„Čia pirmą kartą susidūriau su tiek daug legionierių ir vietinių žaidėjų, kurie buvo įvairių rasių. Taip pat čia buvo labai skirtingų religijų žaidėjai. Man pačiam teko sezoną gyventi su musulmonu. Pradžioje buvo keista, bet dabar jis yra labai geras mano draugas.“
Trenerio įsitikinimu Lietuvos krepšinyje rasizmo tikrai nėra, tačiau pirmieji legionieriai šalyje buvo nedidelė egzotika.
„Kai į Lietuvą atvyko pirmieji legionieriai amerikiečiai, žmonėms gal ir buvo kažkokia egzotika. Visgi, kaip geras pavyzdys gali būti Prancūzija, kai sirgaliai, klubo vadovybė ir pati lyga labai rūpindavosi, kad jokio rasizmo nebūtų ir prieš tai buvo itin griežtai kovojama.“
Per savo karjerą Dainiui Adomaičiui yra tekę rungtyniauti ir Lenkijoje. Treneris neslepia, kad lietuviai ir lenkai yra linkę vieni kitus patraukti per dantį, tačiau viskas komandos viduje vykdavo juoko forma.
„Turėjome tris temas dėl kurių kovodavome: Žalgirio mūšis, Adomas Mickevičius ir Vilnius. Pradžioje tai buvo juokais, bet po to taip išėjo, kad ir lenkai, kurie dabar geri mano draugai, ir grupelė lietuvių net ėmėme gilintis į tuos istorinius faktus ir taip buvome priversti domėtis savo šalies istorija.“
Krepšinyje dažnai pasitaiko, kad prisijungus prie priešininkų komandos krepšininkas sulaukia neigiamų reakcijų iš buvusios komandos. Visgi D. Adomaitis palikęs Utenos „Juventus“ ekipą teigia, kad neigiamų reakcijų iš uteniškių nėra sulaukęs.
„Juventus“ fanams už tokį priėmimą galiu tik padėkoti. Praeitais metais siekėme bendro tikslo ir džiugu, kad pavyko jį pasiekti. Man, kaip žmogui yra didelis įvertinimas, kai fanai gerbia tavo darbą.
Kad fanai tarp savęs kovoja yra visiškai normalu, bet labai norėtųsi, kad jie kovotų tribūnose ir tai niekada neperaugtų į agresiją už salės ribų.“
Treneris teigia, kad Lietuvoje požiūris į kitataučius tikrai gerėja, o pačiam D. Adomaičiui ir jo šeimai požiūrį pakeitė gyvenimas Prancūzijoje.
„Dabar galima pasakyti, kad lietuviai yra tolerantiški, arba tolerantiškesni nei anksčiau. Krepšinis prie to taip pat prisideda. Man didelę įtaką padarė tai, kad dukros pradėjo eiti į mokyklą Prancūzijoje. Ten integracija mokykloje, kur mokosi skirtingų kultūrų, rasių ir tikėjimo vaikai vyksta taip pat, kaip paprastose mokyklose. Čia jokie vaikai nėra išskiriami ir žaidžia visi kartu. Dabar vaikai, ypač mano vyriausia dukra yra dar tolerantiškesnė nei aš pats.“
