„Iš pralaimėjimo gali parašyti knygą. Kai laimi – vieną eilutę“, – tokius gilius ir apmąstymų vertus žodžius pasakė E. Jankauskas. Jis tikino, kad nemato priežasčių, kodėl rūbinėje po rungtynių nuotaikos galėtų būti blogos.
Stratego teigimu, jo auklėtiniai padarė viską, ką galėjo: „Didžiuojuosi vyrų atsidavimu. Pusė komandos nubėgo daugiau nei 13-14 kilometrų, kam reikia ypatingų pastangų, kad prisiverstum. Aišku, buvo labai sunkios rungtynės, nes daug laiko žaidėme be kamuolio. Pradžioje papuolėme po tokiu presingu, kurio ir laukėme, mums jis kainavo daug jėgų.“
Treneris akcentavo, kad iš šių rungtynių galima buvo daug ko pasisemti. Jo teigimu, komanda gali kurti ir privalo tai daryti, neturi bijoti praleisti įvartį. Vis tik vėliau E. Jankauskas pripažino, kad yra kažkokios ribos, o žaidėjai jas pasiekė.
Apie rungtynių pradžią strategas pasakojo: „Mes kažkiek nesusitvarkėme su jų psichologiniu presingu. Sunkiai sekėsi palaikyti kamuolį. Darėme klaidas, pigiai atiduodavome kamuolį, o kiekviena ta klaida kainuoja daug jėgų. Matėt, kaip sunku yra atkovoti kamuolį iš tokios komandos.“
E. Jankauskas manė, kad ir jo auklėtiniai kartais varžovus nustebino, kai išeidavo į atakas ar palaikydavo kamuolį: „Jei pastebėjote, mes jiems net nedavėme įžaidinėti kamuolio.“
Kiek giliau pasileisdamas į techninius dalykus E. Jankauskas sakė, kad zonas, kuriose atsirasdavo jo žaidėjai, padiktuodavo varžovai, nes tai priklausė ir nuo anglų meistriškumo. „Aš manau, kad mes labai gerai tuos dalykus pildėme. Kraštiniai saugai gerai padėjo gynyboje. Aukštai kyla jų krašto gynėjai. Mes nenorėjome, kad mūsų krašto gynėjai pasitiktų jų krašto gynėjus, nes tada atsivertų labai dideli tarpai“, – aiškino Lietuvos rinktinės strategas.
Tiesa, nepavyko lietuviams ir traumų išvengti. Arvydas Novikovas, pasak E. Jankausko, jau nuo atvykimo į rinktinę jautė skausmus, todėl po 70-ties minučių pats pasiprašė keitimo. Artūrui Žulpai viskas baigėsi blogiau: futbolininkui plyšo čiurnos raiščiai, jis iš rikiuotės iškrito ilgam.
Vykintas Slivka turėjo gerą galimybę pasižymėti, tačiau jau į vartus skriejantį kamuolį numušė varžovų gynėjas. Nors aiškiai matėsi, kad buvo nuošalė, E. Jankauskas teisėjų sprendimo nekomentavo. „Nežinau, nemačiau to momento, atrodė, kad jau tikrai arti esame įvarčio“, – nusivylimo neslėpė treneris.
Pagyrė E. Jankauskas ir savo pagrindinį vartų sargą Ernestą Šetkų, kuris, pasak trenerio, neprarado sportinės formos, aštrumo ir priekaištų jam turėti tiesiog negalima.
Paklaustas, ar yra tokia realybė, kad prieš Angliją laimėti – neįmanoma, E. Jankauskas tikino priešingai: „Viskas įmanoma futbole. Tikrai tikėjomės. Ir dirbome ne tam, kad mažiau įvarčių praleistume. Mano žinutė žaidėjams buvo, kad, jei ir atsitiks taip, kad mes praleisim, kad to nesimatytų, kad to nesijaustų psichologiškai, kad nebūtume komanda, kuri žaidžia iki pirmo praleisto įvarčio.“
Treneris sakė, kad jo komandos jėga yra kolektyvinė energija, o varžovų – meistriškumas. Pasak E. Jankausko, tai buvo vienos įdomiausių rungtynių jo karjeroje, nes sunku buvo ne jam, o žaidėjams. Treneriui buvo įdomu.
„Žaidėjai pajautė, kad mes galime žaisi. Kada mes patikim savimi, savo draugu, mes tikrai galim. Esame kitose galaktikose nei anglai. Matote, kokios čia sąlygos, bet vis tiek turime siekti ir iš savęs reikalauti. Čia reikia kantrybės, tikėjimo. Kartais galbūt atsimušame į nevilties sieną, bet tik svarbiausi pasiekia kažką gyvenime“, – filosofiškai ir pozityviai pokalbį po rungtynių užbaigė Edgaras Jankauskas.
