„Treniruotėse tik su vaikinais ir dirbu. Jie nesiskundžia, nes yra pripratę. Smagiausia yra tai, kad jie yra pripratę prie visų mano atsikalbinėjimų „ne, nenoriu, tingiu, nedarysiu, baik, man skauda“, - juokėsi Santa. - Jie liepia man nenusišnekėti ir dirbame toliau. Mane jie skatina judėti į priekį. Su jais tikrai nėra taip, kaip kartais būna su panelėmis, kurioms pasakysi, kad negali, tai nieko ir nereikės daryti“.
Penktadienį S. Pakenytė pradeda savo olimpinį kelią ant dziudo tatamio svorio kategorijoje virš 78 kilogramų. Pirmoji jos varžovė – patyrusi meistrė iš Japonijos Kanae Yamabe. Lietuvės varžovė prieš metus pasaulio čempionate iškovojo bronzos medalį.
- Santa, kas atvedė į dziudo treniruotes?
- Lankiau daug būrelių... Bet į dziudo treniruotes atėjau, nes brolis, kuris jau jas lankė, pasakojo, kad ten yra labai smagu. Grįžęs iš kiekvienos treniruotės jis pasakodavo, kaip ten yra linskma, faina, kiek naujų draugų ten sutiko. Tik dėl to ir norėjau nueiti. O nuėjus man viskas pasirodė labai baisiai. Bet susiradau draugų ir likau treniruotis. Netrukus pradėjau laimėti medalius.
- Mergaitiškai: patiko medalių spindesys?
- Be abejo. Ir tėvų palaikymas buvo didelis. Jau seniai būčiau metusi dziudo, jei ne tėvai. Pirmose varžybose dalyvavau būdama gal dvylikos. Tiksliai nepamenu, bet pažinodama save galiu pasakyti, kad turėjau bijoti... Gal netgi verkiau. Nenorėjau eiti kovoti: buvo taip baisu, kad galvoje tik ir sukosi mintis užlipus ant tatamio atsisėsti ir pasiduoti. Ypač baisu būdavo eiti kovoti prieš merginas, kurios ilgiau lankė treniruotes. Žiauru.
- Kaip prisimeni kelią į olimpines žaidynes?
- Didžiausias darbas prasidėjo, kai pradėjau joms ruoštis... Kai pagalvoju – keturi metai. Daug visko buvo. Sunku pasakyti, koks tasai kelias buvo. Žinai, dabar pagalvojus, net nežinau, ką veikčiau gyvenime, jei nebūčiau dziudo kovotoja. Dziudo man parodė pasaulį. Džiaugiuosi, kad savo laiką atidaviau sportui. Pamenu, tėvai sakydavo „Nesitrinsi tu mums gatvėje“. Ir jie buvo teisūs. Tik iš gerosios pusės prisiminsiu sporto stovyklas ir savo draugus sportininkus.
- Ar daug buvo žmonių, kurie netikėjo, kad tapsi olimpiete?
- Negaliu pasakyti. Tiek draugai, tiek šeima visi mane palaikė. Neigiamų emocijų nesulaukiau nė iš vieno. Visi mane palaiko ir tiki.
- Ar žinai, kokia dabar yra populiari tema merginoms?
- Ne.
- Dietos... Ar dziudo jos yra svarbios?
- Mano kategorijoje – ne. Kitiems yra kur kas sunkiau. Ir jie puikiai žino, kas yra dietos. Bet šiek tiek prisižiūriu ir aš. Jei į treniruotę eini prisivalgęs, tai treniruotėje net pajudėti negali ir visiems šauki „Apvemsiu“ (juokiasi). O niekam neįdomu – reikia treniruotis.
- Bet dabar išgyvename gražaus kūno kulto periodą...
- Tačiau aš ant tatamio lipu ne modeliu dirbti. Nors, žinai, gal kažkada ir būsiu modelis (juokiasi). O jei rimtai, tai esu sau pažadėjusi po olimpinių žaidynių susiimti. Tikrai numesiu svorio dėl savęs. Noriu pažiūrėti, ar turiu valią. Kažkodėl jaučiu, kad jos neturiu. Bandžiau kažkada laikytis dietos, kas iš to? Keturias ar penkias dienas pasilaikiau ir vėl visko užsimanau. O po sunkių treniruočių norisi ir kažko saldaus, dar kažko... Palūžtu aš.
- Kurios dietos bandei laikytis?
- Ai, močiutė man prisakydavo. Bet čia nebuvo ta dieta, kur vien vanduo ir kefyras. Paprasčiau: virta vištiena, daržovės, grikiai, viskas be padažų, jokių bulvių, duonos.
- Ko savo sporto šakoje labiausiai nemėgsti?
- Pralaimėti.
- Kaip išgyveni pralaimėjimus?
- Skaudu būna. Esu emocionali. Dažnai verkiu. Bet ašaros pačios krenta.
- Kaip pasitiko olimpinės žaidynės?
- Atvykome septintą ryto, stengiausi visą dieną nemiegoti. Vakare nuėjau miegoti, rinktinės gydytoja juokėsi, kad prabusiu ketvirtą ryto. Sakiau, kad tikrai taip nebus, nes išsimiegojau lėktuve... Bet ketvirtą ir pabudau, negalėjau užmigti. Penkiolika minučių panaršiau „Facebook'e“ ir nulūžau iki pat žadintuvo. Ryte jau turėjo būti treniruotė.
- Esi pirmoji Lietuvos dziudo atstovė tarp merginų.
- Pirmoji, bet tikiuosi, kad ne paskutinė. Atsakomybė? Aš atvažiavau kovoti. Darysiu viską, ką galiu. Mano tikslas buvo patekti į olimpines žaidynes ir kovoti už Lietuvos vėliavą. Aš čia. Tai yra mano didžiausias pasiekimas karjeroje. Žinoma, visada norisi daugiau. Kaip ir kiekvienas sportininkas, norėčiau medalio. Bet ar jis bus? Pamatysime.
