Jis prisipažino, kad sezono pradžioje sudėtingiausia yra „įsivažiuoti“. „Treniruojamės po dukart per dieną, reikia prie to priprasti. Visą vasarą nečiuožius reikia apsiprasti ant ledo, - kalbėjo D. Kulevičius. - Pirmosios treniruotės ant ledo tikrai būna sunkios“.
– Dovydai, pats nesi jaunuolis. Kas pačiam yra sunkiausia sezono pradžioje?
– Nėra man jau taip sunku (šypsosi). Vasarą sportavau, dabar treniruoju vaikus. Su jais reikia ir pabėgioti, ir pašokinėti... Ir pačiūžas užrišti, ir šalmą padėti užsidėti (juokiasi). Todėl sezonui, manau, esu pasiruošęs visai normaliai.
– Kokius tikslus „Energija“ išsikėlė šį sezoną?
– Šiais metais tikslas – patekti į Baltarusijos pirmenybių ketvirtfinalį. Taip pat norime laimėti Lietuvos čempionatą, jei jis bus...
– Pats dirbi su vaikais, ne vienus metus matei, kaip jaunimas auga. Ar ledo ritulys Lietuvoje keičiasi?
– Matau, kad mūsų sporto šaka populiarėja. Džiaugiuosi, kad vis daugiau atsiranda ledo ritulio mokyklų, neseniai atsidarė „Hockey Punks Academy“. Tikiu, kad konkurencija yra labai gerai. Tai suteikia vilties tikėti, kad po gerų dešimties metų turėsime labai aukšto lygio komandų.
– Kaip manai, kuo ledo ritulys vilioja?
– Šiuo metu Elektrėnuose vaikų grupės nėra tokios gausios kaip buvo anksčiau. Tada rinkdavome po penkiasdešimt vaikų į vieną komandą. Tai galima paaiškinti paprastai, Elektrėnai atrado naujas sporto šakas: plaukimas, rankinis, futbolas. Manau, kad Vilniuje ir Kaune žmonėms jau nusibodo krepšinis. Visi pradėjo ieškoti naujų sporto šakų. Ledo ritulys yra labai įdomus. Tai – pati greičiausiai komandinė sporto šakai. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl tėveliai savo vaikus leidžia į ledo ritulio treniruotes.
– „Energija“ šiais metais vėl išliks „veteranų“ ir jaunimo lydiniu. Tai tampa komandos vizitine kortele.
– Taip, šiuo metu daug jaunimo žaidžia „Žalgirio“ komandoje, kiti žaidžia „Energijoje“. Jeigu mes, „senukai“, paliktume komandą, manau, neliktų pačios „Energijos“. Nebūtų kam žaisti. Rytinėse treniruotėse „senukų“ būna mažai, nes jie dirba. Dabar mums svarbiausia „įsivažiuoti“ į ritmą. Pirmosios rungtynės – jau rugsėjo 9 dieną. Neseniai užlipome ant ledo. Reikia paplušėti.
– Kodėl „senukai“ nesitraukia?
– Nes mums ledo ritulys yra ne tik hobis. Tai yra mūsų gyvenimas. Negalime be ledo ritulio. Žaidime, kol galėsime žaisti. Matome, kad kartos keičiasi, jaunimo vis daugiau, o „senukai“ po truputį traukiasi. Stengiamės perduoti savo patirtį jaunesniems. Manau, kad komandoje vyresni turi padėti jauniems tobulėti.
– Pats apsipratai su žaidžiančio trenerio pareigomis?
– Mano vaidmuo paprastas: kai žaidžiu, privalau atlikti savo darbą, treniruočių procese privalau padėti pagrindiniam treneriui paruošti būsimų rungtynių planą. Šiais metais turime naują trenerį iš Baltarusijos. Turiu jam padėti, nes jis kol kas nelabai gerai pažįsta žaidėjus. Kartais ir vardus užmiršta. Mano pareiga – padėti jam. Kodėl pasikeitė treneris? Juk visur treneriai keičiasi. Manau, kad dirbti su vienu treneriu dešimt metų nėra labai gerai, jei pats treneris netobulėja ir visos jo darbo schemos visiems yra aiškios. Dingsta užsidegimas, kai ateini į treniruotę ir jau žinai, kokius pratimus reikės daryti. Pradingsta motyvacija. Lietuvoje dabar beveik visi treneriai dirba su vaikais. Nėra prasmės jų atitraukti nuo darbų. Būtų sunku surasti trenerį vyrų komandai.
– Anksčiau ledo ritulio sostinė buvo Elektrėnai. Būdavote išskirtiniai. Populiarėjant sporto šakai, turbūt, jau nesijaučiate tokie vieniši?
– Žinau, ką nori pasakyti, bet galiu papasakoti vieną istoriją. Vyko pasaulio ledo ritulio čempionatas. Žmonės picerijoje žiūrėjo ledo ritulio rungtynes. Į piceriją užsuko pora iš Vilniaus ar Kauno. Tuo metu vyko ir krepšinio rungtynės, vyras burbtelėjo „Ką jie čia žiūri? Juk krepšinį rodo“, o žmona tuoj pat jį nuramino „Juk čia Elektrėnai“. Tuo viskas pasakyta.
