„Žalgiris“ moderniosios Eurolygos istorijoje į atkrintamąsias pateko jau trečiąjį kartą nuo 2018 m. Šio sezono Eurolyga yra įvardinama kaip konkurencingiausias visų laikų klubinis Senojo žemyno turnyras, todėl „Žalgiriui“ patekimas tarp 8 geriausiųjų Europoje, kuris pagal biudžetą tarp visų 18 Eurolygos klubų žengia paskutinis, yra kosminis pasiekimas.
Ketvirtfinalio serija Katalonijos klubui buvo pralaimėta „sausu“ rezultatu 0:3. Ankstesnė „Žalgirio“ patirtis buvo sėkmingesnė – 2018 m. serijoje 3:1 buvo nukautas Pirėjo „Olympiacos“, o 2019 m. 1:3 pralaimėta Stambulo „Fenerbahče“.
Šiokį tokį kartėlį pripažįsta ir naujienų portalo tv3.lt kalbintas P. Motiejūnas.
„Patekimas į „Top 8“ turėjo atlaisvinti smegenis, nes visi džiaugėsi tuo rezultatu ir mes turėjome tuo mėgautis. Vietoj to, kad atsipalaiduotume, pas mus gavosi atvirkščiai. Dar gyvenu tomis emocijomis, kad norėjosi serijoje bent kartą laimėti ir gaila, kad nepavyko.“
„Žalgiris“ jau kelis mėnesius gyvena aukščiausios įtampos parengtyje – kovo–balandžio mėnesiais Eurolygos kovos dėl teisės žaisti atkrintamosiose pareikalavo begalės psichologinių ir fizinių jėgų.
Kaip „Žalgirio“ bosas prisimins šį išskirtinį Eurolygos sezoną? Kaip legendinis klubas ruošiasi finišuoti Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kurios tvarkaraštis yra be galo intensyvus? Apie tai ir dar daugiau – išskirtiniame tv3.lt parengtame interviu su P. Motiejūnu.
Kodėl nepavyko nė karto įkąsti Šarūno Jasikevičiaus treniruojamai „Barcai“?
Manau, kad tai buvo pats neparankiausias varžovas. Dėl to, kad Šaras mus žino. Jis žino visus „Žalgirio“ krepšininkus, o kai kuriuos krepšinio aikštėje pažįsta netgi geriau nei jie patys save. Aišku, nebuvo ta situacija, kad galėtume rinktis varžovą. Buvo smagu žaisti prieš savus – Rolandui Šmitui, Edgarui Ulanovui buvo daug sentimentų, emocijų, bet tai mums tikrai buvo neparankus varžovas. Jie buvo stipresni, jų tikslas – laimėti Eurolygą ir mes tą suprantame. Gerbiame juos, bet įkasti norėjome.
„Žalgiris“ šį sezoną Eurolygoje jau žaidė daug savo „finalų“. Ar nesusidarė įspūdis, kad žaidėjai ir treneriai yra pervargę psichologiškai ir fiziškai?
Ne, aš galvoju kitaip. Nemanau, kad čia buvo nuovargis. Patekimas į „Top 8“ turėjo atlaisvinti smegenis, nes visi džiaugėsi tuo rezultatu ir mes turėjome tuo mėgautis. Tik tas mėgavimasis mums, lietuviams, yra sudėtingas dalykas. Mes turime tą mentalitetą, kad mums visada norisi daugiau. Vietoj to, kad atsipalaiduotume ir kas būtų galėję atsispindėti geresniame pataikyme, pas mus gavosi atvirkščiai. Mes prasčiau pataikėme, nes jautėme įtampą. Žiūrint iš pozityvios pusės, tai labai gera patirtis. Eurolygos „Top 8“ buvo nauja treneriui ir daugeliui žaidėjų – čia lygis tikrai yra kitas. Įsirašome į smegenis, viską atsiminsime, paaugsime ir, tikimės, kad čia grįšime.
Koks prisiminimas išliks apie šį „Žalgirio“ sezoną Eurolygoje?
Turbūt tie paskutiniai 4 „finalai“ išsiskiria labiausiai. Ten buvo tikrai plonas ledas – 1 taškas su „Maccabi“, 3 taškai su „Bayern“. Tai buvo emocinis užtaisas, o sportininkai gyvena dėl pergalių. Tie laimėti keturi „finalai“ ir pasiektas „Top 8“ etapas turbūt ir bus tas pagrindinis prisiminimas. Gavome į smegenis tikrai daug endorfinų, pasimėgavimo, džiaugsmo. Sezonas išsiskirs ir tomis Miuncheno rungtynėmis, kur, atrodo, jau laimėjom, po to pralaimėjom, o galiausiai vis tiek laimėjom. Kai tu darai, stengiesi ir tau pavyksta, supranti, kad kažką gali.
Ar mes, lietuviai, sugebame suprasti, kokį žygdarbį padarė „Žalgiris“, patekdamas į Eurolygos atkrintamąsias su vienu mažiausių biudžetų?
Aš galvoju, kad lietuviai supranta. Tą vertinu ne iš kalbų, o iš arenos lankomumo. Didžiausias įvertinimas mums – viso sezono metu pilna arena. Palaikymas, atmosfera... Vakar kalbėjome rūbinėje, kad mes pralaimėjome rungtynes ir seriją, bet sirgaliai nesiskirstė, kartu su komanda skandavo, dėkojo. Tikrai manau, kad šitas darbas buvo įvertinimas ir suprasta, kiek daug pasiekėme.
Bet sakydamas šitą dar gyvenu tomis emocijomis, kad norėjosi serijoje bent kartą laimėti ir gaila, kad nepavyko. Mes, lietuviai, maži, bet pikti. Tuo gerumu mes mėgaujamės labai trumpai ir norime daugiau. Tikrai nėra taip, kad viskas super. Reikia laiko, kad viskas susigulėtų.
Kiek K. Maksvytis, kaip treneris, viršijo jūsų lūkesčius šiame sezone?
Nelabai gilinuosi į taktikas. Man labiau rūpi trenerio bendravimas su komanda, galvos nepametimas ir rungtynių kontrolė. Manau, kad treneris nuo sezono pradžios labai patobulėjo bendravime su žaidėjais, rungtynių kontroliavime. Tas lūžis įvyko labai greitai – treneris labai greitai mokosi ir tas mane maloniai nustebino. Kitiems treneriams reikėjo daugiau laiko, kad jie įvaldytų būtent šitą dalį.
Kokioje vietoje „Žalgiris“ yra pagal biudžetą tarp visų 18 šio sezono Eurolygos klubų?
Manau, kad paskutinėje. Anksčiau būdavo, kad šitoje vietoje konkuruodavome su serbų klubais, Dabar serbai, Valensija, ASVEL tikrai turi daugiau, Miunchenas – panašiai, bet irgi daugiau. ALBA turi didesnį biudžetą, bet jie daug skiria jaunimo programoms, o žaidėjų ir trenerių algoms mes skiriame panašiai. Galvoju, kad pagal biudžetą esame paskutiniai su nedideliu atotrūkiu arba paskutiniame trejetuke.
Po paskutinių serijos rungtynių „Žalgirio“ rūbinėje buvo daug žurnalistų, kažkas netyčia užlipo ant „Žalgirio“ logotipo. Pagal vidines klubo taisykles, tai daryti griežtai draudžiama. Viskas kaip ir suprantama, tačiau ar tokia kilminė danga yra patogiausias dizaino sprendimas, kai rūbinėje yra daug žiniasklaidos atstovų?
Čia yra tradicija, kuri buvo jau man atėjus į klubą. Ją Paulius Jankūnas išsaugojo ir toliau. Tai yra kažkas vidinio, ką reikia išmokti. Suprantu, kad gal nepatogu, bet tai ir padaryta tam, kad visi atkreiptų dėmesį į tą logotipą ir suprastų, kad netgi sunkiose situacijose reikia jį gerbti. Čia ne mano sukurta, bet tai yra tradicija, kurią mes saugome ir saugosime toliau. Išpirkti kaltę galima labai lengvai – sportinės nuobaudomis, pavyzdžiui, atsispaudimais (šypsosi).
Kaip „Žalgiriui“ pakrauti psichologines ir fizines baterijas prieš LKL reguliaraus sezono finišą ir atkrintamąsias?
Nėra kada. Viską darome per sukąstus dantis. Su visa pagarba lygai, toks tvarkaraštis yra nesąmonė. Kai tu trečiadienį sužaidi Eurolygos atkrintamąsias, turi kosminę seriją su kelionėmis, su viskuo, jau nekalbu apie tą emociją, kur pilna salė, pilnai išsikrauni ir už dviejų dienų žaidi LKL rungtynes...
Tu turi būti robotas, kad sugebėtum persikrauti ir išeiti į aikštę su bent panašia energija. Dabar žaisime penktadienį, sekmadienį ir antradienį. Kitą penktadienį, už 8 dienų, prasideda ketvirtfinaliai. Su visa pagarba, nesugalvoju kito žodžio, kaip nesąmonė. Suprantu, kad vaikų ar mėgėjų krepšinyje nėra laiko, reikia sužaisti, bet profesionaliam sporte tai yra tikra nesąmonė.
Kasmet keliate šį klausimą LKL valdyboje. Kodėl niekaip nepavyksta to pakeisti?
Čia nieko nepavyks pakeisti, nes visi žiūri savo interesų. Suprantu, kad nė vienas klubas ar lyga negalvos, kad „Žalgiriui“ reikia duoti pailsėti. Visi nori prieš mus laimėti, lyga turi vykdyti įsipareigojimus prieš rėmėjus ir yra suplanavusi galutinę sezono uždarymo datą, kurios nenori keisti, kad netrukdytų rinktinės reikalams. Aš visus suprantu, nes visi turi rimtų argumentų ir šitą reikia priimti. Bet jeigu žiūrint iš neutralių pozicijų, tai yra nesąmonė.
Ar LKL reguliariajame sezone neužtektų dviejų ratų sistemos?
Mes manome, kad užtektų. Bet lyga turi įsipareigojimų dėl televizijos transliacijų. Čia jau Remigijus Milašius galėtų daugiau papasakoti.
Kitaip tariant, svarbesni tampa ne krepšininkai, klubai, o rėmėjai?
Suprantame lygą – jie nori surinkti kuo daugiau pinigų, kurių dalis atitenka klubams. Kitiems keliasdešimt tūkstančių gal yra labai svarbu. Mums, prie 10–12 milijonų eurų, 50 tūkstančių nėra tiek svarbu. Mes geriau pasaugotume žaidėjų sveikatą ir sutaupytume „ant traumų“ ir viso kito. Dviejų ratų pilnai užtenka, nes į trečias tarpusavio rungtynes niekam neįdomu eiti. Tu jau du kartus su tuo pačiu žaidei, tas trečias, o seniau buvo ir ketvirtas kartas, tikrai niekam neįdomus. Čia užburtas ratas iš kurio neaišku, kaip išeiti.
Kiek „Žalgiriui“ reiks panaudoti savo vidinių resursų, norint susigrąžinti LKL titulą?
Nėra jokių kalbų, kad turime laimėti. Eisime per sukąstus dantis ir aš jokių „pagalvių“ čia nemėtau. Turime laimėti LKL ir ne kitaip. Patekimas į Eurolygos „Top 8“ ir tikslas laimėti LKL neturi nieko bendro. Nė vienas varžovas neateis ir nesakys, kad jūs pavargote Eurolygoje, todėl imkite ir laimėkite prieš mus. Mūsų darbas yra rasti jėgų, vėl užsikurti ir laimėti LKL.
