Vis daugiau žmonių artėjant vasarai praveria sporto klubų duris, tikėdamiesi bent šiek tiek patobulinti savo kūno linijas.
Šeštadienį Kauno prekybos centre „Ermitažas“ prasidėjo tradiciniu tapęs konkursas „Pasiruošk su mumis vasarai“, rengiamas jau aštuntus metus iš eilės.
Konkursą organizuojančios Lietuvos kultūrizmo ir fitneso federacijos bei sporto klubo „Geležiniai žmonės“ vadovas Saulius Misevičius teigia, kad jame dalyvauja žmonės, mėginantys savo valios pastangomis įveikti save – kaip įmanoma labiau sulieknėti ir sustiprinti raumenis.
„Sulieknėti galima ir gulinti lovoje, bet tuomet kūnas bus vis tiek suglebęs“, – prieš pradėdamas matavimų maratoną konkursantams kalbėjo S. Misevičius.
Šiemet konkurse pasiryžo dalyvauti 14 įvairaus amžiaus vyrų ir moterų. Jauniausiam dalyviui – 20 metų, vyriausiam – 47. Sunkiausias konkursantas sveria 127,7 kilogramus, o lengviausias – tik 56,2 kg.
Dalyviai per 2,5 mėnesio varžysis, kuris labiau iš jų susiaurins liemens apimtį ar pasididins krūtinę. Gegužės 27 d. numatoma surengti visų dalyvių pasirodymų šou.
S. Misevičius viliasi, kad konkurso finišo liniją pasieks visi dalyviai, nes šiemet už pergalę laimėtojui atiteks vasariška kelionė po Europą.
„Ankstesniais metais daug projekto dalyvių elgdavosi šiek tiek neatsakingai – vos pradėję ar įpusėję projektą, nutraukdavo savo dalyvavimą“, – pasakojo S. Misevičius.
Žinomo Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos trenerio teigimu, konkurse panoro dalyvauti 20 žmonių, bet tik 13 iš jų įsitraukė į projektą. Starto mokestis šįkart buvo 200 litų.
Keturioliktuoju dalyviu (nepretenduojant į prizą) tapo „Balsas.lt“ žurnalistas, todėl apie konkursą „iš fronto linijos“ bei asmeninę patirtį vaduojantis nuo kilogramų skaitytojai sužinos skaitydami jo dienoraščius.
Kovo 17 d., šeštadienis.
Nežinau, kodėl sutikau dalyvauti konkurse. Veikiau tai pramoga. Juk su sportu nesipykau nuo vaikystės. Futbolas (sportavau maždaug 10 metų), vandensvydis (apie 4 metus), jojimas (2 dienos), irklavimas (2 dienos), krepšinis (2 dienos), boksas (1 diena), aikido (1 diena) ir dar maždaug dešimt ar penkiolika sporto šakų, visam gyvenimui pasėjo meilę sportui. Bet dabar, kai artėja 40 metų jubiliejus, didysis sportas tapo nelyginant senas pažįstamas, sutinkamas kartą per penkerius metus. Juk būna, kad kartais sutikdami kokį nors žmogų gatvėje ar prekybos centre tiksliai žinome, jog su juo kadaise kažką veikėme. Bėda ta, kad prisiminti to žmogaus vardą neįmanoma! Ir tokiais atvejais mėgini išprovokuoti jį, kad būtent jis pasakytų, kur su juo susipažinome. Taip ir su sportu, kai tau jau greitai bus keturiasdešimt.
Prieš pusantrų metų su draugu susilažinome, kuris iš mūsų labiau sulieknės ir atsikratys to gelbėjimosi rato, kuris varo į neviltį tūkstančius vyrų. Deja, vis tai liko tik prisiminimuose ir jau šių metų pradžioje tas gelbėjimosi ratas vėl puošia juosmenį. Gal todėl be jokio konkurso prieš mėnesį pradėjau laikytis dietos. Laikausi ne tos dietos, kuri interneto skydeliuose rėkia, esą „Numečiau 16 kg per 4 savaites“. Visa tai makaronai ant ausų už 30 litų.
Laikausi kitokios. Ir per tą mėnesį numečiau tik 3 kg. Tad kai S. Misevičius pasiūlė sudalyvauti konkurse, pamaniau, jog tai būtų tik papildomas akstinas labiau prisižiūrėti senus kaulus. Juolab, pagalvojau, nuo to nebus niekam blogiau, todėl šeštadienio rytą, kaip ir kiti dalyviai, prisitačiau į „Geležinių žmonių“ klubą, kur konkursantai pirmiausia buvo išmatuoti, o vėliau vyko į „Ermitažą“ filmavimams ir interviu. Į filmavimus nevažiavau.
Tiesą sakant, man visai nerūpėjo, kas dalyvius paskatino dalyvauti konkurse, ko jie Kaunan beldėsi iš Šiaulių, Jonavos ir Vilniaus. Mano subjektyvia nuomone, skaitytojui tai nieko nepasakytų. Kiekvienas iš tų dalyvių į konkursą atėjo su savo demonais. Galbūt vienam papriekaištavo žmona, kitas galbūt tiesiog nebegali į save žiūrėti. Visa tai labai asmeniška, todėl vienu sakiniu visko nepaiškinsi, galiausiai, ne visada žmonės ir pasako tiesą. Aš į konkursą atsinešiau savo „gelbėjimosi ratą“, kurio noriu atsikratyti ir su šiuo demonu kovosiu artimiausius 2,5 mėnesio.
Kol kas liemuo siekia 102 cm. Tai šiek tiek mažiau nei prieš mėnesį, kai pradėjau treniruotes „Geležiniuose žmonėse“. Svoris siekia 90,6 kg, kai treniruočių pradžioje buvo 93,5 kg. Beje, konkurso išvakarėse nusprendžiau save palepinti, todėl gerokai pašėlau – važiuodamas į Vilnių ir atgal suvalgiau du dešrainius. Grįžęs namo nusipirkau picą, o vakare gerokai pasismaginau su saldainiais „Mercy“ bei išgėriau dvi taures vyno, besimėgaudamas pelėsiniu sūriu. Žodžiu, konkurso pradžia, manyčiau, visai nebloga, bet tai paskutinės arba priešpaskutinės mano nuodėmės. Daugiau šito nebus. Iki šiol sporto klube lankydavausi 4 kartus per savaitę, bet nuo pirmadienio teks pridėti dar bent vieną dienelę.
Apie mitybą, sporto klubų užkulisius ir pasiekimus parašysiu vėliau. Tenoriu pasakyti, kad be galo didžiuojuosi žmonėmis, pasiryžusiais dalyvauti konkurse. Vien todėl jie nusipelno mažų mažiausiai medalio, nes paprastai iš draugų ir aplinkinių gridžiu: „Sportuoti pradėsiu nupo pirmadienio“, o tereikia tiek nedaug – tiesiog susikrauti sportinį krepšį. Beje, berašydamas suvalgiau paskutinį „Mercy“... Artimiausias dvi savaites pasižadėjau nevalgyti nieko saldaus.
Gediminas Stanišauskas
