Visą karjerą gimtojoje Klaipėdoje praleidusi Eglė Šikšniūtė nusprendė imtis pokyčių ir šią savaitę pasirašė sutartį su Utenos „Utenos“ komanda.
23 metų 198 cm ūgio Lietuvos rinktinės narė ateinantį sezoną pirmą kartą paragaus Europos taurės turnyro kovų skonį. Interviu oficialiai klubo svetainei vidurio puolėja pripažino, kad norėjo pokyčių savo karjeroje, todėl pasirinko ambicingos „Utenos“ pasiūlymą.
BcUtena.lt su E.Šikšniūte kalbėjosi apie lūkesčius, darbą su Alfredu Vainausku, aistrą krepšiniui, gyvenimo iššūkius ir tobulą vakarienę su Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) čempione San Antonijaus „Spurs“ ekipa.
– Kas lėmė tai, kad pasirinkote Utenos klubą?
– Šiemet komandą rinkausi itin atidžiai, suprasdama, kad nuo šio pasirinkimo priklausys ir mano tolesnė karjera. Pokyčių norėjosi jau anksčiau, buvo įdomu, kaip man sektųsi su kitais treneriais, jų filosofija ir technika. Utenos komanda mane patraukė savo nemažais užmojais ir rimtu požiūriu. Žodžiu, pasirinkimas buvo lengvas.
– Visą karjerą praleidote gimtojoje Klaipėdoje. Jaučiatės užtikrinta prieš išvykdama į kitą miestą?
– Aš ne tik užtikrinta, bet ir labai smalsi – vis dėlto Utenoje renkamas rimtas krepšininkių kolektyvas. Kita vertus, kartais pakeisti aplinką visada sveika ir įdomu.
– Kokie prisiminimai liks iš „Fortūnos“ komandos?
– Visi tie metai Klaipėdos ekipoje man visada kels didelę nostalgiją. Tai klubas, kuriame pradėjau karjerą, užaugau, subrendau ir išmokau lemiamais momentais aikštelėje griebti jautį už ragų. Juk tai gimtojo miesto komanda ir todėl bus dar įdomiau varžytis su tomis šauniomis merginomis naujajame sezone.
– Su Alfredu Vainausku pačiai neteko dirbti, tačiau galbūt turite susidariusi įspūdį apie šį specialistą?
– Man labai svarbu, kad treneris Vainauskas įvairiais laikais dirbo su rimčiausiomis komandomis, turtingais klubais, pajėgiomis nacionalinėmis rinktinėmis ir panašiai. Be to, renkantis klubą pasidomėjau jo metodais, įvairiais atsiliepimais ir pasakojimais. Išgirdusi tiek gerų žodžių nekantriai laukiu sezono pradžios. Tikrai darysiu viską, kaip treneris lieps.
– Kaip manote, Utenos ekipa galės rimtai grumtis su kitomis Europos taurės komandomis?
– Kol kas komanda dar nesurinkta iki galo, taigi sunku kažką spėlioti. Bet labai tikiuosi, kad pateksime į atkrintamąsias varžybas ir ten rimtai sukovosime.
– Savo kolekcijoje turite LMKL bronzą. Dabar su „Utena“ norėtumėte aukso?
– Be abejo ,kad šiemet atsikandus LMKL bronzos man pakilo apetitas. Ir atrodo, kad ateinantį sezoną su kitomis merginomis tuo neapsiribosime – juk Kristina Alminaitė ar Rima Valentienė savo kolekcijose turi ir nemažai aukso medalių, taigi manau, kad bus ir šiemet tikrai nusiteikusios siekti tauriausio metalo medalių.
– Žaidėte Lietuvos rinktinėje. Papasakokite, kokia atmosfera vyrauja šioje komandoje ir kaip jums sekėsi joje įsitvirtinti.
– Oi, žaisti nacionalinėje komandoje visada smagu ir tie porą mėnesių praėjo nuostabiai. Esu labai patenkinta naujuoju treneriu Mantu Šerniumi, kuris su kitais specialistais surinko geriausias šalies žaidėjas vienam bendram tikslui. Man patinka jo krepšinio išmanymas, bendra filosofija. Be to, komandoje nebuvo aiškių lyderių, visoms žaidėjoms buvo suteikta proga atsiskleisti bei parodyti, ką moka. Buvo labai konkrečiai sudaryti žaidimo planai, kiekviena aiškiai žinojo, ką ir kaip turime padaryti žengusios ant parketo. Taip pat turėjome pačias geriausias sąlygas mokytis iš kitų trenerių, su mumis kiekvieną dieną buvo intensyviai dirbama, o ne tik tikimasi indėlio. Taip kad man tokia patirtis yra labai vertinga, džiaugiuosi būdama tarp tų laimingųjų merginų.
– Pakalbėkime apie jus kaip apie asmenybę. Kokia esate aikštelėje ir kokia už jos ribų?
– Ant parketo esu drąsi, nevengianti kontakto, visada spaudžiu save iki maksimumo, siekiu pilnai išnaudoti visas savo savybes. Kita vertus, esu imli mokymams ir puikiai žinau, kad reikia nuolat tobulėti. Man svarbu, ką apie mano žaidimą mano treneriai ir kiti specialistai, juk iš jų mokausi. O už aikštelės ribų atsiranda vietos geram džiazui, įdomioms knygelėms, aktyvioms kelionėms ir visokioms linksmybėms.
– O ką jums reiškia krepšinis?
– Krepšinis yra mano didžiausias pomėgis, už kurį dar ir pinigų gaunu. Gal, todėl jau ir įpratau: į rungtynes – kaip į šventę! Bet neaiškinu visiems, kad be krepšinio neįsivaizduoju savo gyvenimo – anksčiau turėjau traumą ir supratau, kad sportas yra laikinas dalykas. Tad mėgaujuos žaidimu, bet gyvenime domiuos ir daug kitokių dalykų.
– Kokia jūsų kaip krepšininkės svajonė? Galbūt WNBA?
– Mano tikslas paprastas – aš noriu žaisti pačiose geriausiose Europos komandose, aukščiausiame lygyje, su puikiausiais treneriais, garsiausiomis krepšininkėmis bei didžiausiomis arenomis.
– Pasvajokime. Jeigu leistų rinktis, su kokia pasaulio krepšininke ar krepšininku norėtumėte pavakarieniauti, o po to pasitreniruoti aikštelėje?
– Aš krepšinyje išvis neturiu jokių autoritetų. Šis LKL sezonas ir ypač NBA finalo serija tik dar kartą parodė, kad aikštelėje žaidžia ne pavardės, o visa komanda ir jos dvasia. Todėl mielu noru San Antonijaus „Spurs“ komandai užsakyčiau gerą restoraną, kartu pavalgytume ir užsigertume. Gal kažką ir apie krepšinį papasakotų (Šypsosi).
