prizininkai.
„Kai šnekėjau su žmona, sakiau, kad apsirgsiu aukso karštine, – juokėsi vyras. – Iš tikrųjų čia įdomu. Nauja patirtis, pažintys. Pamatai virtuvę iš vidaus. Verta. Juo labiau, kad NBC apmoka kelionės išlaidas ir apgyvendinimą, o atlyginimas – vertas dėmesio. Apmokamos atostogos olimpiados sūkuryje.“
Pora lietuvių, tarp jų ir Audrius, vairuoja „Kia Sorento“, likę – „Hyundai Starex“.
Pietų Korėjos gatvėmis rieda dažniausiai vietos gamintojų automobiliai.
„Yra ir kitokių markių, bet, manau, čia labai didelis importo mokestis. Kitų gamintojų automobilius gali vairuoti tik turtingieji. Be to, „Kia“ ir „Hyundai“ – žaidynių rėmėjai. Sočyje tokiu buvo „Audi“. Ar korėjietiški automobiliai geri? Kaip čia pasakius… Gal susilaikysiu nuo komentarų“, – juokėsi A. Balčiūnas.
Jis skaičiavo, kad Pjongčange be lietuvių dirba ir vairuotojai iš Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Latvijos bei Vengrijos. Iš viso – apie pusantro šimto.
Visiems per žaidynių laikotarpį pavyko išvengti eismo įvykių.
„Važiuoji ir saugaisi. Čia prieš žaidynes įrengti keli žiedai. Tai vietiniams – naujovė. Jiems sudėtinga. Kai būna dideli kamščiai, atvažiuoja policija, išardo žiedus ir pradeda reguliuoti eismą. Keleiviniai autobusai – pati sparčiausia transporto priemonė. Nors leistinas greitis 100 kilometrų per valandą, jie važiuoja apie 130. Vertinant vietos vairuotojus, su kolegomis juokaujame, kad nors šalyje knibžda technologijų, vairavimo lygis Azijos. Jie gal tik nori parodyti, kad keliuose yra taisyklės, bet jų nėra“, – šypsojosi pašnekovas.
Sočio olimpiada – etalonas
A. Balčiūnui tai – antrosios olimpinės žaidynės. Lietuvis prieš ketverius metus vyko į Sočį.
„Naršiau internete ir radau skelbimą. Reikalavimai – vairavimas ant sniego bei rusų kalba. Užpildžiau anketą. Londone, kur gyvenu, buvo vienas, antras pokalbis. Jų metu klausė, kokie mano tikslai, ko tikiuosi nuvažiavęs“, – prisiminė Audrius.
Po sėkmingų žaidynių Rusijoje, A. Balčiūnas bei kiti lietuviai gavo elektroninius laiškus. Buvo klausiama, ar nenorėtų padirbėti ir Pjongčange.
Lietuvio teigimu, niekas prieš žaidynes tikslaus vairuotojo darbo pobūdžio nežino. Esą su kuo ir kaip plušėsi – tarsi loterija.
Pasak Audriaus, Pjongčange reikėjo dvigubai daugiau vairuotojų nei Sočyje, mat dėl transliuotojų sutarčių aptarnaujamoji komanda gerokai prasiplėtė.
A. Balčiūnas atkreipė dėmesį, kad 70–80 procentų vairuotojų – atlikę privalomąją, profesinę ar savanorių karo tarnybą. Manoma, kad tokie žmonės disciplinuotesni ir pareigingesni.
Pašnekovas olimpiados atstumus Korėjoje įvertino pakenčiamai – svarbiausius objektus galima pasiekti per mažiau nei valandą.
„Žaidynės Rusijoje bei Pietų Korėjoje skiriasi kaip diena ir naktis. Kiti šneka, kad Sočio olimpiada buvo etalonas. Manau, tai atsispindi išleistų pinigų kiekyje. Čia investuota perpus mažiau“, – skaičiavo lietuvis.
Jis pateikė vieną keistos organizacijos pavyzdžių – sirgaliai iš Lenkijos, apsistoję Seule, pabuvo pusėje komandinių šuolių nuo tramplino varžybų, mat paskutinis traukinys į Korėjos sostinę vyko 22.30 val.
A. Balčiūnas Pietų Korėjoje lankosi pirmąkart, bet Azijoje ne. Vyrui prieš tai teko pabuvoti Filipinuose, Kinijoje, Vietname.
Iš Rokiškio kilęs Audrius 18 metų gyvena Anglijoje. Dabar – netoli Londono. Lietuvis neseniai pradėjo savo verslą.
