Geriausiai tarp Lietuvos komandų pasirodė Utenos „Juventus-Uniclub“, užėmusi trečią vietą.
Uteniškiai nukeliavo iki pusfinalio, kuriame 13:21 nusileido būtent „Liman“ komandai ir galutinėje įskaitoje užėmė 3 vietą. Už tai uteniškiams atiteko 28 tūkst. JAV dolerių.
Utenos trijulių komanda – trečia pagal pajėgumą pasaulyje. Tai skamba solidžiau už bet kokias kitas išvadas, tačiau įdomu ir tai, kad visa „Juventus-Uniclub“ komanda yra sudaryta iš krepšininkų, žaidžiančių įprastu (5x5) formatu, o trijulių krepšinis visų šių komandos narių gyvenime atsirado netikėtai – iš dalies, dėka koronaviruso.
Utenos komandai jau nuo praėjusio pavasario, kai buvo nutrauktas LKL čempionatas, atstovauja Ignas Vaitkus, Vytautas Šulskis, Gintautas Matulis ir Žygimantas Skučas.
Grįžęs iš Saudo Arabijos savo mintimis apie 3x3 krepšinį, tolimesnę tokio formato ateitį ir Lietuvos bei kitų pasaulio komandų pajėgumą su portalu tv3.lt pasidalijo Ž. Skučas.
„Būna, kojos dega, protas temsta, gali jaustis kaip nori, bet reikia prisiversti, lipti per save. Šitą krepšinį galima lyginti su individualia sporto šaka, pavyzdžiui maratonu. Kaip ir maratone, čia kartais turi perlipti savo galimybes, judėti toliau, kentėti ir laikytis susitarimo, kurį sau arba kitiems pažadėjai“, – pasakojo krepšininkas.
Plačiau – interviu:
Žygimantai, visų pirma, kur žaidėjai labiau pavargsta – įprastame krepšinyje, ar 3x3?
Turbūt iš viso nuovargio 80 procentų dabar sudaro pati kelionė. Tai ilga kelionė, reikia naktį miegoti oro uoste arba lėktuve, sportininkus tai išmuša iš ritmo, nėra lengva. Kalbant apie krepšinį, tai viskas priklauso nuo tavo paties fizinio pasirengimo. Mes tikrai nebuvome pilnai pasiruošę tokiam formatui, bet tai nebuvo didelis iššūkis – keturios rungtynės per dvi dienas po dešimt minučių, tai nieko baisaus, tikrai nėra sunku.
O kokią emociją parsivežėte iš šio turnyro? Trečioji vieta – kiek tai džiugina?
Emocija tokia – dabar grįžus jaučiasi darbų neužbaigtumas. Džiaugiamės, kad pavyko užimti trečią vietą, tas leido ir pinigėliu kažkiek užsidirbti, bendrai trečia vieta yra gana solidu. Bet dabar grįžtame į LKL ritmą, čia liko daug nesužaistų rungtynių, daug nukeltų dvikovų, tai jaučiasi toks akmuo ant širdies, kad kažko čia dar nepabaigėme. Bet šiaip iš turnyro parsivežėme neblogą emociją – aišku, kažko skanesnio atsigerti po visko negalėjome, nes Saudo Arabijoje išvis tokių dalykų nėra. Jei rimtai, tai jau kitą dieną pradėjome galvoti apie LKL ir čia, grįžus, laukiančius iššūkius.
Bet bendrai tai buvo gera patirtis?
Čia buvo atostogos protui. Kaip ir formatą žinome, savo derinius žinome, tai tereikėjo ateiti, tam tikru metu pasistengti iš visų jėgų, bet bendrai tai nemažai ir pailsėjome. Va, nuo ko tikrai pailsėjome, tai nuo lietuviško dangaus (šypsosi – aut.). Kalbėčiau visiškai kitaip, jei kažkas būtų susitraumavęs, bet kadangi grįžome visi sveiki, tai tokia patirtis tik į gerą – tiek finansiškai, tiek emociškai.
Ko jums pritrūko iki finalo, arba, jei leistume sau pasvajoti, ko trūksta Utenos komandai, norint būti geriausia pasaulyje?
Mums šiame turnyre trūko fiziškumo. Jei būtume pasiruošę kaip vasarą, tai ir rezultatas, manau, būtų kitas. Tokiame krepšinyje yra maksimali koncentracija, maksimalus dėmesio išlaikymas ir fiziškumo išlaikymas. Daug atvejų būna tokių, kur komandos žaidžia taškas į tašką, tai paskutinėmis sekundėmis jau matai, kad vieni būna praktiškai „numirę“, o kiti normaliai atrodo. Esminis dalykas yra priversti save. Būna, kojos dega, protas temsta, gali jaustis kaip nori, bet reikia prisiversti, lipti per save. Šitą krepšinį galima lyginti su individualia sporto šaka, pavyzdžiui maratonu, kur turi perlipti per savo galimybes, judėti toliau, kentėti ir laikytis susitarimo, kurį sau arba kitiems pažadėjai.
Vasarą dalyvavote ir Palangoje surengtame „Hoptrans 3x3“ turnyre, kurį laimėjote. Kiek ši patirtis leido jums, kaip komandai, užaugti iki pasaulinio lygio?
Koronavirusas kažkiek mums išėjo į naudą, jei kalbėtume tik apie krepšinį. FIBA nori pritraukti kuo daugiau komandų į šį formatą, kuo daugiau pavardžių, naujų klubų. Šitame turnyre jie mus tikrai norėjo matyti, „Hoptrans“ padėjo gauti kvietimą į Vengriją, o turnyras Vengrijoje tarsi garantavo ir kitas pirmenybes – jau gauname vardinius kvietimus. Jei ne koronavirusas, tikrai nebūtume žaidę 3x3, tikrai nebūtume niekur važiavę, niekur dalyvavę. Tai jausmas dvejopas. Svarbiausia, kad nuvažiavome rimtai nusiteikę, tas padėjo mums palipti dar laipteliu aukščiau. Ypač žinant, kad tai dar gana tuščia terpė.
3x3 formato krepšinis vis populiaresnis. Ypač Serbijoje ir Latvijoje. O kokias perspektyvas šiam sportui matote jūs?
Tiek Serbijoje, tiek Latvijoje gatvės krepšinio kultūra yra žymiai aukštesniame lygyje, nei pas mus. Bet tam yra ir priežasčių – tiek serbams tiek latviams, nepatenkantiems į aukščiausią lyg, kaip pas mus LKL, labai neapsimoka žaisti žemesniuose lygiuose, nes jie ten nedaug uždirba. Todėl vis daugiau žmonių pasirenka būtent 3x3 formatą – jau ir Serbijoje ir Latvijoje yra komandų, kurios sportuoja tik ties tuo, ruošiasi tik šitam formatui. Bet bendrai pasaulyje išskirčiau tris, gal keturias tokias komandas, skirtas konkrečiai tik šitam krepšiniui. Kitos komandos dažniau žaidžia be pasiruošimo, turi kelis derinius ir tiek. Manau, kad lygis labai kils, manau, kad šitas krepšinis augs, nes jaučiasi, kaip sunku žaisti prieš tas profesionalias komandas.
Žygimantai, prisimenu, kaip vieno muzikos festivalio metu jus atsitiktinai pakvietė prie scenos. Kiek iš esmės yra lengva ir smagu, o kiek – sunku būti krepšininku Lietuvoje?
Sunkiau yra draugams ir šeimai – tuo metu, kai kiti nori pakalbinti ar nusifotografuoti. Bet tikrai nesu Marius Grigonis ar Jonas Mačiulis, tai nėra tikrai sunku. Aišku, festivaliuose būna visko, žmonės ten drąsesni, tai sulaukiu visokių komentarų. Bet garantuoju, kad 99,9 procentų tų komentarų būna teigiami, tai tikrai, tikrai nesiskundžiu tokiu gyvenimu. Nesijaučiu nei garsenybe, nei kažkuo, o dėmesys, jei sveikas dėmesys, jis visada yra gerai.
