Laikraštis „Sportas“: draudžiamos medžiagos koją pakišo ne vienai mūsų šalies sporto garsenybei.
Savo nekaltumo neįstengusi įrodyti ir Europos čempionės titulo netekusi maratonininkė Živilė Balčiūnaitė – ne pirma dopingo skandalo sūkuryje atsidūrusi mūsų šalies sportininkė. Draudžiamos medžiagos koją pakišo ne vienai mūsų šalies sporto garsenybei
Olimpinius planus šiais metais teks pamiršti. Tokį verdiktą kovo pabaigoje dar kartą išgirdo Lietuvos maratono bėgikė Živilė Balčiūnaitė. 2010 m. Europos čempionate auksą iškovojusi stajerė, pernai dvejiems metams diskvalifikuota už Antidopingo taisyklių pažeidimą, bandydama įrodyti savo nekaltumą nukeliavo iki aukščiausių teisinių sporto institucijų, bet galiausiai palaikymo nesulaukė ir Tarptautiniame sporto arbitražo teisme.
PRADŽIA. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto istorijoje dopingo byla kilo per pirmąsias olimpines žaidynes, kuriose atkūrus nepriklausomybę dalyvavo mūsų šalies sportininkai. 1992 m. Barselonoje paimtas dopingo mėginys nutraukė olimpinėse lengvosios atletikos varžybose ketvirtąją vietą užėmusios šuolininkės į tolį Nijolės Medvedevos karjerą.
N. Medvedevos organizme tada buvo aptikta mezokarbo – aštuntuoju dešimtmečiu SSRS sukurto, pagal cheminę sudėtį į amfetaminą panašaus ir daugelyje Vakarų valstybių uždrausto, stimuliuojamojo vaisto.
Lietuvos šuolininkė teisinosi metų pradžioje sunkiai sirgusi, kelias savaites gulėjusi ligoninėje ir vartojusi daug antibiotikų, tačiau iš tikrųjų į šios dopingo istorijos detales niekas stipriai nesigilino. N. Medvedeva buvo diskvalifikuota ir daugiau į šuolių sektorių nebegrįžo.
Dabartinė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) generalinė sekretorė prieš du dešimtmečius nukentėjo dar ir dėl to, kad Lietuva visiškai neturėjo dopingo bylų sprendimo patirties. Tos pačios medžiagos mezokarbo per 1992 m. olimpines žaidynes buvo aptikta ir vienos Rusijos sportininkės dopingo mėginyje, tačiau rusai pasiekė, kad jų atstovė nebūtų diskvalifikuota.
Prieš Barselonos olimpines žaidynes dopingo šešėlis buvo mestas dar ant kelių Lietuvos lengvaatlečių. 1992 m. vasaros pradžioje mūsų šalyje lankėsi Tarptautinė dopingo kontrolės komisija, paėmusi daugelio olimpinių kandidatų mėginius. Tačiau su kai kuriais sportininkais tikrintojams nepavyko susisiekti, todėl LLAF pašalino juos iš olimpinės rinktinės.
Nijolė Medvedeva (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
RUSIŠKI PĖDSAKAI. „Rusišką“ atspalvį turėjo dar vienos Lietuvos sportininkės dopingo skandalas, kilęs per 1996 m. Atlantos olimpines žaidynes. Iš jų dėl bromantano vartojimo buvo pašalinta dviratininkė Rita Razmaitė.
Rusijoje sukurtas, į mezokarbą panašus ir iki 1996 m. dopingo kontrolierių nė sykio neaptiktas bromantanas tada dar nebuvo įtrauktas į neleistinų medžiagų sąrašą. Tačiau tarp uždraustų buvo kai kurių kitų beveik identiškos sudėties ir tuo pačiu poveikiu išsiskyrusių vaistų, todėl Tarptautinis olimpinis komitetas dėl bromantano vartojimo diskvalifikavo net devynis Atlantoje pagautus posovietinių valstybių sportininkus.
Jų ginti ėmėsi Rusijos sporto vadovai, pasinaudoję juridinėmis spragomis ir pasiekę, kad visi „bromantano bylos“ veikėjai būtų reabilituoti.
SŪPUOKLĖS. 1993 m. rugpjūtį mūsų šalies sportą lyg perkūnas iš giedro dangaus sudrebino iš Štutgarte vykusio pasaulio lengvosios atletikos čempionato atskriejusi žinia – atliekant dopingo testą draudžiamos medžiagos rasta disko metiko, pirmojo nepriklausomos Lietuvos olimpinio čempiono Romo Ubarto mėginyje.
Lietuvos sportininką įklampino anaboliniams steroidams priklausanti ir itin sunkiai aptinkama medžiaga boldenonas, už kurio vartojimą Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF) pačiame jėgų žydėjime buvusį R. Ubartą diskvalifikavo ketveriems metams.
Nors pasibaigus diskvalifikacijai R. Ubartui buvo jau 37-eri, disko metikas nutarė pratęsti sportininko karjerą ir atstovavo Lietuvai dar dviejuose pasaulio čempionatuose bei 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse.
R. Ubartas ketino vykti ir į 2002 m. Europos pirmenybes, o iškart po jų atsisveikinti su didžiuoju sportu, tačiau šiuos planus sujaukė dar viena dopingo istorija: balandžio pradžioje treniruočių stovykloje JAV paimtas Lietuvos lengvaatlečio dopingo mėginys vėl buvo teigiamas. Ir vėl jame aptikta tos pačios medžiagos boldenono.
Kadangi R. Ubartas jau buvo baustas už dopingo vartojimą, jam grėsė diskvalifikacija iki gyvos galvos. Tačiau netrukus dopingo byla pasisuko visai kita kryptimi ir 2002-ųjų birželį Lietuvos lengvosios atletikos federacija gavo IAAF pranešimą, kad R. Ubartas nėra kaltinamas dopingo vartojimu ir gali dalyvauti varžybose. Jokių paaiškinimų, kodėl buvo apkaltintas, o po to išteisintas, sportininkas nesulaukė.
Į žemyno pirmenybes olimpinis čempionas nebeišvyko, tačiau karjerą baigė be dopingo dėmės.
Romas Ubartas (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
ŠEIMOS BĖDOS. Į painią dopingo istoriją įsivėlė vienintelis „Tour de France“ lenktynių prizininkas Lietuvos dviratininkas Raimondas Rumšas. Jo gyvenimas apkarto gerokai prieš tai, kai buvo paimtas teigiamą rezultatą davęs dopingo mėginys.
R. Rumšo bėdos prasidėjo 2002 m. liepos 28-ąją – „Tour de France“ lenktynių finišo dieną. Komandos „Lampre“ dviratininkas nespėjo pasidžiaugti Eliziejaus laukuose už trečiąją vietą gautu prizu, kai sužinojo, kad Prancūzijos ir Italijos pasienyje už muitinės taisyklių pažeidimą buvo sulaikyta didelį kiekį vaistų vežusi jo žmona Edita Rumšienė. Tarp sportininko žmonos automobilyje rastų medikamentų buvo nemažai tokių, kuriuos dviratininkai vartoja kaip dopingą.
E. Rumšienė pustrečio mėnesio praleido Bonvilio kalėjime, tačiau visi 2002 m. atlikti R. Rumšo testai buvo neigiami, todėl pačiam dviratininkui jokie oficialūs įtarimai vartojus dopingą nebuvo pateikti.
R. Rumšo organizme draudžiamos medžiagos eritropoetino buvo rasta tik per 2003 m. „Giro d'Italia“ lenktynes paimtame mėginyje. Už tai Lietuvos dviračių sporto federacija (LDSF) diskvalifikavo R. Rumšą vieniems metams.
Pasibaigus diskvalifikacijai R. Rumšas grįžo į profesionalų sportą, bet stipriausiose pasaulio komandose ir svarbiausiose varžybose buvo nepageidaujamas. Jis keliskart tapo Lietuvos čempionu, o 2007 m. pateko į šalies rinktinę ir ruošėsi keliauti į Štutgarte rengtą pasaulio čempionatą.
Sportininkui raudoną šviesą uždegė Tarptautinė dviračių sporto sąjunga (UCI). Vos sužinoję, kad R. Rumšas planuoja lenktyniauti planetos pirmenybėse, UCI vadovai atsiuntė LDSF laišką, kuriame išsakė savo nenorą jį matyti Štutgarte.
Raimondas Rumšas (nuotr. Elta)
ATIDAVĖ TROFĖJUS. Karjeros pradžioje dvejus metus didžiojo sporto užribyje praleido garsiausias Lietuvos sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas. Jo organizme draudžiamų medžiagų buvo rasta per 1997 m. pasaulio čempionatą.
R. Vyšniauskas neigė vartojęs neleistinų preparatų ir nepripažino kaltės. Tada jis net ketino visai baigti sportininko karjerą, tačiau laikui užglaisčius žaizdas grįžo ant pakylos ir Lietuvai iškovojo ne vieną medalį.
Sunkioji atletika apskritai – viena labiausiai dopingo skandalų gramzdinamų sporto šakų, o diskvalifikacijos pakeičia beveik kiekvienų didžiųjų varžybų prizininkų sąrašus.
Neretai nacionalinės federacijos pakliūna į dviprasmes situacijas, kurias prisiminus norisi ir juoktis, ir verkti. 2006 m. taip atsitiko ir Lietuvos sunkiosios atletikos federacijai, gavusiai pranešimą, kad dėl vieno užsienio sunkiasvorio diskvalifikacijos R. Vyšniauskui atiteko 2005 m. Europos pirmenybių bronzos medalis. Tačiau tame pačiame pranešime buvo ir Lietuvos sunkiajai atletikai liūdna žinia – Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija dėl draudžiamų medžiagų vartojimo skyrė bausmę mūsų šalies sportininkei Dovilei Blažiūnaitei.
Ramūnas Vyšniauskas (nuotr. SCANPIX)
Kitas Lietuvos sunkiaatletis Aurimas Didžbalis pirmą suaugusiųjų apdovanojimą – 2011 m. Europos pirmenybių bronzą – irgi gavo diskvalifikavus vieną varžovą.
Įkliuvus draudžiamų medžiagų vartojusiems varžovams pasaulio bei Europos čempionatų bronzos medaliais buvo apdovanotas ir kultūristas Rolandas Pocius. Tačiau 2002 m. jis pats atsidūrė kitoje barikadų pusėje – dopingo mėginyje radus nandrolono neteko pasaulio pirmenybių sidabro ir buvo diskvalifikuotas dvejiems metams.
NEATIDUMAS. Komandinius žaidimus dopingo skandalai sukrečia retai. O jei taip atsitinka, dažniausiai paaiškėja, kad futbolininkas, krepšininkas, rankininkas ar regbininkas tapo savo žioplumo arba klubo gydytojo aplaidumo auka – draudžiamos medžiagos į organizmą paprastai patenka su vaistais ar maisto papildais, kurie vartojami atidžiai neperskaičius jų sudedamųjų dalių sąrašo.
Lietuvos krepšinyje pirmoji dopingo byla kilo, kai draudžiamos medžiagos klembuterolio buvo rasta 2006 m. gruodį paimtame Kėdainių „Nevėžio“ žaidėjo Audriaus Mineikio mėginyje.
Klembuterolio yra daugumos kvėpavimą lengvinančių vaistų nuo peršalimo sudėtyje, ir jei A. Mineikis būtų laiku deklaravęs, kad jam vaistų skyrė gydytojas, tai net nebūtų laikoma Antidopingo taisyklių pažeidimu.
Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) Vykdomasis komitetas atsižvelgė į šią bei kitas lengvinančias aplinkybes ir nutarė A. Mineikio nebausti. Krepšininkas užribyje liko tik tas kelias savaites, kurias buvo nagrinėjama jo byla.
Panašiomis aplinkybėmis 2010 m. pabaigoje suklupo Kauno „Žalgirio“ krepšininkas Dainius Šalenga, kurio dopingo mėginyje rasta metilheksanamino. Jo buvo D. Šalengos vartotuose maisto papilduose, kurių krepšininkas įsigijo dar prieš metilheksanaminą įtraukiant į draudžiamų medžiagų sąrašą.
Kadangi D. Šalengos dopingo mėginys buvo paimtas ne per Lietuvos lygos varžybas, o po Eurolygos mačo, šią bylą nagrinėjo Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) Drausmės komisija. Ji nebuvo tokia geranoriška kaip LKF Vykdomasis komitetas A. Mineikiui ir diskvalifikavo D. Šalengą šešiems mėnesiams.
2011 m. pabaigoje metilheksanamino buvo rasta ir Graikijoje rungtyniavusio Lietuvos krepšininko Tomo Nagio mėginyje. Graikijos sporto teismas jam skyrė perpus švelnesnę bausmę – trijų mėnesių diskvalifikaciją.
Beje, kitose šalyse 2010 ir 2011 m. dėl metilheksanamino taip pat buvo nubausta nemažai komandinių sporto šakų atstovų. Dėl šios medžiagos ne sykį nukentėjo net po kelis vienos komandos sportininkus, o daugumos jų istorijos buvo kaip du vandens lašai panašios į D. Šalengos istoriją.
D. Šalenga (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
PAPILDAI. Atidžiai ištyrinėti maisto papildų sudėtį ir palyginti ją su draudžiamų medžiagų sąrašu kartais neužtenka. Kai kurie gamintojai griebiasi gudrybių ir nurodo ne visus papildų komponentus.
Apie tai geriausiai gali papasakoti šokėja Edita Daniūtė, vartojusi Kinijoje pagamintus lieknėjimui skirtus maisto papildus ir tik po 2006 m. atlikto dopingo testo sužinojusi, kad jų sudėtyje yra draudžiamos medžiagos sibutramino.
E. Daniūtė vylėsi, kad dėl nesusipratimo bus nubausta tik įspėjimu arba papeikimu, tačiau Tarptautinė sportinių šokių federacija (IDSF) ją diskvalifikavo trims mėnesiams. Tada sportininkė kreipėsi į arbitražą, kuris laikinai sustabdė IDSF sprendimo galiojimą ir leido E. Daniūtei kartu su partneriu Arūnu Bižoku dalyvauti 2006 m. pasaulio čempionate.
Ant Orhuso parketo Kauno „Sūkurio“ šokėjai užėmė pirmąją vietą, bet po to dar kelis mėnesius buvo nei pakarti, nei paleisti. Ar tikrai galės vadintis pasaulio čempionais, E. Daniūtė ir A. Bižokas turėjo sužinoti tik Sporto arbitražo teismui (CAS) išnagrinėjus aukštoje bylų krūvoje savo eilės laukusį lietuvės skundą.
Edita Daniūtė ir Arūnas Bižokas (Valdas Kopūstas/ELTA nuotr.)
Arbitražas pripažino IDSF sprendimą teisingu, todėl Lietuvos poros rezultatas pasaulio pirmenybėse buvo anuliuotas, o čempionų vardai atiteko italams Silvijai Pitton ir Paolo Bosco.
Nenorėjusi sutikti su arbitražo sprendimu E. Daniūtė atsisakė grąžinti aukso medalį ir jį atidavė tik tada, kai IDSF pagrasino Lietuvos sportinių šokių federacijai sankcijomis, dėl kurių būtų nukentėjusios kitos mūsų šalies poros.
Maisto papilduose, tik ne kiniškuose, o amerikietiškuose, dvejų metų diskvalifikacijos priežasties ieškojo dar viena Lietuvos sportininkė – bėgikė Rasa Drazdauskaitė. Galvoti apie tai, iš kur jos organizme atsirado draudžiamos medžiagos stanozololo, lengvaatletei teko sužinojus 2003 m. paimto dopingo mėginio rezultatus.
Tačiau nei paaiškinimų, nei pasiteisinimų neužteko ir R. Drazdauskaitė buvo priversta padaryti ilgą pertrauką.
Po dvejų metų atskirties R. Drazdauskaitė pradėjo visiškai naują karjeros etapą. Iki dopingo istorijos ji buvo laikoma perspektyviausia Lietuvos vidutinių nuotolių bėgike, o grįžusi į profesionalų sportą tapo gera stajere ir maratono bėgike. R. Drazdauskaitė bėgo maratoną 2008 m. olimpinėse žaidynėse, užpernai tapo Atėnų klasikinio maratono nugalėtoja, o pernai įvykdė ir 2012 m. olimpinių žaidynių A normatyvą.
Rasa Drazdauskaitė (Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio nuotr.)
KLYSTKELIAI. Atsitiesti po dopingo skandalo pavyksta anaiptol ne visiems sportininkams. Kai kurie sugauti vartoję draudžiamų medžiagų po to pasuka dar didesniais klystkeliais.
Taip atsitiko Lietuvos šuolių į aukštį čempionui Tomui Turskiui, kurio organizme 2007 m. rasta anabolinių steroidų. LLAF tada pasiūlė šuolininkui kompromisą – jei išduos draudžiamų medžiagų tiekėjus, jam bus skirta švelnesnė bausmė, tačiau T. Turskis griežtai atsisakė bendradarbiauti, todėl sulaukė dvejų metų diskvalifikacijos.
Po poros metų lengvaatlečio pavardė nuskambėjo dar garsiau – jis Azerbaidžane buvo sulaikytas su beveik 7 kg heroino. Baku teismas T. Turskiui skyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę.
TAIP PAT SKAITYKITE:
LLAF prezidentas: jei greitai bėgs, po diskvalifikacijos priimsime Ž. Balčiūnaitę į komandą
Ž. Balčiūnaitės treneris: ruošiamės 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiadai
