Bėgimas ant ištiestų kojų arba sportinis ėjimas negali pasigirti tokiu dėmesiu, kokiu pastaraisiais metais Lietuvoje mėgaujasi bėgimas. „Kad išpopuliarinčiau sportinį ėjimą, gal ir ryžčiausi kokiam televizijos projektui“, – duodama interviu Balsas.lt juokėsi 30 metų olimpietė Neringa Aidietytė.
Prieš daugiau nei savaitę Lugane (Šveicarija) vykusiose „Lugano Trophy“ sportinio ėjimo varžybose sezono pradžioje kojas apšilti ketinusi N. Aidietytė 20 km distanciją įveikė per 1 val. 32 min. ir 22 sek. ir 40 sek. pagerino savo asmeninį rekordą, pasiektą prieš dvejus metus tame pačiame Lugane.
Negana to, Neringa finišavo devinta iš 48 dalyvių, o už jos nugaros liko paprastai spartesnė bendražygė Brigita Virbalytė-Dimšienė. „Varžybose startavo pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių prizininkai. Aš dalyvavau jau ketvirtą kartą, o B. Virbalytė – net šeštą. Šiemet oras pasitaikė labai šiltas ir malonus, jautėsi tikra vasara“, - pasakojo trenerių Kastyčio Pavilonio ir Juzefo Romankovo auklėtinė.
– Ar pačią nustebino sezono pradžioje pasiektas asmeninis rekordas? – Balsas.lt paklausė N. Aidietytę.
– Asmeninį rezultatą tikėjausi pasiekti, jaučiau, kad galiu eiti greičiau, tą rodė ir treniruotės stovykloje Ispanijoj. Tai reiškia, kad dirbama tinkama linkme. Tačiau dabar dar tik kovo mėnuo, pagrindinis metų startas – tik rugpjūtį, tad dar yra kur tobulėti. Sportinės formos, aišku, nepavyks išlaikyti iki rugpjūčio, bet ją įgyti, ir dar geresnę nei dabar, su treneriu planuojam prieš Europos čempionatą.
– Kaip sureagavote, kai suvokėte, kad pasieksite asmeninį rekordą?
– Be abejo, apsidžiaugiau pasiekusi asmeninį rekordą, toks buvo ir šio starto tikslas. Kad einu asmeniniam rezultatui, suvokiau kirtusi 10 km žymą. Tikėjausi antrą distancijos pusę eiti greičiau nei pirmąją, treniruotes su treneriu modeliavom taip, kad ir paskutinius penkis kilometrus eičiau maksimaliai, tad maniau be vargo pavyks dar pagreitėti. Deja... Gavosi abu „dešimtukai“ vienodi.
– Kaip sureagavo treneris ir B. Virbalytė?
– Brigita pasveikino, man teko ją guosti, nes ji tikrai tikėjosi pasiekti asmeninį rekordą, ir ji nėra pratusi mane varžybose praleisti į priekį. Esame ir draugės, ir konkurentės. Viena kitą palaikome net varžybų trasoje, šūktelime viena kitai paragindamos. Treneris, deja, pagiriamaisiais žodžiais neapipylė, priešingai, gavau pylos, kad neracionaliai techniškai ėjau, sau nepadėjau. Jo manymu, jei techniškai būčiau geriau ėjusi, būčiau dar greičiau baigusi distanciją.
– Kur šiuo metu gyvenate ir treniruojatės?
– Nuo Naujų metų grįžau gyventi ir treniruotis namo, į Vilnių. Prieš tai ketverius metus gyvenau, dirbau ir treniravausi Londone, į kurį buvau išvykusi, nes pavargau nuo sporto. Mano tikslas dabar – kuo geriau pasiruošti Rio de Žaneiro olimpiadai, todėl ir grįžau į profesionalų sportą. Prisiminimai iš mano pirmosios olimpiados Londone kažkiek priblėso, bet jie mane iki šiol labai motyvuoja ir įkvepia. – Kas pastūmėjo grįžti į didįjį sportą ir galiausiai į Lietuvą?
Noras siektų aukštesnių rezultatų sporte, nes Londone dirbant visu etatu treniruodavausi viena ir siektu kažko daugiau sporte būtų buvę nerealu. Reikėjo apsispręsti – ar toliau mėgėjiškai sportuoti ir olimpiadoje bei pasaulio čempionatuose imti 40-ąsias vietas, kurios nei man, nei kažkam kitam nėra įdomios, ar žengti ryžtingą žingsnį. Laikas nelaukia, treniruotis sveikatos ir noro dar yra. Be to, Lietuvoje, yra abu mano treneriai ir kolegos ėjikai.
– Kokie pagrindiniai tikslai šiais metais, kokius uždavinius sau keliate?
– Man tai jau vienuoliktas sezonas, bet aukštesniame lygyje tik penktasis. Šiemet lengvaatlečiams pagrindinis startas bus rugpjūtį Ciuriche vyksiantis Europos čempionatas. Sau keliu pačius aukščiausius uždavinius pagal savo galimybes, visada norisi sudalyvauti labai gerai, bet ne visada norai juk pildosi Visi ruošiasi stipriai, o medaliai juk tik trys
– Ar neapmaudu šiek tiek, kad kitos olimpinės sporto mėgaujasi didesniu populiarumu nei sportinis ėjimas?
– Be abejo, apmaudu, kad sportinis ėjimas nėra toks populiarus, kaip kitos sporto šakos ar kitos lengvosios atletikos rungtys, bet čia norėtųsi ir žiniasklaidos didesnio dėmėsio mums, ėjikams. Kiek gi galima pranešinėti, kad kažkur užsienio krepšinio lygoje kažkuris iš lietuvių įmetė du taškus?
– Ar tenka Lietuvoje susidurti su žmonėmis, kurie gatvėje atpažintų ir sakytų, o žiūrėkite, juk čia olimpietė Neringa?
– Gatvėje tikrai niekas neatpažįsta, tačiau aš dar ir nepasiekiau aukštų rezultatų, kad mano veidas būtų matomas ir tautai pažįstamas.
– Ar imtumėtės tokių iššūkių, kokių imasi kitų sporto šakų atstovai – dalyvauti šou programose, kai pavyzdžiui imtynininkas Aleksandras Kazakevičius projekte „Šuolis“, kad atkreiptumėt dėmesį į sportinį ėjimą?
– Kad išpopuliarinčiau sportinį ėjimą, gal ir ryžčiausi kokiam televizijos projektui, jei tai neskirstų su treniruotėmis ir nebūtų pavojinga sveikatai.
– Kokius sportinio ėjimo privalumus galėtumėt išvardyti?
– Sportinis ėjimas funkciniu pasirengimu nesiskiria nuo ilgų distancijų bėgimo, tik techniką reikia įvaldyti. Paprastiems žmonėms naudingesnis gal būtų paprastas spartus ėjimas ar šiaurietiškas ėjimas, nes einant paspiriant lazdomis lavinama ir viršutinė kūno dalis. Bėgant kontakto su žeme metu labiau apkraunami sąnariai, o ėjimo metu smūgis į žemę yra minimalus, tad mano galva, vaikščioti sveikiau. Mes sau padedam ir rankomis labiau atsispirti, o bėgant ilgą distanciją rankos nevaidina tokio didelio vaidmens.
– Pastaraisiais metais bėgimo bumas Lietuvoje, kada galime laukti sportinio ėjimo proveržio? Ko reikėtų, kad jis atsirastų?
– Nežinau ko reikėtų, kad ėjimas išpopuliarėtų Lietuvoje taip, kaip šiuo metu bėgimas. Žmonėms iš šalies ėjimas žiūrisi juokingai, mes, ėjikai, labai dažnai esame pašiepiami, kad jei taip greitai einame, tai kodėl nebėgame ir panašiai. Žmonių mąstymas turėtų pasikeisti, gal tada būtų prošvaisčių ir ėjimui.
– Ar šiaurietiškas ėjimas panašus į sportinį?
– Ne, jis labai skiriasi nuo sportinio. Čia kaip lyginti spartų ėjimą į parduotuvę pasispiriant lazdomis ir bėgimą. Kaip mano treneriai sako, sportinis ėjimas – tai bėgimas ant ištiestų kojų.
– Kuo užsiėmėte, kai gyvenote Londone ir kaip sekėsi derinti tai su treniruotėmis?
– Iš pradžių Londone dirbau moteriškų drabužių parduotuvėje, gyvenau visiškai nesportinį gyvenimą, tačiau sporto nepamiršau – bėgiojau savo malonumui. Po kelių mėnesių pabandžiau vėl „eiti“, pajaučiau treniruočių teikiamą džiaugsmą. Grįžusi į Lietuvą atostogų sudalyvavau Lietuvos uždarų patalpų čempionate. Aišku, nuo prizininkų pakylos buvau toli, bet užsidegiau sportuoti.
Tai dariau savarankiškai grįžusi į Londoną ir toliau dirbdama – reikėjo keltis labai anksti, kartais net parkas dar būdavo uždartyas. Pasiruoščiau Lietuvos 20 km ir užėmiau trečią vietą. Po poros savaičių Anglijoje varžybose iškovojau antrą vietą ir pasiekiau olimpinį B normatyvą. Buvau įtraukta į Lietuvos rinktinę ir dalyvavau Europos čempionate Barselonoje. Ten užėmiau 15-ą vietą, nors startavau iš visų dalyvių turėdama paskutinį sezono rezultatą.
Tokį pusiau profesionalų sportavimą toliau derinau su darbu. Įsidarbinau „Nike“ parduotuvėje Londono centre. Vadovai mane labai palaikė, ypač, kai įvykdžiau olimpinį A normatyvą. Juk kad išvažiuočiau bent į vieną treniruočių stovyklą per metus, tekdavo imti nemokamų atostogų, nes turimų neužtekdavo ir išvykoms į varžybas, o ir į Lietuvą dar norėjosi grįžti.
– Ar negalvojate kurti šeimos?
– Šeimos kol kas nesukūriau ir iki Rio de Žaneiro olimpiados to neplanuoju. Tačiau turiu draugą, jis liko Londone. Jis mane labai palaiko, gal net labiau norėjo, kad grįžčiau į didįjį sportą nei aš pati. Kaip mūsų santykiai klostysis toliau, ar išlaikysime atstumo išbandymą, parodys laikas.
– Kokie artimiausi planai ir iššūkiai?
– Balandžio 12 dieną Čekijoje laukia tarptautinis sportinio ėjimo mačas, vėliau – pasaulio taurės etapas Kinijoje gegužės 3-4 dienomis. Lietuvoje pasirodysiu birželio 13 dieną Alytuje, kur vyks Lietuvos 20 km čempionatas. Ten dalyvaus visos pajėgiausios Lietuvos ėjikės – B. Virbalytė, K. Saltanovič ir aš. Turėtų užvirti gera kova.
KOMENTARAI
Kristina Saltanovič, ėjikė
„Neringą senokai jau pažįstu. Dar kai ji buvo bėgikė ir atėjo pas mus į sportinį ėjimą. Jos pradžia buvo sunkoka, sunkiai sekėsi riedėjimo techniką „pagaut“, bet man labai patiko jos atkaklumas ir valia. Kitas sportininkas jau būtų senokai viską „trenkęs“, o ji sekmadieniais ateidavo į kalnų parko stadioną ir kalniukais eidavo. Šiai aš visą laiką tikėjau, kad ji gali būti šauni ėjikė, nes užsispyrusi ir valinga, tiesa, jai kartais pasitikėjimo savimi trūksta. Tikiuosi, sezono pradžia įkvėps ją tikrai geram sezonui.“
Brigita Virbalytė-Dimšienė, ėjikė
„Visada Neringą laikiau labai fiziškai stipria, juokaudavome su treniruočių draugais, kad ji sveikata ir fiziniais duomenimis nenusileidžia vyrams. Jai treneris visada duoda eiti daugiau kilometrų treniruotėse nei man. Tiesiog jos rezultatai kiek „sustojo“, kai ji nusprendė išvažiuoti į Londoną ir visai baigti sportininkės karjerą. Džiaugiamės, kad, jau gyvendama Londone, ji persigalvojo ir vėl pradėjo sportuoti, o šiemet – ir grįžti į Lietuvą. Potencialo ji tikrai turi. Su Neringa puikiai sutariame, nors treniruojamės dažnai atskirai. Juokaujame, kad taip gal ir geriau, nes, jeigu einame kartu treniruotėje, tai treniruotė neretai virsta varžybomis.“
Kastytis Pavilonis, treneris:
„Su ja nesunku dirbti. Manau, kad ji gali nemažai pasiekti. Numetė svorį – dabar jis optimalus. Stipriosios pusės – ji ištverminga. Brigita siekia rezultato per intensyvumą, o Neringa – per ištvermę. Paskutinėse varžybose abi pagal visus rodiklius turėjo dar pora minučių greičiau finišą pasiekti. Balandžio 12 dieną varžybose turėtų abi eiti apie 1 val. ir 30 min. Neringai – sportininko aukso amžius. Trys keturi metai, o sportuoti galima iki 40 metų. Viskas priklausys nuo emocijų, motyvacijos ir psichologinių faktorių. Rio de Žaneiro olimpiada? Lengvai daro olimpinius A normatyvus. Man kaip treneriui norisi, kad būtų kova dėl aukštesnių vietų. Įmanoma, kad merginos gali olimpiadoje pakilti iki pirmojo dešimtuko.“
