Nuo sausio 20 dienos Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento regalijas iš į skandalus įklimpusio Juliaus Kvedaro perėmęs 39 metų ekonomistas Edvinas Eimontas specialiai tv3.lt pasakojo apie pirmųjų kadencijos mėnesių darbus, atskleidė visus LFF biudžeto skaičius ir užkaborius, paaiškino, ko labiausiai trūksta Lietuvos futbolui ir prakalbo apie futbolo demonizavimą.
– Visuomenėje vis dar rusena gaisras, kurį sukėlė jūsų pirmtakas Julius Kvedaras. Pasitikėjimas taip greitai neįgyjamas – kokius žingsnius žengiate kaip LFF prezidentas ir futbolo mylėtojas, kad žmonės vėl galėtų atiduoti širdis Lietuvos futbolui ir patikėtų jam vadovaujančia organizacija?
– Kaip ir sakiau ateidamas į šį postą, šie metai svarbūs tuo, kad turime pažvelgti į kertinius dalykus – organizacijos taisykles, kaip ji funkcionuoja. Viskas prasideda nuo įstatų, struktūros, sprendimų priėmimų, kaip tie pasiūlymai ateina, kaip išklausoma. Didesnis suinteresuotų dalyvių skaičius, kokią galimybę turi jie pasisakyti ir dalyvauti priimant sprendimus. Kalbame apie „gero valdymo“ principus, apie juos Lietuvos sporto organizacijos jau pradeda kalbėti, užsienio organizacijos kalba jau kurį laiką.
Nėra lengva pritaikyti ir apsispręsti, kokie tie kriterijai yra, kiek būsime atviri – šis klausimas kiekvienam sportui. Kai kurios šalys nuėjo prie to, kai tai reguliuojama ir nustatome valstybiniu lygiu, ką ir kiek kiekviena federacija turi pateikti. Lietuvoje to dar nėra. Galbūt prieisime.
Kas skatina mus, futbolo federaciją, bendruomenę ir mane apie tai kalbėti? Turime pavyzdį iš FIFA ir UEFA , kokie „gerojo valdymo“ pokyčiai yra ten. Tais pavyzdžiais ir reikalavimais einant per šiuos metus norime padaryti tam tikrus žingsnius.
– Kokie tie žingsniai?
– Numatytas konkretus grafikas, kaip planuojame keisti ir ką daryti su įstatais. Norime diskutuoti, kokia turi būti federacijos struktūra, kokios vykdomojo komiteto formavimo ir atstovavimo galimybės. Visi punktai, kaip atsiskaitymas visuomenei, skaidrumas, valdžių atskyrimas. Kalbėsime ir apie etikos kodeksą. Per šiuo metus šiuos dalykus padarysime.
– O kas toliau?
– Jei kalbame apie valdymą, tai atsakomybės deklaravimo, veiklų delegavimo nariams, apskričių federacijoms, asociacijoms, klubams. Ieškome variantų, kad turėtume efektyviausią modelį ir decentralizacijos, ir centralizacijos. Yra žmogiškieji resursai, turime suintensyvinti bendradarbiavimą su sporto mokykloms, savivaldybėmis. Netgi struktūriškai turime turėti pajėgumų, kad dialogas tarp savivaldos ir futbolo bendruomenės vyktų nuolatos, o ne atsitiktinai.
Kitas dalykas, kalbame nuolat apie klubinę kultūrą. Tai viena didelių ir svarbių užduočių – stiprinti klubinę kultūrą. Kiek paimsime pavyzdžių, sportas vystosi per klubinę kultūrą. Klubai, kurie auga, įleidžia šaknis į bendruomenę, Kaunas, Vilnius, Kėdainiai ar Jonava... Tai nėra tik pagrindinė komanda, o visos, pradedant nuo vaikų. Tai tampa savastimi, vertybe. Pasaulyje futbolo klubai skaičiuoja šimtmečius. Turime ieškoti kartais dirbtinų būdų paskatinti tos klubinės kultūros formavimąsi. Tam turime licencijavimo reikalavimus. Mėginsime griežtinti juos, tačiau kalbėsime su klubais, kaip sukurti motyvavimo ir palengvinimo priemones.
– Kam dar skirsite dėmesį per savo prezidentavimo kadenciją ir kokio rezultato tikitės po ketverių metų?
– Galime apie valdymą kalbėti daug, bet sportas yra sportas. Kartais galima visiškai neturėti struktūros valdymo, bet žaisti gerai ir visi mylės futbolą. Valdymo pertvarka reikalinga, ji inicijuos sportinės dalies pasiekimus, padarys juos sisteminius. Kalbame apie talentingų žaidėjų ugdymą, strategiją, kaip juos ugdysime. Čia Lietuvoje neturime jų daug. Kaip padaryti, kad būtų daugiau? Kaip padaryti, kad turėtume daugiau aktyvių, norinčių tobulėti trenerių? Infrastruktūros klausimas galbūt ne nuo federacijos priklausantis dalykas, bet žmogiškieji resursai, žmogiškasis faktorius yra vienas pagrindinių. Pirmiausiai treneris, paskui vaikai, jų skautavimas, identifikavimas, metodinių priemonių parinkimas, priežiūra, kontrolė. Negalime įsikibus laikytis vienos krypties, nes gali paaiškėti, kad ji nėra teisinga.
– Daug kalbų apie skaidrumą. Kiek pastaraisiais metais gavote lėšų iš UEFA, FIFA ir kam jos buvo išleistos?
– Nėra paslapties. Standartiškai UEFA kiekvienai federacijai, nepriklausomai, kokias veiklas ji turi, – o Lietuva turi visas pradedant nuo vaikų čempionatų, rinktinių, „futsalo“, masinio futbolo programų, trenerių kvalifikacijos kėlimo – skiria 1,625 mln. eurų. Nuo kito periodo – 2016-2020 metų šios lėšos dar padidės. Tai solidarumo principas, UEFA lėšas surenka iš Europos čempionato organizavimo. Pirmiausiai paskirsto tiems, kurie dalyvauja, paskui visiems kitiems.
FIFA per metus skirdavo po 250 tūkst. dolerių per metus. UEFA turėjo ir investicinių programų, pavyzdžiui, ketveriems metams patvirtinta „Hattrick“ programa sudaro 3 mln. eurų. Matome iš to LFF stadioną, federacijos būstinę, pilnų matmenų aikščių projektą, „Ronaldo“ projektą.
Jei organizuojame nedidelį turnyrą, UEFA skiria finansavimą, priklausomai, kaip aktyviai dirbi, kaip užsirekomenduoji. Tai yra biudžetas, aplink kurį svyruojame. Kad būtų aiškiau, dar yra televizinių teisių centralizavimo pajamos – apie 2 mln. eurų per metus. Anksčiau jos svyruodavo, dabar daugmaž stabilios.
Apskritai federacijos biudžetas svyruoja priklausomai nuo metų nuo 4,5 iki 6 mln. eurų. Likusią dalį sudaro rėmėjai ir komercinės veiklos pajamos. Tai – bilietų pardavimai, aikščių, stadionų nuoma. Šiuo metu pasibaigė rinktinės ciklas, artėja naujas, tikiuosi turėsime tiek piniginių, tiek barterinių rėmėjų. Iš rėmėjų mažiau pusės milijono eurų per metus niekada neturėjome. Lietuvoje yra problema – trumpalaikis bendradarbiavimas. O juk tik ilgalaikė sponsorystė duoda rezultatą. Visi turime mokytis ir suprasti, kas duoda dividendus. Rėmėjų sunku rasti. Kiekvienas investuotas euras turi duoti sponsoriui pridėtinę vertę. Skaičiuojama, kad jam apsimokėtų, ta vertė turi būti padauginta triskart. Taip suprantama nauda. Ar tai per pridėtinę vertę „brendui“, ar per pardavimus. Taip turėtų atrodyti normaliai. Kartais tai neveikia.
– Kaip tuo pinigus sekasi dalinti? Norinčių didesnio pyrago kąsnio tikriausiai daug?
– Dipoliškas reikalas. Iš vienos pusės – decentralizuota veikla ir deleguotos funkcijos tiems dalyviams, kurie geriausiai mato situaciją. Taip pat turi pasilikti efektyvios kontrolės funkciją. Kalbame ir kaip tokią centralizaciją. Ieškojimas to teisingo balanso yra procese. Daugiau resursų turėtų būti skiriama į regionus taip paliekant mažesnius resursus ir kontrolės klausimus federacijai.
– Kokiose futbolo srityse didžiausias lėšų poreikis?
– Jei kalbėsime apie biudžetą, kuris paruoštas šiems metams, jis ne visai atspindi tuos poreikius, kuriuos dabar matome. Dažniausiai nacionalinė rinktinė – stabilus procentas, kurį jai skiriame. Jaunimo futbolas, jaunimo rinktinės gauna 15-20 proc. biudžeto. Realiai daugiau nei pusė biudžeto skiriama sportinei veiklai. Turėtume didesnį biudžetą skirti jaunių futbolui ir treneriui ugdymui. Kartais pajuokaujama, kad turime turėti ne tik Nacionalinę futbolo akademiją, bet ir Nacionalinę trenerių akademiją. Tikrai matau gerus trenerius, bet esu įsitikinęs, jei norime jaunimo programą įgyvendinti, turime stiprinti trenerius. Čia vienas kertinių momentų. Galime neturėti gerų treniruočių bazių, bet vaikas ateina ten, kur geras treneris. Žinoma, infrastruktūra taip pat svarbu. Esame čia šiek tiek pasikeitę vaidmenimis su valstybe. Valstybė turėtų rūpintis infrastruktūra, o federacija investuoti į „minkštuosius dalykus“ – žinias, edukavimą. Įsivaizduokite pilnų matmenų aikštei įrengti skyrėme 2 mln. eurų, o jei būtume skyrę tuos pinigus trenerių ugdymui?
– Pastaruosius trejus metus itin didelės sumos – po kelis milijonus eurų – buvo skiriamos administracijos išlaidoms. Galite paaiškinti kodėl ir kas jas sudaro?
– Problema – per administraciją nesame pakankamai išsigryninę ir perkėlę tas veiklas. Tai rinktinės, jaunimo, akademijos, moterų futbolo vystymo, „futsalo“, masinio futbolo vystymo ir kitos veiklos. Ne visos veiklos yra perkeltos 100 proc. Jei žmogus dirba prie masinio futbolo, reikia, kad visos su tuo susijusios išlaidos būtų tenai. To nėra. Tą tikrai padarysiu, kad aiškiai matytųsi, kiek federacija kiekvienai vystymo sričiai skiria lėšų.
Tai yra procese, todėl tos išlaidos atrodo ganėtinai didelės. Aišku, ten yra amortizacijos, investicijų išlaidos. Tai iškreipia vaizdą. Man tai nepatinka ir tai sutvarkysime. Idealus įsivaizdavimas – „Raudonasis kryžius“. Jų filosofija, kad išlaidos administracijai, ne projektams, o pačiai organizacijai išlaikyti negali būti didesnės nei 10 ar 20 proc. viso biudžeto. Visi kiti pinigai eina projektams ir veiklai vystyti. Noriu, kad ir mes turėtume tam tikrą dydį. To mes neturime, pripažįstu, esame pereinamajame laikotarpyje, konsultuojamės su FIFA, kad padarytume tą biudžetavimo ir ataskaitų sistemą, kad viskas būtų realiame laike. Visą laiką turėtume matyti realią situaciją.
– Buvote buvusio LFF prezidento Juliaus Kvedaro komandoje, ėjote generalinio sekretoriaus pareigas. Ar asmeniškai esate susidūręs su neskaidrumu ir žiniasklaidoje plačiai aprašytais buvusio LFF prezidento ryšiais su nusikalstamu pasauliu? Jei taip, tai ar mėginote ką nors keisti?
– Sportas mėgsta žaisti pagal taisykles. Jei jos taikomos selektyviai, tai nėra gerai. Jei yra kriterijai ir jie bus nustatyti visoms federacijoms vienodai – biudžetų, finansinių šaltinių pateikimas – klausimas dėl valstybės lėšų skirimo, aiškūs kriterijai ir jų laikymasis, už ką skiriamas finansavimas, už masiškumą ar medalius, kokiomis proporcijomis – to nėra šiuo metu. Klausimas – kodėl tai turėtume skelbti, jei kiti neskelbia?
Ateina laikas, kai futbolo bendruomenė sako, kad turime keistis ir rodyti pavyzdį. Sprendimas, kad per tą pavyzdį kiti paseks. Skaidrumo, „gerojo valdymo“ prasme būsime modelis. Yra prezidentas, vykdomasis, nariai – niekada nekilo klausimas, kad mes tai rodome išorei. Nariai visi žinojo biudžetus, finansus, audituotą ataskaitą. Negaliu sakyti, gerai ar blogai. Tikiuosi, būsime tas pavyzdys.
Tai normalus matymas. Norėtųsi, kad tos taisyklės visiems būtų vienodos. Tarkime kalbame apie sutartas rungtynes, jei visi atsistotų ir sakytų, taip, mes turime tą problemą, sporto veidrodis būtų kitoks. Dabar atsistoja futbolas ir sako – tai yra blogai. Visi kiti sako ne, čia tik futbole, pas mus viskas gerai. Gaunasi, kad esi išsišokėlis, o jei kalbi apie tai, labiausiai ir nukenti...
– FIFA ir UEFA veidas nėra be dėmių. Jei mojuojate FIFA ir UEFA vėliavomis, kaip sekasi dorotis su spaudimu dėl skandalų?
– Yra futbolo demonizavimas. Turi praeiti kažkiek laiko. Kaip Majonezo skandalą primena 20 metų, matyt kažkam aktualu. Reikia žiūrėti, kokia situacija dabar. UEFA ir FIFA stiprios. Akademiniame pasaulyje manoma, kad sporto organizacijos su iššūkiais negali susitvarkyti, tai gali tik valstybė. Per FIFA ir UEFA pavyzdį galime matyti, kad taip nėra. Sportas pats gali pasikeisti. Bendruomenė gali augti ir suprasti. Sportas nėra kažkas atskiro, tai – visuomenės dalis. Negali sportas staiga tapti visiškai kitoks nei kokioje visuomenėje jis funkcionuoja. Svarbu pasiryžimas, noras ir darbai, kuriuos darome viduje.
