Galbūt šis pasiekimas nebūtų jokia nuostaba jei ne tam tikros aplinkybės. Prieš pat čempionatą vienas po kito į rinktinę atvykti atsisakė svarbiausi komandos žaidėjai. Pasaulio čempionate Turkijoje nebuvo Šarūno Jasikevičiaus, brolių Lavrinovičių, Ramūno Šiškausko, Arvydo Macijausko, Rimanto Kaukėno.
Po fiasko 2009 metų Europos čempionate, kur rinktinė nepateko net į ketvirtfinalį, Ramūną Butautą vyriausiojo trenerio poste pakeitė Kęstutis Kemzūra. Išankstinės prognozės nieko gero nežadėjo. Rinktinės sudėtyje 2010 metų čempionate debiutavo penki nauji veidai, o po prasto Europos čempionato visų žvilgsniai jau krypo į 2011 metų Senojo žemyno pirmenybes Lietuvoje.
„Pamenu dar prieš tą čempionatą viename interviu sakiau, kad turbūt nelabai kas čia mumis tiki, išsiuntė jaunimą ir pirmyn, – su tv3.lt įspūdžiais apie tą turnyrą dalijasi Jonas Mačiulis. – O viskas gavosi visai kitaip, nes tai turbūt pats įsimintiniausias čempionatas ir man asmeniškai arčiausias širdžiai medalis. Nors dauguma iš mūsų ir buvome jauni, bet labai alkani. O paskui natūralu, kad kyla noras ne tik sužaisti, bet jau ir kažką laimėti“.
Čempionatas Lietuvos krepšinio istorijoje išsiskyrė tuo, kad tai bent jau kol kas tai vienintelis kartas, kai teko pirkti į jį kvietimą. Tuomet su rėmėjų pagalba pavyko surinkti 0,5 mln. eurų, kurie buvo reikalingi, norint dalyvauti pirmenybėse. Kartu su Lietuva tokiu keliu Turkijoje vykusiame turnyre atsidūrė Vokietija, Libanas ir Rusija.
2010 metų planetos pirmenybėse Lietuvos rinktinė laimėjo 8 iš 9 žaistų rungtynių. D grupėje iškovojo visas penkias pergales, o vienintelis pralaimėjimas čempionate buvo patirtas pusfinalyje, kur nusileista Kevino Duranto (jis tame mače pelnė 38 taškus, – aut. past.), Russello Westbrooko, Derricko Rose‘o ir kitų žvaigždžių pripildytai Jungtinių Amerikos Valstijų komandai.
„Ten buvo be variantų, – apie tą pusfinalį pasakoja J. Mačiulis. – Jie tik patys tada galėjo save sustabdyti. Visaip ir K. Durantą bandėme sulaikyti. Aš gyniausi, Paulius (Paulius Jankūnas, – aut. past.) ir kiti bandė, bet tiesiog buvo be variantų“.
„Nelabai ten buvo šansų prieš juos, bet tai vienas tų mačų, kur, jei ir pralaimi, nėra labai skausminga, – įspūdžiais dalijasi ir fantastiškai tame čempionate žaidęs Linas Kleiza. – Ir K. Durantas, ir kiti ten tiesiog nelabai sustabdomi buvo, bet mes kažkaip per daug nepergyvenome, nes žinojome, kad dar yra kova dėl medalių“.
Lietuvos rinktinė čempionate padovanojo itin įsimintinų mačų. Jau grupės etape rungtynėse su kanadiečiais vienu metu rinktinė atsilikinėjo ir 17 tašku skirtumu, bet galiausiai mačą laimėjo 70:68. Panašiai klostėsi ir susitikimas su ispanais, kur lietuviai pralaiminėjo dviženkliu skirtumu, bet ne tik prisivijo žvaigždžių pilną komandą, bet ir laimėjo susitikimą 76:73.
Turnyro aštuntfinalyje lietuviai pranoko kinus, o ketvirfinalyje sužaidė nuostabų mačą. Demonstruodami uraganinį puolimą Lietuva rezultatu 104:85 nušlavė Argentiną su Luisu Scola priešaky. Lemiamoje kovoje vėl demonstruojant gražų akiai krepšinį ir rungtyniaujant puikiai puolime 99:88 buvo palaužti serbai.
Aiškus lyderis ir tvirtas charakteris
Nepaisant to, kad rinktinės sudėtyje 2010 metais buvo penki debiutantai, neatvyko kai kurie geriausi šalies krepšininkai, sudėtyje vienintelis Robertas Javtokas buvo tikras „centras“, vienas dalykas buvo aiškus dar prieš čempionatą – komandos neabejotinas lyderis bus Linas Kleiza. Solidų sezoną Pirėjo „Olympiacos“ tada sužaidęs puolėjas Turkijoje buvo tikras komandos vedlys ir per mačą vidutiniškai rinko po 19 taškų.
Jau pirmajame grupės mače su Naująja Zelandija lietuvis įmetė 27 taškus. Puolėjas pademonstravo ir dar geresnių pasirodymų, kai susitikime su Serbija dėl bronzos įmetė 33, o aštuntfinalyje su kinais – 30 taškų.
„Atvažiavau geros sportinės formos. Buvo geras sezonas tai teko prisiimti daugiau atsakomybės puolime. Jaučiausi gerai, komanda pasitikėjo manim, o man beliko išnaudoti tas savo stipriąsias puses puolime“, – sako pats L. Kleiza.
Vyriausiajam rinktinės treneriui Kęstučiui Kemzūrai tas čempionatas Turkijoje buvo debiutinis prie komandos vairo. Kaip pats sako, jau tada jautėsi nemažai povandeninių srovių, girdėjosi daug kalbų apie jam suteiktą atsakomybę.
„Jau prieš paskyrimą buvo įvairių povandeninių srovių. Jaudulio kažkokio iš mano pusės nebuvo, bet visada atsiras žmonių, kurie, progai esant, iškart ima kritikuoti. Aš tada tik norėjau sąžiningai priimti atsakomybę ir gerai atlikti savo darbą“, – kalbėdamas su portalu tv3.lt apie tuometinę situaciją sako K. Kemzūra.
„Nors tada neatvažiavo daug žaidėjų, kas dėl traumos, kas tiesiog norėjo laisvos vasaros, bet turėjome komandą, kuri labai aiškiai žinojo, ko nori. Nežinau, ar tikslingai sakyti žodį rolės, bet visi žinojo, ką jie kada turi daryti. Apskritai tuo metu krepšinyje buvo daug naujovių. Įsivyravo greitesnis, energingesnis žaidimas, tai mūsų noras ir buvo žaisti „plačiai“ per visą aikštelę, kiek įmanoma įdėti daugiau energijos. Aišku, kad Linas buvo tas išreikštas lyderis. Bet mūsų propaguojamam stiliui labai tiko Mantas Kalnietis, Robertas Javtokas buvo tas viską cementuojantis žaidėjas ir dvasinis lyderis, stengiamės išnaudoti Martyno Pociaus greitį ir veržlumą, Renaldas Seibutis, Jonas Mačiulis pridėjo savo ir visi kiti“, – sako tuometinis rinktinės treneris.
Ir iš tiesų komanda žaidė greitai. Vidutiniškai per mačą pelnydavo 83 taškus, buvo viena geriausiai besidalinusių rinktinių visame čempionate, tritaškius metė 39 proc. taiklumu. Greitas ir energingas žaidimas ypač padėjo ketvirtfinalio mače, kai argentiniečiams buvo įmesta net 104, o kovoje dėl bronzos serbams 99 –taškai.
Nors komandoje penki žaidėjai buvo debiutantai (Martynas Pocius, Renaldas Seibutis, Martynas Andriuškevičius, Tadas Klimavičius ir Martynas Gecevičius), prie komandos vairo stovėjo ir naujasis treneris, atmosfera rinktinės viduje buvo labai gera.
„Gal tai ir buvo pliusas, kad spaudimo mažiau, tai visi ne tai kad buvo atsipalaidavę visiškai, bet jautėsi laisvumas. Mes tarsi „nurašyti“ buvome. Visi taip apie tą čempionatą Lietuvoje jau kalbėjo, tai mes buvome tarsi ne tiek įdomūs“, – teigia L.Kleiza.
„Rūbinėje dažnai skambėdavo daina „Ant tėvo dalgio ašmenų“. Tai vyrai tikrai ne tik puikiai žinojo, ką ir kada reikia daryti, bet ir nepamiršo mėgautis“, – pokalbio metu su tv3.lt tikino K. Kemzūra.
Rinktinės rūbinėje ne tik vyravo pakili dvasia, bet komanda demonstravo ir tvirtą charakterį. Nors čempionate patirtos vos vienas pralaimėjimas, bet ypač grupių etape pasitaikė itin sunkių rungtynių. Mačuose su Kanada ar Ispanija rinktinė atsilikinėjo dviženkliais skirtumus, bet lemiamais momentais vis vien lietuviai sugebėdavo perlaužti rungtynių eigą savo naudai.
„Kažkoks jaudulys gal kartais būdavo. Atrodo, kad išeidavome susikaustę, šiek tiek savimi netikėdami. Tada pralošiame du kėlinius, o paskui jau kimbame į darbus. Pamenu, kad ir su draugais Izmire (Turkijoje, – aut. past.) dar kalbėjome prieš kažkurį mačą, kad bus kaip visada – pirmus du miegosime, paskui atsigausime ir laimėsime“, – prisiminimais dalijasi J. Mačiulis.
„Tai aš ir sakiau vyrams, kad galvų nuleisti negalima. Nes niekada nežinai, kada ir varžovas kokią klaidą padarys. Šiek tiek pasisekė mums gal kai kada, šiek tiek tempą padidinome, agresyviau gindavomės. Tokie mačai (kaip su ispanais, – aut. past.) tikrai išaugino mums didelį pasitikėjimą savimi“, – kalba K. Kemzūra.
Argentinos barjeras ir spartiečių filmas
Tokio tipo čempionatuose kiekvienos rungtynės yra svarbios, bet ketvirtfinalio reikšmė ypač didelė. Jį laimėjusi komanda atsiduria per žingsnį nuo medalio, o komanda, kuri jį pralaimi, važiuoja namo. Lietuvių kelyje ketvirtfinalio etape atsidūrė Argentina su Luisu Scola priešaky, kuris apskritai buvo rezultatyviausias visų pirmenybių žaidėjas.
„Ten buvo fantastika, – apie tą susitikimą sako J. Mačiulis. – Mes ten per pirmus du kėlinius tritaškius mėtėme vieną po kito. Praktiškai visi, kas metė, pataikė. Martynas Pocius, aš, Simas Jasaitis buvo puikus ir visi kiti. Pamenu, kad prieš rungtynes mes turėjome tris laisvas dienas, o jie berods keturias. Varžovai tikrai labai ruošėsi, o mes keliese prie baseino gulėjome šie tiek ir pro mus Argentinos treneris praėjo ir taip pažiūrėjo į mus veikiausiai galvodamas, ką tas jaunimas čia daro“.
Anot L. Kleizos, šis mačas apskritai buvo geriausias visame čempionate.
„Tikrai geriausias. Ten nuo pat pirmos minutės viską taip tvirtai ir gerai darėme, visada pirmavome ir kontroliavome žaidimą. Jie savo sudėtyje ne tik L. Scola, buvo tikrai pajėgių kitų žaidėjų. Mes jautėmės labai gerai, labai greitai tą ritmą pagavome“, – teigė krepšininkas.
„Svarbiausia, kad visas žaidimas buvo ne pagal Argentinos planą, – apie tą mačą sako K. Kemzūra. – Mes „išplėtėme aikštę“. Svarbiausia buvo rodyti energingą žaidimą ir kiek įmanoma agresyviau gintis. Bet viskas susideda iš detalių. Nebūtume tos pergalės mače su ispanais išplėšę, nebūtume pirmi grupėje gal kažkas kitko būtų įvykę. Viskas iš labai mažų niuansų susideda“.
Prieš 2010 metų planetos pirmenybes ne daug kas tikėjosi, kad rinktinė eis taip toli. Tad galėjo susidaryti įspūdis, kad komanda buvo tarsi nurašoma, o tai kartu ir nuima nuo pečių įtampą. Bet, anot J. Mačiulio negalima teigti, kad komandoje tvyrojo visiškas atsipalaidavimas.
„Apskritai ir visame čempionate nepasakyčiau, kad mes buvome atsipalaidavę, kaip čia visi sakė. Tiesiog yra toks dalykas kaip susikaupimas. Jis būna kartais nervinis, kai susierzinimo daug, o pas mus buvo, kad visi žinojome, ką turime daryti. Reikia perdavimo ir perduodi, reikia užtvaros ar prasižengti, tai eini tą ir darai. Nebuvo to tokio kartais nesveiko perdegimo. Apskritai visi ir stengiamės, nes žinojome, kad tai gerai bus ir mūsų karjeroms. Padėjo ir tas gal, kad galvojome jei pavyks kažkas tai pavyks, ne tai ne, nėra čia olimpiada“, – sako krepšininkas.
Anot buvusio rinktinės trenerio K. Kemzūros, visa komanda ir trenerių štabas kartais dirbo daugiau nei reikia. Prieš ketvirtfinalį su Argentina rinktinėms žaidėjams buvo parodytas Lino Kunigėlio ir Aido Buzelio sumontuotas penkių minučių vaizdo klipas iš filmo „300 spartiečių“ kadrų.
„Visi dirbo daugiau nei reikia. Aš jau prieš tai sakiau, kad reikia surasti tą kartais motyvuojantį kabliuką. Tai keli štabo nariai tiesiog sumontavo motyvuojantį klipą, nes tiko su tuo, ką mes norime parodyti aikštėje. Pirma buvo mačo aptarimas, o paskui vyrams parodėme tą vaizdo klipą. Iš pradžių matėme tokias keistas jų šypsenas. Dažniausiai važiuojant į treniruotę ar rungtynes galima buvo girdėti tylesnius ar garsesnius pokalbius žaidėjų, bet tąkart buvo tyla. Tvyrojo toks susikaupimas ir tyla. Manau, kad šis mūsų bandymas suveikė“, – tikina K. Kemzūra.
Detalės, nulėmusios bronzą
Susitikime dėl bronzos Serbija buvo įveikta 99:88. Abiem komandoms pusfinalis susiklostė labai skirtingai, nes lietuviai pralaimėjo JAV, o serbai tik paskutinėmis akimirkomis po dramatiškos kovos 82:83 nusileido šeimininkei Turkijai.
Į priekį tame mače lietuvius vedė vėl L. Kleiza, pelnęs net 33 taškus. Tas rungtynes prisimindamas K. Kemzūra tikino, kad jau prieš tai matė žaidėjų akyse labai didelę motyvaciją.
„Nežinau, ar turėjome kažkokį pranašumą dėl to, kad pusfinaliai mums skirtingi buvo. Jie ten paskutinėmis sekundėmis pralaimėjo su tam tikrais skandalais. Morališkai gal mums kiek ir lengviau buvo, bet kai kovoji dėl bronzos viskas turi pasimiršti. Tiesiog nauja diena ir nauja užduotis. Bet prieš tą susitikimą žaidėjų akys tikrai pamačiau labai didelį užsidegimą“, – teigia buvęs rinktinės vyriausiasis treneris.
Kas lėmė tokį gražų akiai ir pergalingą Lietuvos rinktinės žaidimą čempionate? Visi trys su portalu tv3.lt kalbėję rinktinės nariai tikino, kad tai buvo vienas tų čempionatų ir viena tų komandų, kai visi tiesiog žinojo savo rolę. Labai paprasta, bet kartais sunkiai įgyvendinama užduotis.
„Mes neturėjome, pavyzdžiui, trečiojo žmogaus. Linas aišku buvo tas lyderis, bet kas vakarą vis kitas galėjo padėti jam ir pelnyti savo 15 ar 10 taškų. Kartais tai aš, M. Kalnietis, M. Pocius ar kiti. Jei pas ispanus žinai, kad turi dengti šitą, šitą ir šitą, tai pas mus visi bet kada galėjo sužaisti“, – sako J.Mačiulis.
„Kad viskas labai susideda tokiuose situacijose. Tai buvo labai geras čempionatas. Jautėsi tam tikra laisvė, niekas mūsų pernelyg nevaržė. Gal dėlto, kad kitais metais (2011 m., – aut. past.) čempionatas vyko Lietuvoje, tai visi jau žiūrėjo į jį. Mes puikiai buvome pasiruošę, treneris per daug nevaržė. Man tai turbūt apskritai geriausia vasara su rinktine. Vis dėlto iškovotas medalis, kuris toks kol kas yra vienintelis“, – 2010 m. pasaulio čempionatą Turkijoje reziumavo tuometis rinktinės lyderis L. Kleiza.
Rinktinė pasiruošimą pasaulio čempionatui, kaip ir įprastai, pradėjo Palangoje. Ten plušo su fizinio rengimu treneriu, paskui šlifavo derinius. Anot K. Kemzūros, labai padėjo tai, kad jis pats, kaip treneris, labai aiškiai iš anksto žinojo, ko tikisi iš komandos.
„Apskritai ta vasara gera buvo. Turėjome ir gerą fizinio rengimo stovyklą, tiesiog buvome pasiruošę. Aš labai aiškiai žinojau, kokios komandos noriu ir ko noriu iš žaidėjų. Visas treneriu štabas labai gerai dirbo, o žaidėjai tą puikiai išpildė. Tikrai nebuvo nei vieno, kuris sakytų to nedarysiu, to gal nereikia, ar skųsdavosi, kodėl per mažai žaidžia. Labai aiškiai suvokė, kad visi bus reikalingi tam tikru momentu“, – bronzinio čempionato receptu dalijasi buvęs rinktinės strategas K. Kemzūra.
Ir iš tiesų 2010 bronzinė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Turkijoje buvo išskirtinė. Iš anksto tarsi nurašyta, be būrio geriausių žaidėjų, bet su didele širdimi ir atsidavimu. Komanda labai aiškiai suvokė savo pliusus ir minusus bei ties tuo kūrė savo žaidimo pagrindą. Rungtynėse dėl bronzos
„Viskas ėjosi gerai, nes buvome komanda, – pokalbiu metu su tv3.lt sako vidutiniškai po 9 mačus tame pasaulio čempionate rinkęs J. Mačiulis. – Svarbiausia, kad nebuvo viduje didelių ego. Aišku Linas (Kleiza, – aut. past.) buvo tas žmogus lyderis, bet ir jis žaidė komandai. Žinojo, kad mes visada esame šalia ir padėsime vienas kitam”.
Paklausus visų trijų pašnekovų, ar apibūdinant tą rinktinės žaidimą bei pasiektą rezultatą galima naudoti terminą „gerai suteptas mechanizmas“, jie sutiko su tokia mintimi. Anot trenerio K. Kemzūros, visas kolektyvas buvo labai vieningas.
„Visi prisidėjo, kai to reikėjo. Visi įdėjo savo indėlį, nes čia nėra jokio magiško recepto“, – teigia K. Kemzūra.
