Šiandien 19:30 Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė stoja į dar vieną patikrinimą, kur šįkart mūsiškių pasiruošimo Europos čempionatui cikle laukia Suomijos krepšininkai. Tiesa, pastarieji neturės savojo lyderio Lauri Markkaneno.
Šiemet Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė yra kiek pasikeitusi – mūsiškių pagrindinis generolas yra nebe Mantas Kalnietis, o Rokas Jokubaitis. Po krepšiu dar labiau subrendo Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas, o kai kur elementariai trūksta žaidėjų.
R. Jokubaitis tiek dabar, tiek anksčiau žaidžia pas Šarūną Jasikevičių, kuris vienareikšmiškai yra Lietuvos krepšinio legenda. Visgi ar Šaro auklėtinis Rokas turi kažkokių panašumų į jį patį?
„Aš tarp jų panašumų nematau, – sakė legendinis treneris A. Sireika. – Nežinau, kada žmonės galės pakartoti Š. Jasikevičių. Jo elgesys, dominavimas... Dominavimo trūksta R. Jokubaičiui. Sakykime tuo pačiu vokalumu ir kalbomis aikštelėje. Su visomis kalbomis, visomis gestikuliacijomis gali labai daug nuveikti.
Jeigu palyginti su Š. Jasikevičiumi, R. Jokubaičiui trūksta ir lyderio savybių. Ta prasme, kad mažeikiškiui trūksta vokalumo ant parketo. Jis papuolė pas tą patį Š. Jasikevičių, kuris mėgsta tvarką ir discipliną bei R. Jokubaitis stengiasi viską vykdyti. Jis galbūt pats nėra pripratęs prie tokio žaidimo, kokį žaidė pats Š. Jasikevičius, kuris gaudavo laisvę ir galėdavo improvizuoti bei visus varinėti aikštelėje. Rokui reikėtų nebijoti laisvumo.
Kitas dalykas – R. Jokubaitis ir Š. Jasikevičius. Vienas toks spindintis energija aikštelėje ir vadovaujantis savo kūno kalba, balsu bei kitus daro geresniais. R. Jokubaičiui dar reikia mokytis. Jis yra tvarkingas vaikas. Jis per daug drausmingai išauklėtas – norėčiau, kad jis būtų laisvesnis ir improvizuotų. Jis tikrai turi tam sugebėjimų. Jis turi tokį žaidimą ir klube, jei nori žaisti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.“
Visgi nepaisant to, kad turime du lygiaverčius įžaidėjus, turime du NBA spindinčius aukštaūgius – mūsų rinktinėje nėra galingo sunkiojo krašto puolėjo (ketvirto numerio – aut. past.), ką akcentuoja ir patys ekspertai, sakydami, jog ši grandis yra silpniausia, tačiau sprendimų, kuriuos gali rasti Kazys Maksvytis ir jo trenerių štabas, tikrai yra.
„Aš sakysiu taip, kaip mane mokė – į aikštelę reikia leisti pačius pajėgiausius žaidėjus. Neprisirišti prie tos padėties, kokios pozicijos yra krepšininkai – reikia leisti pirmą, antrą ir kt. Aš galvoju, kad jeigu yra trys ar keturi pajėgūs atakuojantys žaidėjai, treti numeriai – jie ir turi žaisti aikštelėje.
Reikia tik suorganizuoti gynybą, jei varžovai bandytų žaisti po krepšiu. D. Songaila žaidė ketvirtu ir penktu numeriu, S. Štombergas žaidė praktiškai per visas pozicijas išskyrus vidurio puolėją. Mano supratimu išeitis yra tokia – rodykime savo žaidėjų privalumus, o gynybą organizuoti taip, kad paslėptume trūkumus“, – pasakojo strategas.
Negana to, šiemet prie naujų veidų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje matome ir Igną Brazdeikį, kuris demonstruoja gerą žaidimą puolime. Su I. Brazdeikiu A. Sireikai reikės susitikti ir Lietuvos krepšinio lygoje, kurioje „Šiaulių“ krepšininkai bandys pademonstruoti raumenis prieš šviežiai iškeptą lietuvį ir Kauno „Žalgirį“.
Visgi strategas pernelyg I. Brazdekio vertinti nedrįso, kadangi krepšininkas sužaidė vos kelerias rungtynes, vilkėdamas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės marškinėlius.
„Maloniai nuteikė ir tiek, bet, kad pasakyčiau stipriąsias puses... Vienose rungtynėse jis atrodo labai gražiai puolime, bet kitame mače jau matai, kad šiek tiek silpnai atrodo gynyboje vienas prieš vieną, prieš mažesnį žaidėją. Noriu pasakyti, kad ne tai, jog pas jį yra kažkokių problemų, bet aš galbūt per mažai mačiau jo rungtynių.
Mes turime žaidėjus, kuriuos daugiau metų stebėjome ir sekėme rungtynėse, tai mes žinome jų stipriąsias ir silpnąsias puses, bet I. Brazdeikis... Kol kas sublizgėjo iš puolimo pusės – viskas malonu, gražu. Jeigu jis turi kažkokių silpnybių – nereikia čia perdėti. I. Brazdeikis dar nesužaidė daug rungtynių“, – aiškino A. Sireika.
Portale tv3.lt – pokalbis su legendiniu treneriu Antanu Sireika, kurio treniruojama Lietuvos rinktinė 2003 metais iškovojo aukso medalius Europos čempionate. Treneris prisiminė senus laikus, kalbėjo apie dabartines Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės aktualijas ir prisiminė, ką sakydavo rūbinėje, prieš svarbias rungtynes Europos čempionate.
– Treneri, jau artėja Europos čempionatas, vėl lūkesčiai yra aukšti, kai norime laimėti bent medalius, o jums 2003 metais didelius lūkesčius išpildyti pavyko. Kas labiausiai įsiminė be pergalės Europos čempionate ir ar ši pergalė jums yra ypač saldi iki pat šiol?
– Patį svarbiausia punktą uždarote (juokiasi – aut. past.). Kas gali būti svarbiau apart pergalės? Galima sakyti, kad matėsi kontrastai – palyginus, kokie važiavome. Važiavome be didelių lozungų, didelių šūksnių „kad mes čia galime, mes būsime čempionai“. Tiesiog važiavome pasirodyti kuo geriau. Buvo savų problemų, trūko žaidėjų... Iš brolių galėjo tik vienas dalyvauti – vienas iš jų buvo traumuotas. Kiekviename čempionate būna problemų. Didžiausias skirtumas – nuotaikos. Važiavome su žmona ir ji sakė „Aš nenoriu važiuoti į Noršiopingą, man užsakyk bilietus į Stokholmą“, o aš sakiau „Palauk, džiaugsme. Pirmiausiai reikia patekti į Stokholmą“. Žmona netyčia įskiepijo optimizmo. Kai aš dar pasakiau, kad dar ten reikia patekti, žmona atsakė „Tu gi vyras – daryk, kad patektumėte tenai“.
Kontrastas buvo toks – atvažiavome paprasti vyrukai, o grįžome čempionai. Apie savaitę ir daugiau laiko tilpo du poliai.
Be abejo – ši pergalė yra saldžiausia gyvenime. Ir ne tik man. Kol kas Lietuva dar taip ir negalėjo džiaugtis kaip tada. Daugeliui žmonių ši pergalė yra ir dabar saldi.
– Jau tuomet jūs propagavote itin greitą, akiai patrauklų žaidimą. Kiek jūsų nuomone krepšinis šiais laikais tapo dar greitesnis ir reikalaujantis daugiau greitų sprendimų bei tikslių ir atletiškumo?
– Iš tikrųjų gyvenime niekas nestovi vietoje – viskas eina į priekį, keičiasi. Tuo metu gyvenimas parodė, kad krepšinis pasuko į kitą pusę, į universalumą. Tais laikais geriausi žaidėjai buvo aukščiausi ir didžiausi žmonės – Shaquille‘as O‘neal‘as ir kiti. Tuo metu žmonės galvojo, kad kas turi tokius aukštaūgius – tas laimi. Visgi pasaulis pasuko į kitą pusę. Prie to prisidėjo Dirkas Nowitzki, kuris buvo didelis žmogus ir tikras universalas – galintis pataikyti iš toli.
Man smagu, kad mūsų komandoje buvo tokių universalių žmonių. Mūsų trenerių komandoje buvo tokių minčių, kad mes turime visų žaidėjų, kokių mums reikia. Saulius Štombergas ketvirtas numeris, galintis atakuoti visus. Taip pat Darius Songaila galėjo žaisti ketvirtu ir penktu numeriu.
Man malonu prisiminti, kad jau tais laikais propagavome atvirą, puolantį krepšinį. Jis visąlaik man patiko.
Atsimenu, kad žurnalistai vertino statistiką, pateikdavo ją lentelėse ir Lietuva vis priekyje – daugiausiai pelniusi taškų ir galop ta komanda tampa čempionais. Kas gali būti geriau. Tegu mokosi kiti. Tas krepšinis paskiau pasklis. Ir dabar taip ateina – universalumas begalinis.
Dabar jau nėra centrų, kurie nemeta tritaškių ir didesnių žmonių, kurie nesiveržia ir nesivaro. Smagu, kad tuo metu neatsilikome nuo tų būsimų krepšinio krypčių ir naujovių. Gal tas ir padėjo – kad mes laikėmės savo linijos žaisti greitą, atakuojantį krepšinį. Galbūt tai padėjo tapti čempionais.
– Kalbant ir lyginant tiek galime sakyti jūsų treniruotą 2003 m. rinktinę, tiek dabarties rinktinę – kiek dabar yra sudėtingas įžaidėjo klausimas?
– Tuo metu taip situacija vertė – turėjome vieną nominalų, tikrą ir aukšto lygio įžaidėjas buvo Šarūnas Jasikevičius, o reikalui esant žaidė Ramūnas Šiškauskas. Nereikia bijoti žaidėjams atverti tokių krypčių, kurių jie dar nėra darę. Galbūt nereikia laikytis to, kad jei yra įžaidėjas ir jis turi duoti perdavimus. Aš jau seniai sakiau ir pasikartosiu – tokio kaip Š. Jasikevičius nėra ir aš bent nematau žmogaus, kuris galėtų taip atiduoti perdavimus.
Dabar yra žaidėjų, kurie gali ne tik atiduoti perdavimus, bet gali ir atakuoti. Vasilije Micičius, Cory Higginsas. Kodėl jie negali vadintis „įžaidėjais“? Jie aikštelėje gali daryti bet ką. Ir mus situacija vertė, kad mes neturime tokio žmogaus, kurį galima lyginti su Šaru ir turėjome tiesiog išeiti iš situacijos. Ir dabar gali komandos mokytis... Arba jeigu trūksta, čia silpna grandis ir mums trūksta įžaidėjų. Manau, kad krepšinis eina prie to, kad žaidėjai darosi universalūs ir bet kokio ūgio žaidėjas gali žaisti keliose pozicijose.
– Kiek jus, kaip trenerį, neramina tai, kad dabartinėje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje mūsų geriausi žaidėjai yra iš esmės vienos pozicijos? Ypač žinant tai, kad dauguma varžovių Europos čempionate turi gerus gynėjus.
– Aš galvoju, kad geriausia arba stipriausia komanda atrodytu ta, kuri turi visose srityse pajėgių žaidėjų. Mūsų stiprioji grandis – aukštaūgiai. Nežinau, kuri silpnoji grandis, negaliu pasakyti, nes viskas keičiasi ir kai kuriose pozicijose gali žaisti žaidėjai, kurie anksčiau to niekada nėra darę ir tada komanda atrodys visai kitaip. Čia treneriai turi sukurti tą dalyką.
Mano pasakymas labai paprastas – jeigu mūsų stiprioji grandis yra aukštaūgiai, mes jais naudokimės. Jeigu mūsų kažkokia sritis silpnesnė – mes ją stenkimės slėpti. Kaip galima toje vietoje organizuoti gynybą, kaip galima mažiau per atitinkamą vietą pulti. Reikia stengtis mokėti išeiti iš situacijos. Aš taip žaidėjus mokau visą gyvenimą. Jeigu varžovų žaidėjas labai daug įmeta, mes nesistenkime jo sustabdyti – mes stenkimės, kad jis gynyboje labai daug dirbtų, stenkimės žaisti per jį puolime, o ne per savo kozirius. Svarbiausiai varžovams sudarykime nepatogias situacijas. Tik tada galėsime parodyti savo pranašumą.
– Nors imtis nėra didelė, bet kokį įspūdį Jums paliko Ignas Brazdeikis, su kuriuo jums teks susigrumti ir sezono metu?
– Maloniai nuteikė ir tiek, bet, kad pasakyčiau stipriąsias puses... Vienose rungtynėse jis atrodo labai gražiai puolime, bet kitame mače jau matai, kad šiek tiek silpnai atrodo gynyboje vienas prieš vieną, prieš mažesnį žaidėją. Noriu pasakyti, kad ne tai, jog pas jį yra kažkokių problemų, bet aš galbūt per mažai mačiau jo rungtynių. Mes turime žaidėjus, kuriuos daugiau metų stebėjome ir sekėme rungtynėse, tai mes žinome jų stipriąsias ir silpnąsias puses, bet I. Brazdeikis... Kol kas sublizgėjo iš puolimo pusės – viskas malonu, gražu. Jeigu jis turi kažkokių silpnybių – nereikia čia perdėti. I. Brazdeikis dar nesužaidė daug rungtynių.
Akcentuojama, kad šioje rinktinėje ketvirtojo numerio pozicija yra problemų ir neturime patikimų sunkiųjų kraštų. O jūs, ar matote problemą šioje pozicijoje?
Aš sakysiu taip, kaip mane mokė – į aikštelę reikia leisti pačius pajėgiausius žaidėjus. Neprisirišti prie tos padėties, kokios pozicijos yra krepšininkai – reikia leisti pirmą, antrą ir kt. Aš ne taip sakau. Aš galvoju, kad jeigu yra trys ar keturi pajėgūs atakuojantys žaidėjai, treti numeriai – jie ir turi žaisti aikštelėje. Reikia tik suorganizuoti gynybą, jei varžovai bandytų žaisti po krepšiu. D. Songaila žaidė ketvirtu ir penktu numeriu, S. Štombergas žaidė praktiškai per visas pozicijas išskyrus vidurio puolėją. Mano supratimu išeitis yra tokia – rodykime savo žaidėjų privalumus, o gynybą organizuoti taip, kad paslėptume trūkumus.
– Rokas Jokubaitis – jaunas įžaidėjas, ant kurio pečių bus pagrindinio įžaidėjo vaidmuo. Kiek jums Rokas primena jauną Šarūną Jasikevičių ir kokie yra jų panašumai bei skirtumai?
– Aš tarp jų panašumų nematau. Nežinau, kada žmonės galės pakartoti Š. Jasikevičių. Jo elgesys, dominavimas... Dominavimo trūksta R. Jokubaičiui. Sakykime tuo pačiu vokalumu ir kalbomis aikštelėje. Su visomis kalbomis, visomis gestikuliacijomis gali labai daug nuveikti. Jeigu palyginti su Š. Jasikevičiumi, R. Jokubaičiui trūksta lyderio savybių. Ta prasme, kad mažeikiškiui trūksta vokalumo ant parketo. Jis papuolė pas tą patį Š. Jasikevičių, kuris mėgsta tvarką ir discipliną bei R. Jokubaitis stengiasi viską vykdyti. Jis galbūt pats nėra pripratęs prie tokio žaidimo, kokį žaidė pats Š. Jasikevičius, kuris gaudavo laisvę ir galėdavo improvizuoti bei visus varinėti aikštelėje. Rokui reikėtų nebijoti laisvumo.
Jaunimo rinktinėje žaidžia Šarūno Marčiulionio sūnus Augustas, o visai neseniai mačiau vaizdo įrašus, kuriuose žaidžia jo tėtis NBA. Improvizacija, jėga, ranka ir veidu parodė, į kurią pusę eis, bet kaip traukia su ta kaire ranka... Gražu žiūrėti. Buvo dabar ir palyginimai apie sūnų. Jis gal iš išorės panašus, bet tokios jėgos, energijos trūksta.
Kitas dalykas – R. Jokubaitis ir Š. Jasikevičius. Vienas toks spindintis energija aikštelėje ir vadovaujantis savo kūno kalba, balsu bei kitus daro geresniais. R. Jokubaičiui dar reikia mokytis. Jis yra tvarkingas vaikas. Jis per daug drausmingai išauklėtas – norėčiau, kad jis būtų laisvesnis ir improvizuotų. Jis tikrai turi tam sugebėjimų. Jis turi tokį žaidimą ir klube, jei nori žaisti
– Lietuvos rinktinės jau nuo pat grupių etapo laukia grėsmingi varžovai – slovėnai, vokiečiai ir kitos galingos komandos. Kokį esminį dalyką krepšininkams reikia įkalti į galvą, kad tokiame trumpame turnyre žaidėjai neprarastų pasitikėjimo savo jėgomis ir ką jūs savo laiku sakydavote krepšininkams?
– (Juokiasi – aut. past.). Prieš kiekvienas rungtynes sakydavau vis kažką kito. Esu sakęs, kad mes turime gerai atlikti savo darbą, turime savo susitarimus, kam jums reikalingi treneriai – jūs žaisit, jūs būsite aikštelėje, kaip mums reikia sustabdyti D. Nowitzkį. Visi kažkaip tiek suprato, tiek suvokė, kad reikia stabdyti Nowitzkį. Atsimenu, kad per naktį nemiegojome, kol išsirinkome kas ginsis prieš vokietį. Mes turime gerbti varžovus.
Pirmiausias sukrėtimas buvo rungtynėse su latviais, kur sunkiai laimėjome ir galima buvo tikėtis bet kokių metimų iš bet kur. Nuo rungtynių prie rungtynių reikėjo pereiti ir galvoti, ką reikia pasakyti. Aš labai gerbiu tuos vyrus ir galbūt dėl to jie tapo čempionai, nes jie buvo dėmesingi ir stengdavosi suprasti.
Atsimenu paskutines rungtynes su ispanais, kur sakiau, kad mūsų Lietuvoje yra 3 milijonai ir jūs girdėjote per televiziją, telefonus, jog tiems trims milijonams plyšta širdys. O mes galime taip sukovoti, kad mums, 12-ai vyrų, plyštų širdys, o 3 milijonai būtų gyvi? Visi pašiurpo ir nuėjo kautis.
Aš neturiu vieno recepto, ką reikia žaidėjams pasakyti. Kiekvienos rungtynės yra vis kitokia situacija. Žmogus turi būti pasiruošęs atiduoti save. Jis neturi būti kažkoks robotas. Žmogus turi jausti širdim, turi jausti savo draugus ir tada viskas bus gerai.
