Darius Kasparaitis yra, turbūt, prieštaringiausiai vertinamas Lietuvoje gimęs sportininkas. Nepaisant to, kad visuomet ir visur sako esąs lietuvis, tačiau visuomet gynė Rusijos rinktinės garbę. Lietuvos sporto mėgėjai dar galėtų suprasti žaidėjo pasirinkimą dalyvauti 1992 m. Albervilio olimpinėse žaidynėse tuo metu buvusios taip vadinamos nepriklausomų valstybių sandraugos – NVS sudėtyje. Juk būtent po tose žaidynių iškovoto aukso medalio gynėjui atsivėrė galimybė tęsti savo karjerą stipriausioje pasaulio lygoje – NHL. Tačiau lietuviui sunku suprasti, kam reikėjo atstovauti Rusijai ir toliau.
Tęsiasi „neaiškumai“ ir toliau. Lietuvoje vasarą nemažai laiko praleidęs D. Kasparaitis mielai bendravo su žiniasklaida ir skelbė apie planus žaisti NHL iki 2010 metų olimpinių žaidynių Kanados Vankūveryje. Anot jo, dar kartą sužaidęs Rusijos rinktinės sudėtyje, galėtų ramiai kabinti pačiūžas ant vinies. Rugsėjo mėnesį gynėjui nepavyko įsitvirtinti „New York Rangers“ komandoje ir jis buvo išsiųstas į dukterinę lygą. Tačiau kiek netikėtai žaidėjo agentas Markas Gandleris sutarė dėl D. Kasparaičio nuomos Rusijos Sankt Peterburgo ASK klubui. Pasak vieno tituluočiausių mūsų šalyje gimusių sportininkų, jam šis variantas patiko ir dėl to, kad Sankt Peterburgas yra palyginti netoli jo gimtinės Lietuvos.
Taigi visa šį istorija baigėsi tuo, kad prieš kelias dienas D. Kasparaitis atvyko į savo naująją darbovietę. Oro uoste žaidėją pasitiko minia žiniasklaidos atstovų. Rusijos dienraščio „Sport-Express“ žurnalistams pavyko pasikviesti žvaigždę ilgesniam pokalbiui. Štai to pokalbio ištraukos.
- 1992 m. jūs buvote 20-metis. Olimpinės žaidynės, vėliau patekote į NHL. Ar nebuvo per daug visko tokiam jaunam vaikinui?
- Tuo metu buvo kiek kitoks laikmetis. Man buvo viskas nauja, įdomu. Mes apie pinigus nelabai ir galvodavome. Tarybų Sąjunga sugriuvo, nežinojome, kas yra kapitalizmas. O čia – Amerika. Man buvo įdomu absoliučiai viskas. Kiekvienas miestas, kiekviena išvyka, kiekvienos rungtynės.
- Koks įvykis paliko didžiausią įspūdį?
- Olimpinės žaidynės. Nors pergalę pasaulio jaunimo čempionate irgi mielai prisimenu. Mane pripažino geriausiu gynėju. Tuo metu apie jokį olimpiados auksą net negalvojau. Norėjau tik patekti ten. Tik Albervilyje pradėjau svajoti apie olimpinį auksą.
- Tais pačiais metais „New York Islanders“ pasirinko jus penktuoju numeriu NHL naujokų biržoje. Ar nebuvo baisu vykti į šią lygą?
- Nesitikėjau, kad būsiu pasirinktas tokiu aukštu šaukimu. Bet važiuoti nebijojau, nes tuomet jau buvau olimpinis čempionas. Pradėjau sezoną Maskvo „Dinamo“ komandoje ir netrukus agentas pranešė, kad galiu pasirašyti sutartį su „Islanders“. Tą ir padariau.
- Finansinė pusė, atrodo, nebuvo svarbi?
- Rusijoje mes nieko beveik negaudavome. Pagal NHL mąstelius pinigai nedideli, tačiau man asmeniškai mano kontraktas atrodė labai didelis.
- Jei ne paslaptis, apie kokius pinigus kalbame?
- Rusijoje gaudavau apie 200 dolerių per mėnesį, o NHL – 400 000 į metus. Sutikite, nemažas skirtumas.
- 1992 m. spalio 6 d. pirmose rungtynėse NHL žaidėte prieš „New Jersey Devils“ komandą. Kokie buvo įspūdžiai?
- Labai jaudinausi tada. Tačiau rungtynėms prasidėjus jaudulys išnyko. Ir, sakyčiau, žaisti buvo net lengviau nei Rusijoje. Mažesnė aikštelė galbūt turėjo įtakos. Pavyko teigiamas emocijas išlaikyti visą debiutinį sezoną. Mano manymu, pirmieji metai NHL buvo geriausi karjeroje.
- Atsimenate pirmąjį įvartį?
- Tai buvo dešimtosios sezono rungtynės. Pelnęs įvartį pagalvojau, kad per sezoną apie 20 įvarčių tikrai įmušiu. Tačiau vėliau supratau, kad nebus taip lengva, kaip atrodė.
- Pirmojo sezono metu „Islanders“ sensacingai NHL ketvirtfinalyje įveikė „Pittsburgh Penguins“ komandą su žymiuoju Mario Lemieux. Visi kalbėjo, kad D. Kasparaitis uždengė M. Lemieux...
- Mūsų komanda tada žaidė gerai. Man asmeniškai buvo nesvarbu, prieš kokią žvaigždę žaisti. Tiesiog ėjau į aikštę ir dariau ką moku. Nieko nebijojau.
- Vėliau jūs atsidūrėte vienoje komandoje. Kokie buvo santykiai?
- Apie jį galiu pasakyti tik gerus dalykus.
- Kaip gavote Kaspero, nedraugiško vaiduoklio pravardę?
- Čia žurnalistų darbas. Amerikoje viską įprasta trumpinti. Turėjo tam įtakos ir mano žaidimo stilius.
- Žaidėte 11 numeriu. Kodėl tokį pasirinkote?
- Mano vaikystės vienas iš idealų buvo Arvydas Sabonis. O „Islanders“ komandoje ne tiek jau daug buvo likę laisvų numerių.
- Kokie prisiminimai liko apie „New York Rangers“ komandą?
- Patys geriausi. Gyvenau Niujorke, viename įdomiausių pasaulio miestų. Namų rungtynes žaisdavau Madison Squer Garden arenoje, kur koncertuodavo tokios žvaigždės kaip Eltonas Johnas. Kartais negaliu patikėti, kad tai atsitiko su manimi. Ne kekvienam išpuola toks šansas.
- Tačiau komandos rezultatai galėtų būti ir geresni...
- Kartais taip būna, kad komandoje daug žvaigždžių, o rezultato nėra. Manau, kad „Rangers“ padėjo metai, kai NHL varžybos nevyko. Tada klubo vadovau nusprendė daugiau dėmesio skirti jaunesnių žaidėjų ugdymui. Manau, dabar „Rangers“ rezultatai normalūs.
- Kas labiausiai patiko NHL?
- Laisvės jausmas, išvykos. Turbūt tai, kad esi profesionalas.
- Ar buvo dalykų kurie nepatiko?
- Ne, nieko tokio nepamenu.
- Per savo karjerą dirbote su daugybe trenerių. Kuriuos išskirtumėte?
- Visų pirma tai Vladimiras Jurzinovas, kurio dėka tapau aukščiausiojo lygio sportininku. O Šiaurės Amerikoje daug padėjo Elas Arboras. Tai senos kartos treneris. Jis elgėsi su manimi kaip tėvas. Galėjo vieną dieną labai griežtai ką pasakyti, o kitą dieną atsileisdavo.
- Kokius žaidėjus išskirtumėte?
- Su Jaromiru Jagru vienoje komandoje žaidžiau 12 metų. Tai ilgas laikotarpis. O su Alekseju Kovaliovu ir Alekseju Jašinu žaidėme skirtingose komandose, tačiau vasarą nemažai laiko praleisdavome kartu.
- Žaidėte kietai ir prieš savo draugus. Kaip taip?
- Rungtynių metu jie gi irgi nori mane apsivaryti. Negaliu aš kitaip – su vienais trankytis, o su kitais glebėsčiuotis. Aikštelėje draugų nėra.
- Kiek dantų praradote žaisdamas ledo ritulį?
- Kol kas nė vieno.
- Atstovaujate Rusijai. Kaip žiūri į tai lietuviai?
- Yra, žinoma, žmonių, kuriems tai nepatinka. Tačiau mano gimtuose Elektrėnuose mane visi gerbia ir supranta, kad žaidžiu už Rusiją todėl, kad noriu būti aukščiausiame lygyje, o ne todėl, kad nenoriu būti lietuvis. Lietuva – mano gimtinė. Aš kalbu lietuviškai, mano tėvai čia gyvena. O kam tai nepatinka galiu pasakyti – aš ne politikas, o sportininkas.
- Ar pažįstate A. Sabonį ir Š. Marčiulionį?
- Su A. Saboniu buvome porą kartų susitikę Amerikoje po rungtynių. Pažįstu ir Š. Marčiulionį.
- Kokios nuotaikos esate atvykęs į Sankt Peterburgą?
- Dėl nieko nesigailiu. Suprantu, kad viskas nuo manęs priklaso. Esu komandoje, kuriai reikalingas. Daug kas priklausys ateityje nuo to, kaip žaisiu ASK klube. Noriu tapti Rusijos čempionu.
