Nerimtas, vaikiškas, neprestižinis, lengvas – tokių ne itin mielų ausiai BMX arba mažųjų dviračių kroso sporto šakos apibūdinimų girdi olimpietė Vilma Rimšaitė. „Vieniems patinka, kiti sako – kvaila. Nelabai kreipiu dėmesio. Tai mano mylimas darbas. Iš to pragyvenu“, – išskirtiniame interviu Balsui.lt sakė ji.
Po mėnesio savo trisdešimtą gimtadienį švęsianti olimpietė Vilma Rimšaitė šiandien išvyksta Prancūziją. „Pora mėnesių treniruosiuosi su klubu – kovo pradžioje jau startuoja varžybos Prancūzijoje, o balandį – pasaulio taurė“, – kalbėjo garsiausia Lietuvos BMX dviratininkė.
V. Rimšaitė prisipažino, kad emocijos po Londono olimpinių žaidynių, kur ji užėmė 13-ą vietą, jau atslūgo. „Įvykiai prisimiršo, praėjo euforija, reikia galvoti apie ateinantį sezoną“, – kalbėjo šiaulietė. Tarpsezoniu tėvo ir trenerio Alberto Rimšos auklėtinė nenuobodžiavo – griežtai laikėsi Prancūzijoje sudaryto treniruočių grafiko, o dažnai jį netgi pati pratęsdavo.
Pakvietusi į vieną iš savo teniruočių Lietuvos tautiniame olimpiniame centre V. Rimšaitė pademonstravo dažniausiai atliekamus pratimus, supažindino su kasdiene rutina ir pasidalijo savo mintimis.
„Galbūt galvojau, kad pamatę naują sporto šaką žmonės Lietuvoje ims kurti klubus, statyti trasas, BMX dviračiai populiarės, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Jei bandau kokią iniciatyvą rodyti, stengtis, atsitrenkiu tarsi į sieną, – apmaudo neslėpė V. Rimšaitė. – Paskui ima atrodyti, kad be reikalo „ardausi“ – niekam neįdomu. Mano darbas – treniruotis ir dalyvauti varžybose, o ne švaistyti energiją kitur.“
– Praėjo keli mėnesiai po Londono olimpiados. Kokie ryškesni prisiminimai dar iškyla? – paklausėme V. Rimšaitės.
– Labai geri prisiminimai iš varžybų, labai gerai leidome laiką su kitais Lietuvos olimpiečiais. Teko pamatyti sprinterį Usainą Boltą, bėgantį vos per 10 m nuo manęs, nusifotografavau su keliais elitiniais sportininkais, tapusiais olimpiniais čempionais. Išskirtinis momentas buvo su Didžiosios Britanijos treko žvaigžde Victoria Pendleton. Ji buvo atėjusi pažiūrėti ir mūsų sporto. Tokie maži dalykai, bet juos prisiminsiu visą gyvenimą. Žodžiais neapsakoma.
– Kaip pati apibūdintumėt, kas yra BMX dviračiai?
– Greitis, azartas, adrenalinas, dideli kalnai, posūkiai, griūtys. Sunku apibūdinti žodžiu ar sakiniu. Tai tikrai labai įdomus sportas ir siūlyčiau kiekvienam jį išbandyti.
– Tikriausiai nelabai patinka, kai sako, kad jau antroje olimpiadoje matyta olimpinė sporto šaka – BMX dviračiai – lengva ir nerimta. Kartais net prilyginama vaikų sportui. Kaip reaguojate?
– Prie tų stereotipų dar kalbama, kad mes žolę rūkome, treniruojamės kada norime ir kaip norime. Iš tikrųjų tai sistemiška sporto šaka, kiekviena treniruotė preciziškai suplanuota, turi daryti viską pagal tam tikrą seką, jei nori pasiekti kažkokį rezultatą. Tai rimtas sportas, turi jam atsiduoti 100 proc. Labai mažai laiko lieka laisvalaikiui, kai prasideda varžybos ir kelionės. Tai sunkus darbas.
– Su kuo galima būtų palyginti BMX dviračius?
– Yra panašumo su motokrosu. BMX dviračiai truputį nukopijuoti nuo motokroso. Galbūt tai sunkesnis sportas nei motokrosas galėtų būti dėl to, kad viską darai pats ir kontroliuoji savo kūnu greitį, staigumą, šuolius. Motokrose daug ką lemia motociklo techninės savybės ir investicijos. Mūsų sporte vienas sunkiausių dalykų – psichologinis pasirengimas. Tai sprintas, kur yra kliūtys, dar septyni žmonės, mėginantys aplenkti ar kartais nuversti. Daug lemia ir oro sąlygos – ypač kai reikia atlikti šuolius ant didelių kalnų, o pučia stiprus šoninis gūsingas vėjas. Turi tai įvertinti. Pažįstu du profesionalus, kurie taip griuvo, kad likusį gyvenimą praleis neįgaliojo vežimėlyje. Ir tai buvo sportininkai, kurie puikiai mokėjo valdyti dviratį. Šiame sporte itin daug traumų.
– Minėjote, kad varžovai netgi tyčia mėgina parversti. Ar tai dažnas reiškinys?
– Tai priklauso nuo sportininkų, nuo situacijos. Daug faktorių. Yra viena latvių sportininkė. Ji neturi gerų savybių ir greičio, kad laimėtų „iš starto“, todėl viražuose lenda pro apačią, kažkam užkerta kelią ir dažnai nugriauna kitus žmones. Galbūt tai jos būdas laimėti? Aišku, tai labai negarbinga ir daug sportininkų to netoleruoja.
– Yra jūsų sporte garbės kodeksas?
– Galbūt tokio kodekso nėra, bet yra teisėjai, kurie žiūri, ar pažeidi taisykles. Gali blokuoti varžovą, bet negali tiesiai į jį važiuoti. Už tokius dalykus griežtai baudžiama ir net diskvalifikuojama. Profesionaliame sporte, kai visi nori laimėti, būna visko. Kad ir olimpiadoje vyrų važiavimuose: sulėtintame vaizdo įraše matyti, kaip australas Samas Willoughby pašokęs dar mėgina trenkti alkūne nugalėtoju tapusiam latviui Mariui Štrombergui. Tai buvo neįtikėtina. Kai veiksmas vyksta milžinišku greičiu trasoje, to net nematai. Kontaktas ore – pats baisiausias, nes jo negali kontroliuoti.
– Olimpiadoje važiavote traumuota – riešas buvo ištinęs. Ar visiškai išsigydėte?
– Riešas jau sugijo, jaučiuosi normaliai. Dar reikės ištraukti likusius varžtukus. Kai su ta ranka spaudžiu – dar mažesni rezultatai, bet viskas bus gerai. Rimtesnių traumų pavyksta išvengti, nes jei matau, kad situacija išties rizikinga, sustabdau ir galbūt prarandu vieną poziciją. Taip laimiu, nes žinau, kad galėsiu dalyvauti kitose varžybose. Sezonas tęsiasi ilgai ir galiu atsigriebti kitur.
– Socialiniuose tinkluose užsimenate, kad Lietuvoje BMX dviračiai sulaukia nedaug dėmesio. Ko reikėtų, kad šis sportas mūsų šalyje taptų populiaresnis?
– Tai labai sunku. Lietuvoje yra taip – kol neturėsi kažkokio olimpinio medalio, tol nebus pripažinimo ir į tą sportą niekas nekreips dėmesio. Siekti to medalio nedaug kas padeda. Yra olimpinis centras, gimtasis miestas, tačiau tai nėra rėmėjai. Dėl to gaila. Lietuvoje taip pat trūksta trasų. Vilniuje matau didelį potencialą. Netiesa, kad ten galėtų važinėti tik „reiseriai“. Manau, ir paprasti žmonės, tam tikromis valandomis, su šalmais ir apsaugomis galėtų išmėginti trasas ir tai būtų įdomi atrakcija. Patikėkite, emocijų tikrai daug.
– Ar turime BMX dviračių mokyklą, kurioje būtų puoselėjamos tam tikros tradicijos ir auginami sportininkai?
– Nėra. Turime klubus Šiauliuose, Panevėžyje ir Pakruojyje. Nėra masės, iš kurios būtų galima atrinkti vaikus. Džiaugiesi kiekvienu vaiku, kuris ateina ir nori išmokti. Apskritai šis sportas Lietuvoje merdėja. Per visą Lietuvą yra 50–60 važinėjančių vaikų. Latvijoje situacija kitokia, jie turi olimpinį čempioną. Niekas ten nesijuokia, kad toks didelis važiuoja tokiu mažu dviračiu. Ten žmonės į tave žiūri su pagarba, o pas mus juokiasi.
– Ką galvojate apie 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiadą? Galbūt ten galėtumėt laimėti medalį ir situacija mūsų šalyje taip pat pasikeis?
– Kvalifikuotis bus dar sunkiau, nes daug valstybių po Londono olimpiados pareiškė inciatyvą šį sportą kiek įmanoma populiarinti savo viduje, jos augina stiprią naują kartą. „Atsirinkti“ į kitą olimpiadą bus dar sunkiau. Visame pasaulyje trasos perstatomos kas metai ar pusmetis. Jei pas mus sąlygos nesikeis, olimpinis medalis yra misija neįmanoma. Arba reikia didelio stebuklo.
Užsienyje per daug neprivažinėsi. Jaučiama konkurencija. Kad ir Prancūzijoje – kol važiuoji paprastoje trasoje, viskas gerai, bet jei mėgini pasitreniruoti superkroso trasoje, kurioje vyksta varžybos pasaulio taurėje ir olimpiadoje, prasideda atsikalbinėjimai: gali važiuoti tik savaitę ar kelias dienas, turi derinti su tuo ir tuo, turi su grupe dalyvauti ar tik su treneriu. Tiek, kiek galiu gauti laiko tokiose trasose pasitreniruoti, yra labai mažai. O reikėtų treniruotis kiekvieną dieną, kad priprastum prie greičio. Su greičiu kitoks dviračio valdymas, atsispyrimas nuo kalno, reakcija.
– Kai patekote į Londono olimpiadą, įgyvendinote svajonę ir išsitatuiravote „One World, One Dream“ su olimpiniais žiedais. Su naujomis svajonėmis gal atsirado naujų tautuiruočių?
– Naujų tatuiruočių neturiu. Yra svajonių, tačiau apie tai per daug negalvoju. Kažkas turi reikšmingo įvykti, kad atsirastų nauja tatuiruotė. Kalbant apie svajones – kad sektųsi, nesirgtum, be traumų. Tokios vidutinės svajonės. O apie didesnes svajones dar nenoriu kalbėti, kad neprisikalbėčiau.
– 1995 metais tapote „Dainų dainelės“ konkurso laureate. Ar prisimenate, su kokia daina?
– Neprisimenu (juokiasi). Iš tikrųjų „Dainų dainelėje“ dalyvavome ketverius metus – triskart su mokyklos ansambliu ir kartą su darželio kvartetu.
– Ar dar lavinate balsą?
– Kažkas atsitiko balsui – labai ribotai galiu kažką išdainuoti. Iki tam tikros natos ir toliau jau balso nebėra.
– Niekada negalvojote apie dainininkės karjerą?
– Nuobodu. Nebuvo mano balsas toks nuostabus ir puikus (juokiasi). Ko gero, dar nežinote, bet grojau smuiku ir pianinu. Su smuiku sekėsi neblogai, tik tingėdavau. Negrojau ilgai, o kai po 10 metų išsitraukiau, pamačiau, kad jau suskilęs. Būna, pamačius instrumentą užklumpa mintys: „O Dieve, kaip norėčiau dabar mokėti gerai pagroti.“ Praėjusią savaitę atsidariau pianiną namie ir pamėginau – nieko neprisimenu ir niekas neišeina. Su tokia nostalgija prisimenu tuos senus laikus, kai galėjau laisvai kūrinius groti.
– Turite tvirtą savo nuomonę, kaip turėtų būti renkami geriausi Lietuvos sportininkai?
– Taip. Piktinausi dėl Šiaulių geriausio sportininko rinkimų. Čia viskas vyksta pagal simpatijas, ryšius ar sporto mokyklų auklėtinių palaikymą. Pikta, nes į BMX dviračius vis dar žiūrima nerimtai, kaip į vaikų sportą. Lengvoji atletika – prestižinė sporto šaka, o visos kitos – ne. Manau, kad visos olimpinės šakos yra prestižinės ir kovoti su kitų šalių profesionalais yra vienodai sunku. Tai geriausio sportininko rinkimai, o ne prestižiškiausios, lengviausios, ilgiausios ar sunkiausios sporto šakos rinkimai.
– Kalbant apie tuos sportininkus, kurie savo svajonės – dalyvavimo olimpiadoje – dar nepasiekė. Turite savo nuomonę dailiojo čiuožimo atstovės amerikietės Isabellos Tobias pilietybės suteikimo trileryje?
– Manau, kad turėtų būti padaryta išimtis ir suteikta pilietybė amerikietei. Tai išskirtinis sportas ir partnerį surasti nėra lengva, dar ilgiau trunka susišokti. Deividas Stagniūnas ir I. Tobias turėtų šokti olimpiadoje. Kiekvieno sportininko didžiausia svajonė yra olimpinės žaidynės.
– Treneris minėjo, kad iki olimpiados turėjote tik vieną dviratį?
– Dabar iš klubo Prancūzijoje gausiu antrą. Šiaip visi sportininkai atsiveža du dviračius. Pernai Lietuvos olimpinis sporto centras nupirko man vieną. Kaip yra, taip yra. Mačiau italų sportininką – vienintelį šios šalies atstovą olimpiadoje, kuris atsivežė du visiškai sukomplektuotus dviračius ir dar du rėmus. Pagalvojau – tu, ko gero, po trijų važiavimų vyksi namo, ar tau tikrai to reikia? Mes atvažiuojame skurdžiai – kelias detales įsimeti į krepšį ir tiek. Būna, kad prie vieno žmogaus stovi net penkių asmenų aptarnaujantis personalas, bet, kita vertus, nelabai gerai, kai tiek daug aplink „malasi“.
– Tikriausiai sportuosite dar ne vienerius metus?
– Žiūrėsime, kaip sveikata, traumos. Planuoju ir šiais, ir kitais metais važiuoti. Treti metai? Dar per anksti kažką sakyti. Mūsų toks sportas, kad per trumpą laiką gali daug nutikti. Kalbant apie kitą olimpiadą – bus matyti, ar keisis sąlygos, ar bus kur ir su kuo treniruotis. Norėtųsi gražios, geros trasos Lietuvoje. Kartą pabuvus olimpiadoje norisi vėl. Tokia atmosfera. Rio de Žaneire turėtų būti viskas pompastiška, gražu, įspūdinga. Labai norėčiau. Gaila, kad Lietuvoje dar nesimato naujos kartos, bent jau kurios dėka galėčiau nuvykti į olimpiadą – gal būčiau trenerė ar padėjėja. Dabar jei nori važiuoti į olimpiadą, turi padaryti tai pati.
