„Nesuprantu žmonių, kurie sako, kad neturi laiko sportui. Tegul jie valanda trumpiau pasėdi prie kompiuterio, o sutaupytą laiką paskiria bėgiojimui arba lengvai mankštelei“, - šypsosi A. Možeiko.
Koks buvo pirmasis apsilankymas sporto salėje? - paklausiau sportininkės.
Pamenu, kad į sporto salę užsukau pabėgioti ant bėgimo takelio. Tada sutikau Dainių Barzinską, kuris mane pastebėjo ir pasiūlė pradėti lankyti treniruoklių salę. „Laužiausi“ tikrai neilgai , sulaukus jo pasiūlymo labai užsidegiau, ne jau žinojau, kas yra „bikini“ kategorija. Man tai buvo gražu. Žinoma, iš pradžių Dainiaus bijojau, jis pasirodė labai didelis, tačiau kasdien sportuojant įpratau prie didelių žmonių.
Internautų nuomone, esi gražiausio užpakaliuko savininkė. Kaip manai, kodėl merginai yra svarbu turėti gražų užpakaliuką?
Nes užpakaliukas yra vienas iš moteriškumo bruožų, kiekviena moteris turi turėti gražų užpakaliuką. Sakyčiau, ne tik užpakaliuką, reikia prižiūrėti visas savo kūno dalis, manau, kiekvienai tikrai moteriai patinka atrodyti gražiai bei gauti už tai krūvas komplimentų. Tikrai yra labai malonu, kai įdedi pastangas ir jos yra įvertinamos gerąja prasme.
Yra daug žmonių, kurie teisina, jog neturi laiko sau, o tuo labiau sportui. Kaip susidėlioji savo laiką ir viską spėji? Kiek laiko atima sporto salė?
Dabar sporto salėje praleidžiu apie 2 valandas per dieną. Iš tikrųjų, nebūtina sportuoti sporto salėje, todėl nesuprantu žmonių, kurie sako, kad neturi tam laiko. Tegul jie valanda trumpiau pasėdi prie kompiuterio, o sutaupytą laiką paskiria bėgiojimui arba lengvai mankštelei. Pagal pasaulio sveikatos organizaciją, kiekvieną dieną turime skirti trisdešimt minučių fizinei veiklai, o kokia ji bus - sprendžiate jūs.
Kokie turėtų būti pirmieji žmogaus žingsniai sporto salėje, kuris visgi pasiryžo užeiti?
Pirmiausia visiems patarčiau susirasti trenerį, kuris tave prižiūrėtų ir apmokytų pagrindinių dalykų, be kurių salėje neapsieisite. Savarankiškas darbas salėje dažniausiai baigiasi traumomis arba nusivylimu, kad jokių rezultatų taip ir nepasimatė.
Kokios dažniausiai sukasi mintys sporto metu?
Be abejo, jos yra susijusios tik su sportu, susikoncentruoju į savo treniruotę, kadangi ji pas mane yra kiekvieną kartą skirtinga. Todėl jos metu visą laiką galvoju, ką daryti toliau: su kokiu svoriu, kiek pakartojimų... Motyvuoju save, galvoju apie varžybas, kaip geriau „pradirbti“ tą ar aną raumenį. Visada stengiuosi palikti visas savo jėgas sporto salėje.
Kokios muzikos klausai, kai sportuoji?
Įvairiai, priklauso nuo nuotaikos. Vieną dieną galiu klausytis repo, kita diena - lengvo popso, o kai reikia - ir roko.
Ar išduosi paslaptį: ką labiausiai mėgsti valgyti, bet negali sau to leisti? Kaip susilaikai?
Labiausiai mėgstu miltinius patiekalus, saldumynus ir sūrius. Kaip susilaikau? Kai labai norisi saldaus kartais sukramsnoju morką - man padeda. Labai gerai nuramina greipfrutas, o jei noriu sūrio - suvalgau gabaliuką bet tik to, kuris turi mažiausiai riebaliuko, be laktozės.
Įsivaizduok – siaubo filmas: medikai tau pasako, kad negali sportuoti. Ką veiktum?
Na, tikrai čia būtų siaubo filmas. Net bijau įsivaizduoti. Bet viskas priklausytų nuo situacijos. Manau, vis vien rasčiau būdą, kurio dėka galėčiau bent lengvai prasimankštinti. Jeigu Dievulis duos, tikiuosi, sportuoti visą gyvenimą. Sunku numatyti ateitį, kadangi niekada negali žinoti, kas tavęs laukia rytoj. Sporte viena diena gali viską pakeisti.
Kuo padeda statusas „sportininkas“ gyvenime?
Žiūrint kokioje srityje. Aišku, sportininkai yra ištvermingesni, įpratę prie fizinio aktyvumo, tad manau , kad jie lengviau ir greičiau susitvarko su visais darbais. Be to, visi sportininkai yra užsispyrę, tai irgi dažnai gali praversti.
Kokio keisčiausio komplimento esi sulaukusi?
Labai juokiausi, kai feisbuke sulaukiau kažkokio bepročio laiško: „Labas, man patinka tavo kojos pirštai“. Matyt, vaikinukas norėjo išsiskirti iš kitų, pasirodyti originalus, tačiau man tai nuskambėjo labai keistai. Pagalvojau, kad kažkoks iškrypėlis.
Kokie vaikinai galėtų prisibelsti į tavo širdį?
Tai neturi būti „super duper kačiokas čempionas“... Nors daugelis galvoja, kad dėmesį kreipiu būtent į tokius. Žinoma, jis turėtų būti sportuojantis, suprantantis mano sportą. Tačiau svarbiausia, kad mano žmogus mane mylėtų, gerbtų, nori jaustis mylima, saugi. Noriu jaustis moterimi. Vyras turi būti psichologiškai ir fiziškai stipresnis už mane. Mums, moterims, yra reikalingas dėmesys ir šiluma.
Ką apie tavo sporto šaką galvoja tėvai?
Dabar jau gerai, didžiuojasi manimi ir mano pasiekimais, bet jie iki šiol negali suprasti, iš kur pas mane tiek valios. Ar čia iš tėčio, ar iš mamos paveldėjau? Tėtis yra buvęs sportininkas, jaunystėje jis užsiiminėjo boksu ir imtynėmis. Deja, dabar jis neturi tiek daug laisvo laiko, tačiau, kai tik jo randa, visada rytais daro mankštą. Salėje dar nesame kartu sportavę, tačiau tikiu, kad ateityje tai įvyks.
Tavo brolis yra imtynininkas, prisipažink, ar vaikystėje tekdavo su juo galinėtis?
Aišku, kad tekdavo. Tai yra natūralu. Manau, visi vaikai tai darydavo. Brolis visada manimi rūpindavosi, kai buvau maža. Tai matosi vaikystės nuotraukose – jis mane visur laiko už rankos arba apkabina. Paauglystėje buvo ir muštynių, bet, kaip visi sako: „Muša – reiškiasi ,myli“ (juokiasi).
Pati turi ganėtinai turiningą sportinę vaikystės istoriją – kodėl užsimiršo gimnastika, šokiai?
Gimnastika užsimiršo dėl to, kad atėjo kita trenerė, kuri nebuvo itin gera. Man nepatiko pas ją lankyti užsiėmimų. Su šokiais - labai panaši istorija. Turėjome savo grupę, bet mūsų mokytojui pasiūlė labai perspektyvų darbą užsienyje, jis išvažiavo... Ir mūsų grupei atėjo galas... Štai ir pasibaigė mano šokėjos karjera.
