Tuoj pat suskubau patikinti, kad nesu ir pats dar pripratęs prie akinių. „Galiu juos nusiimti“, – pasakiau ir staigiu judesiu „nusipuošiau“.
„Juokingai atrodai“, – tuoj išgirdau anapus internetinio ryšio, o Fiodoras pavertė savo mobilųjų telefoną tam, kad galėčiau pamatyti šių žodžių autorių.
Arvydas Novikovas drybsojo lovoje ir šypsojosi antrame plane. Tik pamatęs vaizdo kamerą man už peties jis pašoko ir klustelėjo: „Čia filmuosimės?“
Nespėjau nei linktelėti, nei pasakyti aiškaus „Taip“, o Arvydas dingo iš vaizdo. Už kadro tik išgirdau: „Reikia tada šukuoseną pasitaisyti“.
Atsitiktinumas
„Dar reikia džemperį nusiimti, kad visi mūsų raumenys matytųsi, – grįžęs į kadrą konstatavo Arvydas.
„Bet „maikių“ nenusiimsim. Per daug didelė sensacija bus, o ir žmonės sakys, kad interviu duodame, sėdėdami kalėjime“, – garsiai pamąstė Fiodoras.
Įsižiūrėjęs į vaizdą, kurį mato ekrane Arvydas dar kartą perklausė: „Tu mus nufilmuotus talpinsi internete?“
Atsakymą žinojau: „Nebūtinai“. Tačiau to nespėjau pasakyti – į kambarį, kuriame vyko „filmavimas“ įsiveržė mūsų Rytų Europos aviganė Morta.
„Tuoj, minutėlę, pas mane įsiveržė šuo“, – perspėjau vaikinus ir puoliau žiūrėti, kad kambario duris „išlaužusi“ aviganė nepridarytų daugiau cirkų.
„Mes irgi galime atsivesti šunį“, – pajuokavo Fiodoras.
Kuklus vaikinų viešbučio kambarys užsipildė garsiu juoku, kai tuoj pat į jų duris pasibeldė ir įsiveržė komandos „Jagiellonia“ saugas Tarasas Romančukas. Kiek aprimus juokui Arvydas savo komandos draugui pabandė paaiškinti, kad vyksta interviu, o Fiodoras lietuviškai juokais, bet rimtu veidu ištarė: „Uždaryk duris“.
Draugystė
26-erių Fiodoras ir Arvydas drąsiai juokauja, kad augti teko beveik kartu. „Manau, mus skyrė kokios septynios 53-o maršruto (Fabijoniškės-Stotis) autobuso stotelės, – nusijuokė F. Černychas. – Arvydas treniruodavosi su metais vyresniais vaikinais, tačiau neretai pažaisdavo ir su mumis“
„Ateidavau chebrai padėti, – pabrėžė Arvydas. – Tačiau rimčiau bendrauti... Na, kaip vyras su vyru pradėjome bendrauti po mokyklos baigimo“.
„Kai jau alų galėjome legaliai pirkti“, – tiksliau paaiškino Fiodoras.
Nenuostabu, kad viename Lenkijos klube rungtyniaujantys lietuviai teigia esantys labai artimi.
„Jau rinktinėje mes visada gyvendavome viename kambaryje ir laisvą laiką leisdavome kartu. O dabar yra labai smagu, kad žaidžiame viename klube“, – sakė A. Novikovas.
„Konkurencija? Ne, tikrai gavę kamuolį nesižvalgome...“ – teigė F. Černychas.
„Kaip tai? Aš tai tik gavęs kamuolį pradedu dairytis, kur mano draugelis Fedia. Pirmumas visada jam... Niekam kitam kamuolio net nenoriu atiduoti. Dairausi, dairausi, bet dažniausiai jo nebūna“, – šyptelėjo Arvydas ir mažas viešbučio kambarys vėl užsipildo garsiu draugų juoku.
Drama
„Visada žaidžiau ir norėjau žaisti futbolą. Man niekada neteko svarstyti, ką turėčiau pasirinkti. Gal man pasisekė, kad anksti išvažiavau iš Lietuvos. Nebežaisti futbolo? Ne, tokios minties mano galvoje niekada nebuvo, niekada savęs nespaudžiau“, – prisipažino A. Novikovas, išgirdęs klausimą apie didžiausius savo gyvenimo sprendimus.
Klausydamas savo draugo Fiodoras spaudė šypseną. „Aš visada norėjau žaisti futbolą, bet Lietuvoje buvau niekam nereikalingas. Šansą man suteikė Baltarusijos aukščiausia lyga, – pasakojo jis. – Tuomet buvau labai laimingas... O, dieve, ką aš čia šneku...“
Kambarį vėl užliejo draugų juokas.
„Aš prisimenu vieną: paauglystėje su Fedia nelabai bendraudavome. Kai baigiau mokyklą, jis buvo toks mažiukas su didele galva... Ir nešiodavo 45-o dydžio batus. Bet jis buvo tikrai labai mažiukas, – su šypsena veide pasakojo Arvydas. – Susitikome po trijų metų rinktinėje. Atėjo toks didžiulis, už mane jau didesnis. Jis labai pasikeitė“.
„Lietuvoje į mane daug vilčių nedėjo...“ – tęsė Fiodoras.
„Kaip tai niekas nedėjo vilčių? Mes, žaidėjai, visada tavimi tikėjome...“ – įsikišo Arvydas.
Fiodoras tęsė. „Teko išvažiuoti į svetimą šalį. Gerai, kad gavau tokį šansą. Ten man sekėsi. Todėl džiaugiausi. Ten įvyko mano lūžis“, – sakė jis.
Svajonės
„Paauglystėje svajonės buvo paprastos. Būdamas šešiolikos žaisdavau už vyresnius, kurie jau sulaukdavo pakvietimų į rinktinę. Manęs niekas nekviesdavo. Apie tai svajojau, – pasakoja A. Novikovas. – Niekada nepamiršiu dienos, kai mano svajonė išsipildė, dienos, kai mane pakvietė į rinktinę. Visiems draugams gyriausi. Daugelis net neįsivaizduoja, kaip saldu yra sakyti „Mane pakvietė į rinktinę“.
O Fiodoras turėjo dvi svajones: rungtynės už rinktinę ir žaidimas A lygoje.
„Dėl rinktinės pasikeičiau pilietybę, tačiau tapęs lietuviu buvau niekam nereikalingas. Treniravausi, nes žinojau savo tikslą. O A lygoje taip ir nepavyko sužaisti... Kažin, ar pavyks“, – šyptelėjo Fiodoras.
Nuo kalbų apie svajones – žingsnis iki kalbų apie nuoskaudas.
„Ai, prisimenu, jog žaidžiau už „FC Vilnius“, tačiau manęs prieš sezoną niekada neimdavo į pasiruošimo stovyklas, kurios vykdavo Turkijoje. Du metus pykau, o vėliau jie mane išmetė į Visagino „Intero“ komandą“, – prisiminė A. Novikovas.
Fiodoras spėjo: „Matyt, blogai elgeisi. Šiaip sau niekas iš komandos neišmeta. Keistoka istorija čia tavo“.
Paprašyti prisipažinti, ar niekada nesvajojo tapti futbolo pasaulio žvaigždėmis, vaikinai susižvalgė. „Mes puikiai suprantame, kad tai yra ir sėkmės dalykas – žaisi geresniame klube, tai ir žinos žmonės tavo pavardę, – kalbėjo Fiodoras. – Aš niekada negalvojau, jog žaisiu toje pačioje Baltarusijos lygoje, nesitikėjau žaisti ir A lygoje ar Lenkijoje. Viskas po truputį...“
Rinktinė
„Manau, daugelis mato, kad mes norime žaisti futbolą... – apie Lietuvos rinktinės rezultatus prabilo A. Novikovas. – Puikiai patys suprantame, kad Lietuvos rinktinė retai galėdavo džiaugtis pergalėmis. Ko žmonės iš mūsų tikisi? Kad mes kiekvienas rungtynes laimėtume? Sugebėjome kelis kartus blykstelėti, tačiau viskas pasibaigė negražiai. Bet norime į viską žvelgti pozityviai. Matome, kad treneris Edgaras Jankauskas nori rezultatų, džiaugiamės, kad jis su mumis dirbs dar vieną ciklą. Tikiu, kad viskas bus gerai“.
Situaciją ir pokyčius rinktinėje suskubo paaiškinti Fiodoras: „Anksčiau mes varžovams leisdavome įmušti keturis įvarčius stovėdami gynyboje, o dabar mes bent jau bandome atakuoti, sukuriame progas, – kalbėjo F. Černychas. – Bandome pulti, nespėjame apsiginti, todėl kitos komandos tai išnaudoja. Tačiau gerų rungtynių tikrai buvo – su škotais, su slovėnais, slovakais. Taip, aukštesnio kalibro žaidėjai mus baudžia už klaidas, bet nepasakyčiau, kad atrodome už juos daug prasčiau“.
Pasak F. Černycho, mūsų šalies futbole nėra žvaigždžių. „Visi žaidėjai yra panašaus lygio. Suprantame, kad turime visi žaisti išvien. Turime būti kaip kumštis. Tik taip galime pasiekti pergales. Kiekvienas žaidėjas yra svarbus. Tikiu, kad ateityje , jei mums pavyks suspausti šį kumštį, galime tapti didele jėga“, – kalbėjo Lietuvos rinktinės kapitonas.
