Legendinis Lietuvos ledo ritulininkas 40 metų Darius Kasparaitis duodamas interviu laikraščio „Sovetskij Sport“ korespondentams pasakojo apie apgailėtiną karjeros pradžią Lietuvoje, „Žalgirio“ marškinėlius ir bėgimą nuo Maskvos chuliganų, olimpinį auksą, „tetrį“ ir šampanu užpiltus Elektrėnų gyventojus, beprotiškiausią pirkinį, prasčiausią verslo investiciją, šeimą ir bilietus į olimpiadą.
Atstovaudamas Rusijos rinktinei D. Kasparaitis iškovojo visų spalvų olimpinius medalius – 1992 metų Albervilio olimpinis čempionas, 1998 metų Nagano olimpiados vicečempionas, 2002 metų Solt Leik Sičio olimpinių žaidynių bronzos laimėtojas. Tačiau Stokholme automobiliu beveik nesinaudoja – brangu.
„Reikia mokėti po 100 eurų per mėnesį už stovėjimą. Visur važinėju dviračiu arba tramvajumi. O sugedęs mopedas stovi“, – juokėsi D. Kasparaitis. Bendraudamas su rusų žurnalistais jis apgailestavo, kad Rusijos rinktinei neseniai pasibaigęs pasaulio ledo ritulio čempionatas susiklostė nesėkmingai – pasitraukė iš turnyro ketvirtfinalyje 3:8 pralaimėjusi JAV nacionalinei ekipai. „Visko pasitaiko, reikia pasimokyti ir ruoštis olimpiadai“, – tikino lietuvis.
– O jums teko kada pralaimėti 3:8?
– Tik su Lietuvos rinktine, kaip man buvo 15 metų. Tuomet į vartus praleisdavome ir po 30 įvarčių. Vartininko nebuvo, treneris su batais stodavo į vartus. O tarp kėlinių dar ir parūkydavo. Stengiausi tuos mačus greičiau pamiršti. Paskui manęs pagailėjo ir paėmė į Maskvos „Dinamo“.
– Dabar visi kalba: o kur jaunimas? Jūsų laikais „Dinamo“ su „žaliais“ vaikinais laimėjo šalies čempionatą. Paskui ir olimpiadą. Kur viskas dingo?
– Talentingas jaunimas niekur nedingo. Tiesiog rinktinę formuoja treneris. Kita vertus, dabar viską lemia pinigai. O mes gyvenome Sovietų Sąjungoje. Tėvai darbuose, pats į aikštelę. Valstybė padėdavo vaikų sporto sekcijoms. Rinko talentingus vaikinus visoje šalyje, vežė į Maskvą. Aš, lietuvis, Vladas Buljinas iš Penzos, broliai Sultanovičiai iš Ukrainos... Dabar sunku atimti vaiką iš šeimos, nuvežti į kitą miestą. Kodėl JAV daug krepšininkų? Sportas ten nėra brangus, vaikai kiemo aikštėse kuria stebuklus. Iš ten jie patenka į koledžus, kur tiesiami keliai į profesionalų sportą. Lietuvoje yra daug perspektyvių 11–12 metų vaikų. 14 metų jau reikia spręsti, ką toliau daryti – žaisti ledo ritulį ar mokytis. O kur važiuoti? Kas už tai mokės?
– Seniau ledo ritulyje buvo „diedovščina“?
– Manęs niekas nemušė. Tačiau žinojau savo vietą. Reikia gerbti vyresnius žaidėjus, vaikščioti nepastebimai. 16 metų patekau į „Dinamo“ komandą, kur žaidė legendos Sergejus Jašinas, Svetlovas, Pervuchinas, Bilialetdinovas. Treneravo Jurijus Moisejevas. Jis netgi nežinojo, kuo aš vardu. Vienąkart per treniruotę atlikau prastą perdavimą. Jis šaukia: „Kaip ten tave, nusiimk šalmą! Ir įsikalk į galvą, kad per centrą perduoti negalima. Sėskis ant suolo ir daugiau į aikštę neik.“
– Dar pamenate, kokiomis sąlygomis gyvenote?
– Bendrabutyje buvo vienas tualetas visiems. Buvome chuliganai, nelankėme mokyklos... Todėl ir tapau geru žaidėju. Kiekvieną dieną sunkiai dirbau, kad ką nors pasiekčiau.
– Tiesa, kartą pas jus bendrabutyje buvo kilęs gaisras.
– Žiūrėjome televizorių antrame aukšte. Pradėjo kilti dūmai. Patraukėme pečiais – tikriausiai už lango. Sėdime toliau. Staiga įlekia ugniagesiai ir sako: „Vaikinai, jūs degate.“ Ką daryti? Bėgti! Puolėme į svetimus kambarius ir pradėjome skubiai rinkti vertingus daiktus, kad išgelbėtume nuo ugnies. Sudegė bendrabutis. Mus perkėlė į renovuotą bendrabučio dalį. Tuomet tai mums pasirodė kaip penkių žvaigždučių viešbutis.
– Su maskviečiais teko pasimušti?
– Kai tik atvykau į sostinę, su Ženia Sultanovičiumi patraukėme į Gorkio parką. Pasilinksminome juoko kambaryje. Išeiname – stovi grupė vaikėzų. Aš tuo metu buvau apsivilkęs žalios ir baltos spalvos „Žalgirio“ marškinėlius“. Jie sako: „Nusirenk“. Galvoju: „Kokia čia nesąmonė?“
Norėjo mus sumušti, o mes dėjome į kojas. Bėgome iki pat bendrabučio, per geležinkelio tiltą. Pasiekėme neoficialų rekordą. Atbėgau antras, Sultanovičius – pirmas. Pakeliui tris etiopus dar aplenkėme.
– Ta karta laimėjo 1992 metų olimpiadą. Nuo tada Rusija aukso nelaimėjo. Tuomet jūs važiavote, galima sakyti, be vėliavos ir himno...
– Nustebau, kad mane, devyniolikmetį, paėmė į Albervilį. Rinktinei didelių tikslų nekėlė. Jokios spaudimo. Šalis byrėjo, niekam olimpiados nereikėjo. Tuomet pasirodė „Game Boy“. Visa komanda prisipirko tų žaidimų ir varžėsi, kas geriau sudėlios „tetrį“. Atsipalaidavome ir tikėjome, kad galima nuversti kalnus. Jei nebūtų buvę Bykovo ir Chomutovo, aukso nebūtume iškovoję. Jie viską nulėmė. Aukščiausios klasės meistrai.
Kolektyvas geras, vaikinai jauni ir alkani pergalių. Nesupratome, kur atvykome. Į kiekvienas rungtynes ėjome kaip į šventę. Kovojome, dėl kiekvieno ritulio kritome ant ledo, žaidėme per du lyderius, kurie mus tempė. Tokia komanda daugiau nebuvo surinkta. O finale tuomet 3:1 įveikėme kanadiečius.
– Ką nors „nustūmėte“?
– Tuomet buvau atakuojančio plano gynėjas, dalijau perdavimus. Ėjau į pirmąjį penketą. Tuomet nieko negrioviau. Prisimenu, su Lioša Kovaliovu paėmėme slides ir nusprendėme ant kalnų paslidinėti. Lekiame, matome, eina treneriai. Mes jiems mojame ranka, o jie už galvos imasi: „Jūs išprotėjote? Čia gi olimpiada. O jei koją susilaužysite?“ Tuomet apie tai nepagalvojome.
– Po pergalės kvietė pas prezidentą? „Mercedes“ dovanojo?
– Žadėjo kiekvienam „Žigulį“, tačiau nieko nedavė. Oro uoste mus pasitiko ir parvežė bendraklubiai iš „Dinamo“. Bagažo teko laukti dvi valandas. Sergejus Zubovas važinėjosi gumine juosta, kur dedami lagaminai. Kai išėjome į laukimo salę, grojo orkestras. Tai ir visa olimpiada.
Tik vėliau suvokiau, kad patekau į istoriją. Lietuvoje mane pradėjo vadinti išdaviku, kad pasirinkau Rusijos rinktinę. Nupirkau šampano visiems gimtiems Elektrėnams. Atidaviau 100 JAV dolerių. Miesteliui su 10 tūkst. gyventojų.
Lietuviams kiekvienas medalis olimpiadoje svarbus. Londone laimėjo plaukikė Rūta Meilutytė. Žiūrėjau, kaip ji plaukia, ir net susigraudinau. Tai mažos šalies pasididžiavimas. O juk Rūtai buvo tik 15 metų!
– Norėjote vadovauti KHL klubui Lietuvoje?
– Buvo planas prikelti komandą „Švyturys“, tačiau nepavyko. Lietuvos ledo ritulio federacija – ant bankroto slenksčio, daug skolų susikaupė. Dabar esu laisvas menininkas. Tačiau Lietuva gavo teisę organizuoti 2014 metų antrojo diviziono pasaulio čempionatą. Galbūt padėsiu jį rengti. Šiaip daug dėmesio dabar skiriu šeimai, vaikams. Tik Aleksandras Ivanovičius Medvedevas kviečia į rungtynes su „Gazprom eksport“.
– Kiekvienais metais sakote, kad norite būti su šeima. Kada grįšite į KHL?
– Rūpintis vaikais – taip pat darbas. Žaidžiau ledo ritulį iki 38 metų. Vyriausiai dukrai (iš pirmosios santuokos – red. past.) jau 16 metų. Nemačiau, kaip ji užaugo. To laiko nesugrąžinsi. Niekas darbo neatneš ant lėkštutės. Tačiau neskubu, noriu pasimėgauti gyvenimu. Su žmona atidarėme vaikiškų drabužių „Livly“ parduotuvę, rūpesčių netrūksta. Padedu, ant sofos kiaurą dieną neguliu.
– Ar žaidžiant ledo ritulį uždirbtų pinigų užtenka?
– Žiūrint kam. Man – ne. Daug vaikų, jiems taip pat reikia duoti. Jei žmogus gyventų Sibiro kaime, be elektros ir dujų...
– Tai ne apie NHL žvaigždes.
– Įvairių žmonių būna. Dirbti reikia. Judėti, kad smegenys neaptingtų. Aptingti lengva, kai gyveni Švedijoje.
– Koks pats beprotiškiausias jūsų pirkinys?
– Jachta. Pati laimingiausia diena – kai perki jachtą ir kai ją parduodi. Per trejus metus praradau 80 tūkst. JAV dolerių. Pasiplaukiojau. Taip mes, sportininkai, perkame jachtas, gražius automobilius. O paskui galvojame, kam visa tai...
Žinau, kaip žaisti ledo ritulį ir leisti pinigus. Neįsivaizduoju, kaip juos reikia uždirbti. To reikia mokytis. Suprasti, kaip investuoti. Visuomet tikėjome treneriu. Kai sutinkame žmones, kurie žada aukso kalnus, pradedame verslą, pasitikėjimas dažniausiai baigiasi nesėkme.
Daug kas man patarinėjo. Niekur nelindau. Jei pats nedalyvauju, paprastai viskas žlunga. Net jei nevažinėsiu į „Livly“ kontorą, ten nustos tvarkytis. Nors žmonės sąžiningi dirba.
Pats prasčiausias mano verslas – dvejos vedybos. Pirmoje santuokoje praradau daug pinigų, antroje – dar daugiau. Apmaudu, kad taip padalijo turtą. Tačiau tai taip pat reikia pamiršti. Juk neverksi visą gyvenimą, kad iš tavęs atėmė tris milijonus dolerių.
– O dabar?
– Turiu trečią žmoną, kurią labai myliu. Trys vaikai. Jėgų ir pinigų jau nebeliko.
– Kaip atrodo paprasta jūsų diena?
– Ryte žadinami vaikai. Vežu juos į mokyklą, vaikų darželį. Vėliau vykstu į treniruočių salę, žaidžiu ledo ritulį. Namie užsiimu „popierine“ veikla. Paimu vaikus. Einame į baseiną, vaikštinėjame paplūdimyje, kai gyvename Majamyje.
– Kokio amžiaus vaikai?
– Dvynėms Liv ir Lilli greitai penkeri, o sūnui Marliui – treji bus rugpjūtį. Neseniai vežiau mergaites į ledo areną, kad pačiuožinėtų su pačiūžomis. Vienai iš karto nepatiko, o kita susidomėjo. Mergaitės skirtingos – atamanas ir princesė.
Vaikams auginti reikia kantrybės, daug laiko. Paprastai būna taip, kad tėvas ateina, pažaidžia ir prapuola darbuose. Mano atveju viskas atvirkščiai. Su žmona viską darome po lygiai. Bausti vaikų nemoku, jei susimuša ar ką nors ne taip pasako.
– Nenorite tapti agentu?
– To reikia mokytis. Niekada pats derybų su klubais nevedžiau. Esu minkšto charakterio, pinigų išmušinėti nemoku. Žaidžiau ledo ritulį, nes mėgau šį žaidimą.
– Prisiminkite geriausią karjeros sutartį.
– Žinoma, su „New York Rangers“. Kai mano agentas pasakė, kiek Niujorko klubas duoda man pinigų, sušukau: „Tu ką, tai daug! Imam, paskui išsiaiškinsime.“ Norėjau per metus uždirbti du milijonus dolerių, o man davė keturis. Vos infarkto negavau.
– Rengiatės vykti pažiūrėti Sočio olimpiados?
– Su malonumu, tačiau nemėgstu prašyti bilietų. Kažkam skambinti, prašyti. Nervina, kai ateini į ledo ritulį, o ten žmonės apsikarstę visokiomis akreditacijomis, visi tokie svarbūs. O aš žaidžiau keturiose olimpiadose ir turiu pirkti bilietus iš spekuliantų. Kad kas sukurtų telefono numerį, skirtą olimpiniams čempionams!
TIK FAKTAI
D. Kasparaitis Lietuvą paliko būdamas 14 metų – persikėlė į vieną geriausių tuometinės Sovietų Sąjungos komandą Maskvos „Dinamo“. 1992 metais NHL naujokų biržoje jį penktuoju numeriu pasirinko „New York Islanders“. Per karjerą pajėgiausioje planetos ledo ritulio lygoje jis dar vilkėjo „New York Rangers“, „Colorado Avalanche“ ir „Pittsburgh Penguins“ marškinėlius. Baigęs 14 sezonų karjerą NHL lygoje jis persikėlė į Europą, kur rungtyniavo KHL lygoje. Paskutinė atstovauta komanda – Sankt Peterburgo SKA. Turi dvigubą pilietybę – Rusijos federacijos ir JAV.
