Kuklaus, bet niekada nepasiduodančio R.Navardausko kelias didžiausios iki šiol pergalės link nebuvo lengvas, bet atsidavimas mėgstamai sporto šakai nugalėjo visas kliūtis.
Pasinaudojo savo proga
Pasaulio čempionate prie starto linijos išsirikiavo 190 pajėgiausių planetos dviratininkų, tarp kurių buvo ir trys lietuviai – R.Navardauskas, Gediminas Bagdonas ir Evaldas Šiškevičius. Kukli komanda, nes stipriausios pasaulio dviračių sporto šalys turėjo teisę į lenktynes atsiųsti net po devynis dviratininkus.
G.Bagdonas keletą minučių buvo patekęs į televizijos eterį, kai vienas pabėgo nuo pagrindinės grupės ir vijosi tris bėglius. Vis dėlto nei jis, nei E.Šiškevičius nebaigė 261 km grupinių lenktynių, todėl R.Navardauskui teko vienam sukti paskutinius trasos ratus bei kovoti ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šalies.
„Jaučiau didelį komandos draugų palaikymą. Trasa mums buvo palanki, todėl turėjome tikslą kuo ilgiau važiuoti kartu. Tam tikrose atkarpose sulaukiau ir Gedimino, ir Evaldo pagalbos. Nors atrodytų, kad tai tik smulkmenos, bet jos daug ką reiškia. Pabaigoje jau teko kovoti vienam. Jaučiau, kad dar turiu jėgų, todėl finiše stengiausi veržtis į priekį. Varžovai padarė klaidų, o aš džiaugiuosi, kad man pasisekė“, – pasakoja bronzos medalininkas.
R.Navardauskas spėjo išgarsėti jau anksčiau, laimėdamas prestižiškiausių pasaulyje daugiadienių dviratininkų lenktynių „Tour de France“ ir „Giro d‘Italia“ etapus. Vis dėlto pasaulio čempionato medalis Lietuvos sportininkui yra brangesnis.
„Visi laimėjimai yra svarbūs, bet šis bronzos medalis man svarbiausias. Pasaulio čempionatas – vienadienės lenktynės, į kurias suvažiuoja visi stipriausi planetos dviratininkai. Patekti į trejetuką – labai sudėtinga. Prestižinių daugiadienių lenktynių etapuose nugalėtojai dažnai keičiasi, kai kurie specialiai ruošiasi tam tikriems etapams“, – paaiškina dviratininkas.
Į treniruotę atvedė draugas
R.Navardausko sėkmė nebuvo atsitiktinė. 2012 m. pasaulio pirmenybėse Olandijoje jis finišavo aštuntas, prieš metus Ispanijoje buvo penkioliktas. Patirtis, gera komanda ir puikios pasirengimo sąlygos lėmė istorinę pergalę.
„Norint suprasti kelią šio medalio link, reikėtų prisiminti bent penkerius pastaruosius metus. Turėjau gerą pirmąjį trenerį, kuris mane surado, užaugino ir nukreipė teisinga linkme. Daug prisidėjo ir federacija, treneriai užsienyje“, – vardija R.Navardauskas.
Talentingą jaunuolį nuo pat vaikystės dviračių sporto paslapčių mokė treneris Kęstutis Česaitis. Kvėdarnos miestelyje, kuriame gyvena apie pusantro tūkstančio žmonių, be popamokinės veiklos, vyko tik futbolo ir dviračių sporto treniruotės, todėl didelio galvosūkio, ką veikti, nereikėjo spręsti. Į pirmąją treniruotę Ramūnas nuėjo su geru draugu Eligijumi Dališansku.
„Kai esi vaikas, dar nežinai, nei ko sieksi, nei kuo būsi. Kvėdarnoje didelio pasirinkimo nebuvo – futbolas arba dviračių sportas. Man dviračiai atrodė įdomesni, o Eligijus jau sportavo, jo tėvelis buvo dviratininkas, todėl ir užsikabinau. Taip bėgant metams stengiausi tobulėti ir iki šiol dar lenktyniauju“, – sako R.Navardauskas.
K.Česaitis ne iš karto įžvelgė jaunojo sportininko gabumus. Treneris pripažįsta, kad išlaikyti vaikinus šiame sudėtingame sporte nėra lengva. Pasaulio čempionato prizininkas taip pat buvo metęs treniruotes. „Prisimenu Ramūną labai mažą, liekną. Į treniruotę jį atvedė draugas, jie abu ir sportavo. Kažkada buvo sugalvoję nebesportuoti, bet tėvų paraginti vėl tęsė treniruotes. Ramūnas buvo darbštus vaikas. Jo tikruosius gabumus pastebėjau, kai mes, padedami rėmėjų ir sporto mokyklos, nuvykome į varžybas Belgijoje. Būtent ten Ramūnas parodė, kad yra tikras sportininkas. Jis Belgijoje dažnai patekdavo tarp prizininkų ir gaudavo piniginių premijų“, – pasakoja K.Česaitis.
Tačiau pasibaigus vaikystei ir atėjus tam amžiui, kai tenka pereiti į suaugusiųjų sportą bei iš to pragyventi, paaiškėja, kad vien entuziazmo neužtenka.
Svajonės išsipildymas
Dviratininko tvirtinimu, didžiausias kokybinis šuolis įvyko persikėlus į Šveicarijoje esantį Eglio dviratininkų rengimo centrą, į kurį buvo kviečiami tik geriausi Europos šalių dviratininkai, o R.Navardauskas ten laimėjo beveik visas lenktynes.
„Ten pasikeitė specialistai, požiūris. Šveicarijoje visas dėmesys buvo skiriamas dviratininkams, todėl mums beliko treniruotis ir siekti kuo aukštesnių rezultatų. Nuo tada pradėjau kitaip žiūrėti į dviračių sportą“, – prisipažįsta sportininkas.
2010 m. Lietuvos dviratininkas sėkmingai debiutavo Prancūzijos mėgėjų komandoje ir sulaukė JAV ekipos dėmesio. Sezonui pasibaigus sportininkas pasirašė sutartį su profesionalia JAV dviratininkų komanda, kuri dabar vadinasi „Cannondale-Garmin“. R.Navardausko svajonė išsipildė.
„Buvo laikas, kai teko rinktis, ar sportuoti profesionaliai, ar viską baigti. Ilgą laiką sportavau už dyką, buvo kilę minčių ir apie darbo paieškas, bet pavyko pasirašyti sutartį su komanda ir nuo tada galėjau visiškai atsidėti sportui bei siekti gerų rezultatų. Svarbiausia – niekada nepasiduoti“, – pataria pasaulio pirmenybių prizininkas.
Dabar R.Navardauskas yra žinomas ir gerbiamas dviratininkas visame pasaulyje. Dviračių sporto elitui priklauso 18 komandų, todėl lietuvis įsitikinęs, kad po metų, pasibaigus sutarčiai su „Cannondale-Garmin“, jis sulauks naujų pasiūlymų.
„Tapti profesionalu – kiekvieno dviratininko svajonė. Dabar džiaugiuosi, kad toks esu. Nėra lengva patekti į tokio aukšto lygio ekipą. Daug lengviau šiame lygyje išsilaikyti, negu į jį patekti. Tikiuosi, kad dar ilgai jam priklausysiu ir galėsiu varžytis“, – tikisi R.Navardauskas.
Ramūnas nemano, kad po puikaus pasirodymo Ričmonde jo vaidmuo ekipoje pasikeis: „Profesionalų komandose kiekvienas dviratininkas yra labai svarbus. Per metus mums tokių lenktynių, kaip pasaulio čempionatas, yra ne vienos ir ne dvejos. Kiekvienose lenktynėse atsižvelgiama į trasos specifiką ir dviratininkų stipriąsias puses, todėl šis rezultatas, pasiektas pasaulio čempionate, vaidmens ekipoje nepakeis.“
Draugės parama ir nauji tikslai
Į pergales R.Navardauską veda ir širdies draugė. Sportininkas draugauja su taip pat dviračių pedalus minančia Gabriele Jankute. Kartu jie gyvena Ispanijoje, bet apie vestuves dar nekalba. Ričmonde G.Jankutės nebuvo, nes ji gydėsi traumą.
„Gabrielė buvo su manimi trijuose pasaulio čempionatuose. Ji visada mane palaiko ir labai padeda. Šiemet nusprendėme, kad Gabrielė nevyks į JAV, todėl teko būti vienam, bet šiais laikais tokios technologijos, kad galima nesunkiai palaikyti ryšį, taigi mes nuolat bendravome. Jaučiau didelį moralinį palaikymą. Antrosios pusės palaikymas turi didelę įtaką mano rezultatams“, – neslepia R.Navardauskas.
Tai, kad abu žmonės yra iš tos pačios srities, – jiems abiem tik į naudą. Bent taip mano Ramūnas: „Kartu sportuojame, treniruojamės. Kai dviese užsiimame tuo pačiu sportu, daug lengviau suprasti ir motyvuoti vienas kitą. Stengiamės visada vienas kitam padėti. Dviratininkams dažnai tenka keliauti, varžytis įvairiose valstybėse, todėl labai svarbu, kad būtų gera aplinka. Abu suprantame, kaip sunku išsilaikyti dviračių sporte, ypač moterų.“
R.Navardauskas tiki, kad pastarasis jo laimėjimas padės populiarinti dviračių sportą Lietuvoje. Jis pats ateityje neatmeta galimybės prisidėti prie jaunųjų talentų ugdymo, bet dabar visą dėmesį skirs naujajam sezonui. „Iš pradžių svajojau būti tiesiog profesionalu, o dabar jau turiu pasaulio čempionato bronzą. Neaišku, kur toliau kelias nuves. Dabar esu aukšto lygio sportininkas, o kiek laiko toks būsiu, negaliu pasakyti. Galbūt būsiu stipresnis, labiau patyręs. Nuspėti ateitį nelabai drįstu“, – veltis į spėliones nelinkęs dviratininkas.
Kiekvieno sportininko svajonė – olimpinės žaidynės. Išbandęs savo jėgas prieš trejus metus Londone, sportininkas norėtų vykti ir į Rio de Žaneirą, bet išlieka kuklus – Lietuvos rinktinės sudėtį nustatys treneris. Pagal dabartinę situaciją Lietuva į vyrų grupines lenktynes galėtų siųsti du sportininkus.
„Nesidomėjau olimpine trasa, nes iki žaidynių dar yra laiko. Dabar esu susikoncentravęs į savo komandą ir treniruotes. Iki to laiko dar laukia daug svarbių lenktynių. Kas iš Lietuvos dviratininkų vyks į olimpines žaidynes, paaiškės po atrankos – tą nuspręs rinktinės treneris. Olimpinės žaidynės sulauks daugiau dėmesio nei pasaulio čempionatas, bet lenktynės bus panašios“, – sako per metus apie 12 tūkst. km varžybose numinantis dviratininkas.
„Stebėdamas Ramūno karjerą matau, kad jis eina stulbinamais žingsniais. Manau, pasaulio čempionato medalis gali būti tik tarpinis laimėjimas. Jis yra labai pajėgus ir, jeigu nekamuos traumuos, dar gerą penkmetį mus džiugins naujomis pergalėmis“, – priduria K.Česaitis.
LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“, Dominykas Genevičius
