Po metų pertraukos Lietuvos pirmenybėse nesėkmingai startavusi R. Pivoriūnaitė juokėsi, kad yra viena iš tų nedaugelio sportininkių, kurios laimėjo mažiau šalies nei Europos čempionatų.
„Nuo Lietuvos čempionato buvo labai tikslingas ir sklandus pasiruošimas. Anksčiau būdavo liga ar dar kas. Susidėliojau grafiką ir mitybą, man svorio metimas visuomet buvo problema. Dvi treniruotės per dieną be jokio blaškymosi, net darbus sumažinau, kad tikslingai galėčiau ruoštis. Tai davė rezultatą – per visas kovas užtikrintai ir stabiliai kovojau. Nebuvo nė vieno pratęsimo, kas man yra visiškai nebūdinga“, - pasakojo jau 20 metų šiame sporte skaičiuojanti keturiskart Europos čempionė.
– Jautėte malonumą iš pasirengimo ir varžybų proceso? – paklausiau R. Pivoriūnaitę.
– Taip. Buvau pasiilgusi viso to. Pernai nedalyvavau varžybose. Sportavau, bet varžybose nedalyvavau. Buvau pasiilgusi to adrenalino.
– Pertrauka planuota? Norėjote pailsėti nuo sporto?
– Esu toks žmogus – kai per daug visko, tai žinau, kad rezultato nebus. Užpernai vyko pasaulio čempionatas Vilniuje, po to Europos čempionatas Šveicarijoje. Viskas sekėsi – pasaulyje trečia, o Europoje – pirma. Padariau pertrauką su mintimi, kad pažiūrėsiu, kaip toliau bus. Prieš tai taip turėjau pertrauką – 2012 metais taip pat niekur nedalyvavau. Man tos pertraukos visai į naudą – po jų grįžtu gana sėkmingai.
– Daugiau energijos ir motyvacijos?
– Kiti gali sportuoti maksimaliai ir laikyti nuolat gerą sportinę formą, o mano organizmui tai netinka. Psichologiškai jam tai nepatinka, tai ir neprievartauju. Šie metai svarbūs, nes vyksta pasaulio čempionatas, o pernai metai – ne itin reikšmingi. Reitingo taškų turėjau jau nuo 2013 metų. Nesibaiminau.
– Kur Ritos Pivoriūnaitės stipriosios pusės, kas kovoje padeda žingsniuoti į priekį?
– Treneris Paulius Klapatauskas. Be trenerio negalėčiau eiti kovoti. Nesu stipri fiziškai, o ir negaliu būti, nes esu pakankamai aukšta savo svorio kategorijoje. Negaliu pasidaryti liaudiškai kalbant „fizūchos“ labai didelės, nes svoris užaugs. Turiu greitį ir esu, kaip treneris sako, pakankamai universali – galiu kovoti artimoje ir tolimoje distancijoje. Galiu prisitaikyti prie varžovių. Prieš kiekvieną kovą sudėliojame taktinius dalykus su treneriu. Sportininkas sukurtas tam, kad darytų, ką liepia treneris. Stengiuosi tuo vadovautis. Nuopelnus atiduodu treneriui.
– Ar galite palyginti varžovių pajėgumą šiais metais ir prieš dvejus metus?
– Pirmenybėse dalyvavo visos lyderės, nes čia buvo atranka į pasaulio čempionatą ir visos suinteresuotos gauti vietą. Tiek pusfinalis, tiek finalas buvo su absoliučiomis lyderėmis, kurios pretendavo į pirmą vietą. Visos kovos buvo pakankamai sunkios.
– Ar nuo pirmos kovos buvo tikėjimas, kad tapsite čempione, ar jausmas, kad „auksas mano“, atsirado kažkuriuo konkrečiu turnyro momentu?
– Prieš pirmą kovą absoliučiai nieko nejaučiau, nes net neįsivaizdavau, kaip stovėsiu ant tatamio. Po pertraukos kovojau Lietuvos čempionate, kur buvau toli nuo geriausios sportinės formos. Varšuvoje po pirmos kovos pajaučiau, kad realiai galiu gerai pasirodyti, gerai kovoju. Buvo tas jausmas, kad šiandien galiu laimėti viską.
– Iki auksinio medalio teko įveikti keturias varžoves. Ar toks krūvis normalus ar galėtų būti mažiau?
– Keturios kovos visai normalu. Aišku, priklauso, kiek gauni traumų. Man geriau daugiau kovų per vieną dieną, nei išskirstyti per dvejas. Pasaulio čempionate būna dvi dienos, tai pradedi antrą dieną labiau jausti visas traumas, skausmus. Per vieną dieną visas adrenalinas sukilęs, neatšąla kūnas, nespėji visko pajausti.
– Kiek mėlynių parsivežėte iš Varšuvos?
– Geriau neskaičiuoti (juokiasi). Nemažai, bet varžovės, manau, daugiau.
– Bilietas į pasaulio čempionatą kišenėje, galite atsikvėpti?
– Taip. Nereikia nieko skaičiuoti, jokios matematikos. Garantuotai vykstu į Tokijų. Dabar šiek tiek atostogų – pora savaičių atsigausiu, išsilaižysiu traumas ir pradėsiu su treneriu judėti. Pats pasiruošimas prasidės likus trims mėnesiams prieš planetos pirmenybes.
– Kiek stiprios europietės bus pasaulio čempionate. Galėtumėt prognuozuoti?
– Europa turi 11 vietų, o iš jų šešios – lietuvaitės. Ne tiek europietės, kiek lietuvaitės turi tas lyderiaujančias pozicijas. Į pasaulio čempionatą suvažiuoja pačios geriausios. Lyderėmis visada laikomos japonės, stiprios europietės, pretenduoja į prizines vietas. Mes iš to sąrašo tikrai neiškrentame. Reikia tik sklandaus pasiruošimo.
– Japonijoje pasaulio čempionate be svorio kategorijų dalyvausite antrą kartą. Kaip pačiai palankiau kovoti – ar kai yra skirstymas į svorio kategorijos ar be jų?
– Absoliutus čempionatas palankesnis, nes nereikės mesti svorio (juokiasi). Iš tikrųjų lengvo svorio sportininkėms kovoti sunkiau su sunkiasvorėmis. Pasaulio čempionatas Japonijoje – idėjinis dalykas. Tai mūsų olimpiada, didžiausia garbė vien sudalyvauti. O jei dar pavyksta kažkokį rezultatą pasiekti – super. Lengvasvorės turi ir privalumų – greitis, judėjimas. Viskas įmanoma.
– Ar turite savo filosofiją ar sėkmės ritualą?
– Bandau ne veiksmais ar daiktais, o savimi tikėti. Tikrai neturiu sėkmę nešančios maikutės. Svarbu save laiku motyvuoti.
TIK FAKTAI
Varšuvoje vykusiame 2015 metų Europos kiokušin karatė čempionate čempionų titulus iškovojo Rita Pivoriūnaitė, Inga Mikštaitė ir Valdemaras Gudauskas.
Moterų svorio kategorijos iki 55 kg ketvirtfinalyje R. Pivoriūnaitė įveikė ukrainietę Alioną Veresniak, o Diana Mačiūtė – kitą ukrainietę Anastasiją Eismunt. Deja, D. Mačiūtė šioje kovoje patyrė traumą, pusfinalyje negalėjo kovoti su vengre Zsofia Szabo ir turėjo tenkintis bronzos apdovanojimu.
Tuo metu R. Pivoriūnaitė pusfinalyje nugalėjo ispanę Isis Pinillą, o finale palaužė Z. Szabo ir džiaugėsi čempionės titulu bei kelialapiu į pasaulio čempionatą Tokijuje šių metų rudenį.
