L. Baikauskaitė nuo 1995 m. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Čikagoje ji yra įkūrusi grožio saloną, kuris sėkmingai gyvuoja iki pat šių dienų.
Į Lietuvą olimpinė vicečempionė grįžta pakankamai dažnai, o apie savo Tėvynę visada atsiliepia tik šilčiausiais žodžiais.
Karjera pažymėta išskirtiniais epizodais
Iš Šilutės rajono kilusios sportininkės gyvenimas pažymėtas fatališkais epizodais. 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse ji antroje bėgimo dalyje surengė neįtikėtiną spurtą, o kirsdama finišo liniją sumaniai pasviro į priekį ir tokiu būdu aplenkė rusę Tatjaną Samolenko ir iškovojo sidabro medalį.
Ši istorija įdomi ir tuo, kad starto išvakarėse į Laimutės kambarį atėjęs tuometinis vidutinių nuotolių SSRS rinktinės treneris įsakė lietuvei netrukdyti laimėti medalio minėtajai T. Samolenko.
Visgi lietuvė trenerio nepaklausė ir pademonstravusi įspūdingą finišą iškovojo olimpinį sidabro medalį.
Nors ant prizininkų pakylos Laimutei per klaidą buvo įteiktas bronzos medalis, galiausiai lietuvės kaklas suspindo sidabru.
Savo pirmąjį ir vienintelį medalį lietuvė iškovojo būdama 32-ejų – sulauksi brandaus sportininkės amžiaus.
1988 m. Seulo olimpinės žaidynės tapo paskutiniosiomis, kuriose dalyvavavo SSRS – Sovietų sąjunga netrukus subyrėjo, o po ketverių metų Barselonoje lietuviai svarbiausioje pasaulio sporto šventėje dalyvavo atstovaudami savo Tėvynei.
To siekė ir bėgikė L. Baikauskaitė. 1992 m. Barselonos olimpinės žaidynės turėjo tapti lengvaatletės karjeros finišu. Vis tik šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti – puikią sportinę formą demonstravusi veteranė paskutinėje treniruotėje Vingio parke patyrė traumą ir buvo priversta baigti profesionalės karjerą.
Kuo dabar gyvena olimpinė vicečempionė? Kaip, pasak jos, Paryžiaus žaidynėse seksis mūsų sportininkams?
Šią vasarą Paryžiuje Lietuvai atstovaus dvi bėgikės – Gabija Galvydytė (800 m) ir Modesta Justė Morauskaitė (400 m).
Šios dvi lietuvaitės kartu su dar 48 Lietuvos sportininkais Paryžiuje sieks pademonstruoti savo geriausius rezultatus. Būtent prieš šimtą metų Paryžiuje, 1924 m., Lietuvos futbolininkai ir dviratininkai tapo pirmaisiais olimpiečiais, taip pradėdami pildyti Lietuvos olimpizmo metraščius.
Jūsų dėmesiui – išskirtinis naujienų portalo tv3.lt interviu su L. Baikauskaite.
Olimpinis šimtmetis – kupinas istorijos kataklizmų
Lietuva šiemet mini olimpinio judėjimo šimtmetį. Su kokiomis mintis pasitinkate šią prasmingą sukaktį?
Mintys – pačios gražiausios. Mūsų kraštas – Lietuva – nėra labai didelis, bet esame šaunūs savo darbais. Mūsų olimpinio judėjimo šimtmetis paženklintas įvairiais istorijos kataklizmais. Tas Nepriklausomybės atkūrimas buvo magiškas momentas mūsų valstybės istorijoje ir visada toks išliks. Dabar mums belieka džiaugtis ir žavėtis, kaip gražiai vystosi olimpinis judėjimas ir Lietuva.
Kaip galėtumėte plačiau apibūdinti tą pirmąjį Lietuvos olimpinį šimtmetį?
Turbūt jį būtų galima skirstyti į 3 etapus. Aš labai žaviuosi mūsų pirmaisiais olimpiečiais. Jie buvo tokie drąsus ir nepabūgo varžytis.
Toliau sekė tarybinis laikotarpis. Sakyčiau, pats komplikuočiausias. Konkurencija buvo nepaprastai didelė. Bet kurio sportininko galima pasiteirauti, kaip buvo sunku patekti į Sąjungos rinktinę. Buvo daug intrigų, daug įtakos turėjo ir sportininkų šeimų istorijos. Mes, karžygių tauta, turime į ką atsigręžti – mūsų didingus kunigaikščius, kurie kovojo dėl Lietuvos. Mes taip pat ėjome ir kovojome.
Labai smagu, kad nepriklausomoje Lietuvoje sportininkams niekas nekaišo pagalių į ratus – įvykdei normatyvą ir važiuoji į olimpines žaidynes. Mums belieka tik sekti, palaikyti ir palinkėti gerų rezultatų.
Jūs ir pati turite įspūdingų rezultatų bei pasiekimų. O kaip šiandien atrodo jūsų sporto rutina? Kaip stengiatės palaikyti aktyvų gyvenimo būdą?
Žinoma, sportas davė ne tik pergales ir medalius. Sportuojantys vaikai ir jaunuoliai formuoja savo charakterį, sportas suteikia susikaupimo, drąsos. Tai padeda įveikti sunkumus gyvenime.
Gyvenimas juk nėra paprastas ir lengvas. Juk ir sporte taip būna – bijai, nenori, bet žinai, kad reikia. Taip ir gyvenime. Man asmeniškai sportas padėjo suformuoti savo „stuburą“.
Bandau palaikyti sportinę formą ir dabar, aišku, aš savo profesionaliai jau „atidirbau“. Man svarbu gyventi aktyviai – labai mėgstu būti lauke, vaikščioti, važiuoti dviračiu, plaukioti, kelionėse apeiti visus parkus. Toks dabar mano fizinis aktyvumas.
Man patinka sportas, žmogaus fizinė, dvasinė ir proto kultūra. Žmoguje turi būti viskas gražu – ir kūnas, ir siela.
Kokius Lietuvos sportininkus jums bus sekti įdomiausia šiose Paryžiaus olimpinėse žaidynėse?
Manau, kad visi mes žiūrėsime į Aleknų dinastijos atstovus Mykolą ir Martyną. Bent Lietuvoje aš negaliu prisiminti, kad būtų tokia sportiška, medalinga ir rekordiška šeima. Tai sukelia pasididžiavimo jausmą. Be galo džiaugiuosi. Visada labai smagu, kai pamatai lietuviškas pavardes, kurios pasaulyje yra pasižymėjusios. Ir ne tik sporte. Labai norisi, kad mūsų šalis klestėtų. Ir ji klesti.
Kaip tik norėjau paklausti. Kaip jums, gyvenant JAV, atrodo Lietuva?
Mažytė (šypsosi). Bet tai nereiškia, kad ji nepastebima. Po Seulo olimpinių žaidynių buvo sudėtinga atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK), bet mums pavyko. Reikia kovoti, negalima pasiduoti.
Aš dažnai grįžtu į Lietuvą, todėl man viskas čia pakankamai įprasta. Mes esame garsūs savo žmonėmis. Lietuviai – darbštūs, talentingi. Manau, ateityje apie lietuvius pasaulis išgirs dar daugiau ir dar plačiau.
Koks būtų jūsų palinkėjimas Lietuvai antrojo šimtmečio proga, kuris, galima sakyti, jau prasidėjo?
Aš visada esu už augimą, gerus rezultatus ir savo šalies garsinimą. Linkiu, kad sportas padėtų mums užauginti tvarkingą, atsakingą visuomenę. Tame matau sporto prasmę ir galimą jo indėlį.
Paryžiaus olimpines žaidynes liepos 26–rugpjučio 11 d. transliuos naujienų portalas tv3.lt, TV3 ir TV6 televizija.
