Atvirame laiške, trečiadienį paskelbtame viename iš Šveicarijos Olimpinio komiteto svetainės blogų, 29-erių metų „Saxo Bank“ komandos dviratininkas Fabian Cancellara dar neatskleidžia, su kuria komanda susies 2011 metų perspektyvas, bet pripažįsta esąs toks pat žmogus kaip ir visi, turintis šeimą, svajonių ir tikinantis, kad „dviračių sportas – tai dar ne viskas“.
Keletą įdomesnių ištraukų pateikiame ir portalo „Balsas“ skaitytojams.
Norėtų ruoštis Kalėdoms
„Per atostogas kaip reikiant pailsėjau. Buvau toli nuo visko, pajūryje, ir dabar jaučiuosi atsigavęs. Štai ko man iš tikrųjų reikėjo. Tai buvo svarbiausia, pagaliau galėjau skirti šiek tiek laiko savo šeimai, net jei man buvo sunku užversti šio sezono puslapį, kuris taip greitai užsipildė, ypač po apdovanojimo Pasaulio čempionate Australijoje“.
„Toks įspūdis, kad stresas apima viską, nes man visuomet pritrūksta [laisvo] laiko. Dabar, kai sezonas uždarytas, kai kurie [dviratininkai] turi po 5 savaites poilsio, o aš dalinu interviu, turiu dalyvauti renginiuose. O iš tikrųjų labiausiai dabar norėčiau ruoštis Kalėdoms“.
Pasiilgsta buvimo su šeima
„Šis sezonas man buvo išties išskirtinis [...]. Bet ir labai įtemptas. Viskas prabėgo taip greitai! Lenktynėse praleidau 200 – 250 dienų, iš kurių net 5 savaites – vien tik Tour de France. Vienas lenktynes keitė kitos ir namuose manęs nebuvo mėnesių mėnesius. Kartais kankino ilgesys, nes troškau būti su savo šeima. Ne visada buvo lengva tai pakelti. Kartais, priklausomai nuo lenktynių vietos, žmona su dukrele atvykdavo manęs palaikyti, ir man tai būdavo ypatinga šventė, kai, po sunkių varžybų, galėdavau su jomis kartu praleisti vakarą. Suderinti šeimos ir sporto gyvenimą įmanoma tik labai preciziškai planuojant savo dieną, o tai kainuoja laiko ir nervų“.
Ieškos naujų tikslų
„Sunku būtų pasakyti, kuri pergalė man yra reikšmingiausia. Galbūt mano ketvirtoji pergalė Pasaulio čempionate, su kuria aš įsiamžinau istorijoje kaip visų laikų geriausias asmeninių lenktynių laikui specialistas. Arba Tour des Flandres – Paris-Roubaix dublis“.
„Taip, išties, esu laimėjęs beveik viską, ką tik gali laimėti dviratininkas. Bet man tai netrukdo toliau svajoti, nes svajoti galima amžinai. Pvz., nusipirkti Karibų salą. Arba laimėti Tour de France – apie tai svajojau jau būdamas 11-os. Ir vis dėlto, kad ir kaip besistengčiau, žinau, kad šios svajonės man niekada nepavyks įgyvendinti. Sustosiu [pusiaukelėje] jos taip ir nepasiekęs, todėl dar noriu pasidžiaugti gyvenimu“.
„Kaip tik šiuo nepasiekiamybės troškimu skiriasi svajonė nuo tikslo: tikslą galima pasiekti kryptingai dirbant, o svajonės – ne. Štai kodėl sportininkui derėtų ne svajoti, bet užsibrėžti tikslus ir jų siekti. Tikslų aš dar turiu, tačiau prisipažįstu: man nėra taip lengva surasti naujų [tikslų] ateinantiems metams – dabar, kai beveik viską jau esu laimėjęs. Smagu įeiti į istoriją, tai mane stipriai motyvuoja, bet kaip žmogui man to neužtenka“.
Nauja komanda – naujos perspektyvos
„Kitais metais važiuosiu naujoje komandoje. Kurioje? Šito dar neatskleisiu. Man asmeniškai buvo svarbiausia pasirinkti tokią komandą, kuri man suteiktų naujų perspektyvų ir baigus sportinę karjerą. Smagu pradėti viską iš pradžių. Tai bus tarsi antra jaunystė ir aš turėsiu sukurti kažką naujo, nors man ir nebus lemta gyventi eilinio [žmogaus] gyvenimo, nes esu sportininkas, garsenybė, čempionas. Mane pažįsta gatvėje. Turėjau prie to priprasti“.
Populiarumo kaina
„Sėkmė pakeičia žmogaus gyvenimą [...]. Bet man yra kur kas svarbesnių vertybių nei sėkmė. Ar populiarumas. Arba turtai. Žmogiškąja prasme, geriausias ne tas, kuris yra čempionas. Aš nesu ateivis iš kitos planetos. Aš likau toks pat, nors daugelis mane vaizduoja tokiu, koks aš nesu. Tačiau populiarumas turi ir gerų savybių, pvz., tūkstantinės gerbėjų minios. Sportui reikia gerbėjų [palaikymo]: tai parodo, ar sportininkas yra mylimas. Tai suteikia didžiulę motyvaciją“.
„Gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų nei sportas. Dviračių sportas – tai dar ne viskas: sportas yra mano darbas ir tai tik dalelė mano gyvenimo. Kai baigsiu karjerą, viskas bus baigta. Tuomet norėčiau pasakyti, kad padariau viską, ką galėjau. Tačiau kai kas išliks visam gyvenimui – tai šeima. Kai būnu su savo šeima, patiriu žymiai daugiau džiaugsmo nei laimėdamas svarbias varžybas. Nes šeima mano gyvenime užima svarbiausią vietą. Šeima ir artimiausi draugai. Galbūt sėkmė mane pakeitė tuo, kad manęs netenkina materialiniai dalykai. Bėgant laikui, daiktai netenka prasmės. Aš turiu nuostabią šeimą ir ji man [už viską] brangesnė. Kas žino, galbūt ateityje ji padidės“.
Susiję tekstai:
A. Contadoras liko antras ir „Auksinio dviračio“ apdovanojimuose
Paris-Roubaix: Tomas Vaitkus Prancūzijoje – 48-as
Tour des Flandres: Tomą Vaitkų vienose svarbiausių metų lenktynių pavedė... dviratis
