Futbolas, be jokios abejonės, populiariausia pasaulyje sporto šaka. Per televiziją pasaulio čempionatus stebi dešimtys milijonų žmonių.
Dalis pesimistiškai nusiteikusių kultūrologų šią futbolo aistrą prilygina Romos imperijos saulėlydžio situacijai. Tuomet visuomenės moto buvo tapęs šūkis „duonos ir žaidimų“. Mūsų laikais jau kalbama apie Vakarų civilizacijos saulėlydį. Bažnyčia savo kalbomis nemažai prisidėjo prie tokių idėjų sklidimo. Vis pasigirsta raginimai grįžti prie tradicinių vertybių, atsigręžti į savo krikščioniškas šaknis. Taip netiesiogiai tarsi reiškiama priešprieša sekuliarizuotiems, moralines veiklos gaires ir dvasinius orientyrus praradusiems Vakarams. Kuo visa tai susiję su futbolu?
Popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad šūkis „duonos ir žaidimų“ atspindi dekadentiškos, jokių aukštesnių moralinių vertybių nebepuoselėjančios visuomenės gyvenimą. Šventojo Tėvo teigimu, žaidimas savo esme atspindi tos dekadentiškos visuomenės esmę. Visą žaidimo turinį sudaro tik laisvas vyksmas, kuriuo nesiekiama jokio aukštesnio tikslo. Tačiau žaidimas vis dėlto išsunkia visas žmogaus jėgas, kurios galėtų būti panaudotos aukštesniam gėriui.
Peršasi išvada, kad futbolas būtent yra vienas iš tų bevaisių žaidimų, kuris pareikalauja pasiaukojimo ir visų jėgų atidavimo. Juolab kad šiomis dienomis po šio žaidimo skraiste pasislėpę įvairios pakraipos radikalai ir marginalai pasiryžę ne tik žūti, bet ir patys žudyti vardan savo komandos. Netikite, tai tiesiog užmeskite akį į per „Discovery“ kanalą sekmadienio vakarais rodomą dokumentinių filmų apie futbolo chuliganus ciklą. Ten net ne vienas dėl futbolo galvą praradęs veikėjas išdrįsta pasididžiuoti galįs be vargo nužudyti priešininkų komandos gerbėją ir kaip savo ryžto įrodymą prieš kamerą pasišvaisto ginklu. Tad futbolo stadionai tampa paskutine ksenofobiškas idėjas ir smurtą propaguojančių radikalų priebėga.
Tačiau ar tai tikrasis futbolas? Ar Vatikanas investuotų pinigus (šventasis sostas ne kartą yra užsiminęs apie planus kurti savą futbolo komandą) į žaidimą, kuris prieštarauja patiems pagrindiniams krikščioniškos moralės principams? Popiežius Benediktas XVI vis dėlto teigia, kad futbolas yra daugiau nei žaidimas, tai – paties gyvenimo atspindys. Futbolo aikštė tampa mažu gyvenimo teatru, o žaidimas atspindi žmogaus įpročius. Pasak popiežiaus, futbolas tiek atspindi gyvenimą, tiek užbėga pastarajam už akių laisvai jį komponuodamas. Futbolo trauka – jo gebėjimas sujungti šiuos du aspektus. Benedikto XVI teigimu, futbolas žavus tuo, kad moko žmones disciplinuoto buvimo vienų su kitais. Krikščioniškasis mokslas teigia, kad pranašumą gali įgyti tik save disciplinuodamas. Futbolas būtent ir atspindi šį mokslą. Tik liedamas prakaitą treniruotėse, savo ego pajungęs visos komandos interesams tu gali pasiekti aukštumas futbolo stadionuose. Juk šis žaidimas mus moko, kad kiekvieno žaidėjo sėkmė ar nesėkmė – tai visos komandos pergalė ar pralaimėjimas. Taip, Šventojo Tėvo teigimu, futbolas, kaip komandinis žaidimas, priverčia savastį pajungti visumos interesams. Tačiau individualumas jokiu būdu nėra sunaikinamas. Jis čia pasireiškia gražiausiomis spalvomis. Be to, futbolo aikštėje mes esame mokomi ir garbingos kovos vieni su kitais. Tad futbolo pasaulis turėtų suklusti – popiežiaus valstybė žengia į futbolo arenas. Katalikų bažnyčios nuomone, šis žaidimas galėtų tapti dar viena Evangelijos, t. y. Gerosios Naujienos, skleidimo priemone.
