„Norėčiau startuoti Dakaro ralyje, tačiau nėra tokių didelių rėmėjų“, – sako šiaulietis lenktynininkas Giedrius Kriptavičius. Jis Pietų Amerikoje vykstantį Dakaro ralį seka iš Lietuvos.
Važiuoja draugas
G. Kriptavičius raliu domisi ir dėl ten važiuojančio draugo Benedikto Vanago. Pastarasis su šturmanu Sauliumi Jurgelėnu, lenktyniaudami latvišku „Oscar“, bendrojoje automobilių įskaitoje užima 75-ąją vietą.
„Benas pavargęs, turi problemų su sveikata – yra susitrenkęs galvą. Sunku priprasti ir prie kitokio klimato. Benas, išleidęs tiek pinigų, nori pasiekti finišą“, – pasakojo G. Kriptavičius.
Šiaulių automobilių sporto klubo „Slikas“ prezidentui Ričardui Abelkiui teko girdėti, kad lietuvių biudžetas Dakaro ralyje – 1,5 milijono litų.
G. Kriptavičius nemano, kad šios sumos užteks. Vien startinis mokestis vienam žmogui siekia 10 tūkstančių eurų. Su B. Vanagu ir S. Jurgelėnu dalyvauja keturi mechanikai.
Pagrindinis tikslas – pasiekti finišą
G. Kriptavičiaus nuomone, Dakaro ralis – sunkus darbas, savęs, technikos išbandymas. Tai – ne šiaip ralis, nes važiuoti smėliu, yra kitaip nei plentu ar žvyru.
„Pagrindinis lenktynininkų tikslas – pasiekti finišą. Sakiau Benediktui, kad reikia ne lenktyniauti, o važiuoti. Benas nuo pat pradžių norėjo lėkti, o lenktyniauti su gamyklų komandomis negali. Dabar jis supranta, kad pasirinko netinkamą taktiką. Juo labiau kad jis turi penkerių metų planą į priekį. Kam tada vartytis?“ – svarstė G. Kriptavičius.
Jo nuomone, norint įveikti Dakaro ralio trasą reikia ir pinigų, ir ištvermės, ir užsispyrimo. Svarbu – nenuleisti rankų.
„Benas jau anksčiau galėjo nusispjauti. Neseniai buvo pakibęs ant skardžio, tad paskutiniųjų kilometrų net nebepamena, – pasakojo G. Kriptavičius. – Įveikti 600 kilometrų greičio ruožą ir 400 kilometrų pervažiavimo nėra paprasta. Gamyklų ekipų atstovai sėda į sraigtasparnį ir važiuoja į viešbutį. Mūsiškiams, ypač mechanikams, sugebantiems nuolat sutvarkyti automobilį, reikia statyti paminklą.“
Orientacinis sportas
Šiemet bendrojoje automobilių įskaitoje pirmauja nugalėtojo titulą ginantis prancūzas Stefanas Peteranselis (Stephane Peterhansel, „Mini"), motociklų – prancūzas Sirilas Deprė (Cyril Despres, KTM), keturračių motociklų – argentinietis Markosas Patronelis (Marcos Patronelli, „Yamaha"), sunkvežimių – rusas Eduardas Nikolajevas ("Kamaz").
G. Kriptavičiaus lyderiai nestebina: Dakaro ralis – šių lenktynininkų gyvenimas. Gamyklų komandoms atstovaujantys sportininkai Pietų Amerikoje vykstančioms lenktynėms ruošiasi visus metus ir iš jų valgo duoną.
S. Peteranselis Dakaro ralį laimėjęs 10 kartų – šešis motociklu ir keturis automobiliu. R. Abelkio nuomone, sėkmingą prancūzo pasirodymą lemia patirtis ir komandos požiūris.
„Gamyklių komandų pajėgumas labai panašus. Daug lemia ir automobilio patikimumas. 50 procentų pergalių sudaro sėkmė“, – mano lenktynininkas, šturmanas R. Abelkis.
Jo nuomone, B. Vanagas turi labai gerus vadybininko sugebėjimus, kurie jam padėjo surinkti Dakaro raliui reikalingą biudžetą.
„Dakaro ralis nuo įprasto ralio skiriasi iš pagrindų. Tai – orientacinis sportas. Jame nėra stenogramų, o tiesiog valandos ir kryptys“, – tvirtino R. Abelkis.
Norėtų dalyvauti
Pasak automobilių sporto teisėjo šiauliečio Edvino Vašterio, teisėjavimo Dakaro ralyje net negalima lyginti.
„Lenktynininkams Dakaro ralyje reikia ištvermės, patirties ir susikaupimo, – mano E. Vašteris. – Lietuvių pasirodymas kol kas nekoks. Galbūt jie perdegė po nesėkmingos pradžios.“
Baltijos žiedinių lenktynių čempiono 19-mečio šiauliečio Manto Neverdausko nuomone, Dakare svarbu geras pravažumas, kad automobilis galėtų kuo toliau nuvažiuoti: „Mūsų sporto rungtyje 12 ratų apsuki ir viskas. Žiedinėse lenktynėse siekiama greičio, Dakare – ištvermės.“
Dakaro ralyje, vykstančiame nuo 1979 metų, nėra dalyvavęs nė vienas šiaulietis.
