Po įspūdingos pergalės prieš 14-ąją pasaulio raketę vokietį Tommy Haasą Ričardas Berankis pateko į Hjustone vykstančio ATP 250 serijos „US Men's Clay Court Championship“ turnyro ketvirtfinalį. Čia 175 cm ūgio lietuvio, pasaulio reitinge užimančio 77-ąją vietą, laukia akistata su 206 cm ūgio amerikiečiu Johnui Isneriu. Šis pasaulinėje klasifikacijoje yra 23-ias.
Kas yra didžiausi tenisininko pranašumai – talentas, o gal ūgis, svoris ir tai, kuria ranka smūgiuoji? Pradedančių vaikų talentas ir fiziniai duomenys išryškėja tik po kelerių metų, todėl specialistai tvirtina, kad tenise, kaip ir bet kuriame kitame sporte, svarbiausias darbštumas. Tačiau sudėjimas – taip pat svarbus, nors jis ne visada yra reikšmingiausias. Tai patvirtina ir garsiausias pastarųjų metų Lietuvos tenisininkas Ričardas Berankis. Apie visa tai rašė žurnalas "Tenisas". „Ūgis yra toks, koks yra. Tenise ūgis iš tiesų gana svarbus, – neneigia ilgametis tenisininko treneris ir bičiulis Remigijus Balžekas. – Geriausias ūgis tenisininkui – 180–187 centimetrai. Bet centimetrų stygių ir tai, ką jie lemia, Ričardas kompensuoja savo fiziniu pasirengimu.“ „Didžiausias Ričardo pranašumas – kojų greitis. Kaip tokio ūgio žaidėjas jis nepaprastai greitas ir galingai paduoda kamuoliuką. Ūgio trūkumą Ričardas atperka greičiu. Jis gerai paduoda ir puikiai atmuša varžovo padavimą“, – kolegai neakivaizdžiai antrino ir galybę teniso žvaigždžių išugdęs treneris Nickas Bolletierri, kurio akademijoje JAV dažnai treniruojasi ir R. Berankis. „Ryčkai gal trūksta padavimo jėgos, bet jis žemas, staigus, greitas ir gerai sudėtas, todėl šiomis savybėmis užpildo ūgio trūkumą, – tai dar vieno teniso specialisto, Šiaulių teniso mokyklos, kurioje ne vienus metus kamuolį daužė ir R. Berankis, trenerio Šarūno Kulnio žodžiai. – Ričardas žaidžia gerai, vadinasi, ūgis aikštyne nėra svarbiausias.“
Padavimų fizika ir geometrija
Sakoma, kad svarbu ne ūgis, o smūgis. Tenise šie du dalykai glaudžiai susiję – žaidėjui paduodant didelis ūgis yra didelis pranašumas ir lemia net daugiau negu fizinė jėga. Aukštų žmonių rankos dažniausiai būna labai ilgos, todėl jų mostas platesnis. Plačiai užsimojus raketė įgyja didesnį greitį ir kamuoliukas smūgiuojamas didesne jėga. Taigi, ir skrieja greičiau. Be to, aukštaūgis ir ilgarankis tenisininkas gali pasiekti kamuoliuką aukštesniame taške. Tai irgi padeda paduoti greičiau (dėl to tenisininkai ir tinklininkai dažnai paduoda pašokę). Kamuoliuko skriejimo greitis – tik dalis sėkmingo padavimo paslapties. Kita dalis – paduodamo kamuoliuko skriejimo kryptis. Aukštesnis tenisininkas gali nukreipti kamuoliuką arčiau tinklo. Paduodant įstrižai tai padeda pasiųsti kamuoliuką taip, kad jis atšokęs nuo žemės skrietų už šoninės linijos toli nuo priimančio tenisininko, stovinčio prie galinės linijos. Žaidžiant prie tinklo ilgos rankos taip pat didelis pranašumas, nes aukštas tenisininkas gali uždengti didesnį plotą. Varžovams ypač sunku permesti kamuoliuką virš aukštaūgio tenisininko. Pranašumų turi ir vieni, ir kiti
Teniso specialistai pripažįsta, kad dar tada, kai sunku nuspėti, kokius duomenis užaugęs turės pradinukas, stengiasi atkreipti dėmesį į tai, kokio sudėjimo yra jo tėvai. „Žiūrėdamas į vaiką, nepasakysi, iki kiek centimetrų jis išstyps ateityje, tačiau tėvai – puikiausias rodiklis. Jei tėvai aukšti, tik laiko klausimas, kada vaikas išaugs. Žinoma, kad vyrui tenisininkui būti aukštesniam yra geriau. Ūgis prideda jėgos, atletiškumo. Moterų tenise centimetrai nėra tokie svarbūs. Kita vertus, per didelis ūgis irgi nėra gerai, nes kai žmogus per aukštas, jis aikštėje nebe toks staigus, vikrus ir greitas“, – aiškino Šiaulių teniso mokyklos treneris, Lietuvos teniso sąjungos Trenerių tarybos pirmininkas Š. Kulnys Jam antrino Teniso akademijos Vilniuje treneris Antanas Stančius – geriausios Lietuvos tenisininkės Linos Stančiūtės tėvas. Jis pats, rinkdamasis vaikus, nelabai kreipia dėmesio į genetines jų savybes, bet žino, kad pasaulyje taip daroma. „Kalbėjau su Čekijos Moravijos nacionalinio teniso centro, kuris išugdė nemažai pirmo šimtuko sportininkų, pavyzdžiui, Jiří Nováką ar Lucie Safarovą, specialistais. Rinkdamiesi vaikus jie žiūri į tėvus: jų ūgį, kūno sudėjimą. Prieš priimdami, įvertina ir pačius vaikus. Jei mažas negali pavilkti kojų, nepavilks ir užaugęs. Sakoma, kad iš arklio, kurio likimas – arti lauką, žirgo nepadarysi“, – teigė A. Stančius. Jis pats neseniai nevyniojo žodžių į vatą, kai į jo grupę užsuko iki 170 cm išstypęs ir 80 kg sveriantis devynmetis. Patyręs treneris vaikui pasiūlė verčiau lankyti galiūno Žydrūno Savicko treniruotes, nes šiame sporte būtų daugiau perspektyvų. „Jei vertintume tik statistiką, pirmame geriausių tenisininkų dešimtuke vyrauja maždaug 185 cm ūgio sportininkai, bet nei centimetrų stygius, nei perteklius netrukdo pasiekti aukštumų. Pavyzdžiui, amerikietis Michaelas Changas – vos 173 cm ūgio, bet ATP reitingo lentelėje buvo antras ir net turėjo nemažai galimybių būti pirmas. Kroatas Goranas Ivaniševičius – dviem dešimtimis centimetrų aukštesnis, bet laimėjo Vimbldoną“, – svarstė A. Stančius. Ir aukšti, ir žemesni tenisininkai turi tik jiems būdingų pranašumų. Aukštieji gali geriau paduoti, uždengia didesnį aikštės plotą, bet žemaūgiai greitesni, vikresni, staigesni, o šios jų savybės lemia pergales. „R. Berankis lietuviams – geriausias pavyzdys, – įsitikinęs A. Stančius. – Daug metų Lietuvos specialistai lojo, kad Ričardas – per žemas. Bet R. Berankis įrodė, kad svarbiausia – ne ūgis, o įdėtas darbas.“ A. Stančiaus duktė Lina yra 168,5 cm ūgio. Neaukšta, jei vertinsime pagal teniso arba modelių pasaulio standartus. Bet ji – vikri ir gerai pasirengusi fiziškai. Taip gerai, kad Šveicarijos olimpinės rinktinės centro specialistai, atlikdami fizinės ištvermės testą, nustebę pareiškė: „Italijos „Serie A“ lygos futbolininkai prasčiau pasirengę nei Lina.“
Koks yra idealus tenisininkas?
Žvelgiant į pastarojo dešimtmečio ryškiausias teniso žvaigždes, gaima daryti išvadą, kad optimalus tenisininko ūgis yra 185 cm, svoris – 85 kilogramai. Kaip tik tokie yra ispano Rafaelio Nadalio ir buvusios ilgametės pirmosios raketės šveicaro Roger Federerio – duomenys. Daugelio kitų pasaulio teniso lyderių ūgis panašus, tačiau aikštėse tvirtai jaučiasi ir tie, kurie už R. Nadalį ar R. Federerį aukštesni kone visa galva. 208 cm ūgio sportininką mielai priimtų bet kuri krepšinio ar tinklinio komanda. Tačiau Kroatijos krepšinis ir tinklinis vieną talentą pražiopsojo. Iki 208 cm išstypęs Ivo Karlovičius lankė krepšinio treniruotes, bet vėliau pasirinko kitą sporto šaką – tenisą. Šiame žaidime kroatui ūgiu neprilygsta nė vienas varžovas. Sveikindamasis su varžovais I. Karlovičius į juos žiūri iš viršaus. Vis dėlto teniso aikštėse jis sutinka keletą vyrų, kurie su juo yra beveik lygūs: amerikietį Johną Isnerį (206 cm), Keviną Andersoną (203 cm) iš Pietų Afrikos, tik dvejetų varžybose žaidžiančius brazilą Marcelo Melo (203 cm) ir belgą Dicką Normaną (203 cm), olandą Thomasą Schoorelį (202 cm), australą Chrisą Guccione (201 cm). Aukščiausio planetos tenisininko vardą kroatas perėmė iš 2005 m. karjerą baigusio Barselonos olimpinio čempiono šveicaro Marco Rosset (201 cm) ir beveik tuo pat metu iš didžiojo teniso pasitraukusio vokiečio Alexanderio Poppo (201 cm). Aukščiausias devintojo dešimtmečio tenisininkas buvo Seulo olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojas čekas Milanas Šrejberis (203 cm), aštuntojo dešimtmečio – amerikietis Victoras Amaya (201 cm).
Nuolat reikia papildomo geimo
Tačiau kiekviena lazda turi du galus, o aukštaūgiai tenisininkai turi ne tik nemažai pranašumų, bet ir didelių trūkumų. Dėl fiziologijos ypatumų jie stokoja lankstumo ir vikrumo, neišsiskiria starto greičiu (galima palyginti su lengvosios atletikos sprintu – visi aukšti bėgikai atsilieka pirmuose metruose ir varžovus paveja tik kaip reikiant įsibėgėję). Aukštaūgiams sudėtinga spėti prie kamuoliuko, jei jis skrieja toli nuo žaidėjo, arba atmušti labai žemai skriejantį kamuoliuką. Todėl aukšti tenisininkai susiduria su rimtais keblumais priimdami net nesudėtingus varžovų padavimus. Milžinų I. Karlovičiaus ar J. Isnerio mačai dažniausiai vyksta pagal paprastą ir nuobodų scenarijų. Šie tenisininkai laimi geimus paduodami ir pralaimi priimdami. Kiti tenisininkai net juokauja, kad per mačus su I. Karlovičiumi ir J. Isneriu galima praleisti pirmus 12 geimų ir iškart žaisti papildomą. Juokai juokais, bet tai patvirtina statistika – 2004, 2007 ir 2008 m. I. Karlovičius buvo tenisininkas, per sezoną žaidęs daugiausia papildomų geimų. J. Isneris 2010 m. Vimbldono turnyre tapo ilgiausio mačo teniso istorijoje dalyviu. Jis su prancūzu Nicolás Mahut žaidė 11 valandų ir 5 minutes. Mačas taip ilgai (183 geimus) užsitęsė dėl to, kad abu tenisininkai laimėdavo geimus paduodami, bet niekaip nepajėgė laimėti priimdami – nė vieno padavimo lūžio nebuvo net 168 geimus iš eilės.
Milžinų rekordai
2007 m. I. Karlovičius tapo vos ketvirtuoju tenisininku, kuriam pavyko per sezoną atlikti 1 000 padavimų be atsako. 2010 m. į elitinį geriausiai paduodančiųjų klubą savo pavardę įrašė penktas tenisininkas. Jo pavardės turbūt nė nereikia minėti – J. Isneris. I. Karlovičiaus rezultatas 2007 m. buvo 1 318 padavimų be atsako. Geresnį rezultatą per visą teniso istoriją pasiekė tik kitas kroatas G. Ivaniševičius – 1 477 (1996 metais). „Gorano rekordas nei man, nei jokiam kitam šių dienų tenisininkui nepasiekiamas“, – tvirtino labiausiai prie rekordo priartėjęs I. Karlovičius. 2009 m. jis dukart gerino vieno mačo padavimų be atsako rekordą. Iš pradžių atvirajame Prancūzijos čempionate padavė 55 kartus, vėliau Daviso taurės mače – 78 kartus. Rekordą iš I. Karlovičiaus 2010 m. Vimbldono turnyre atėmė J. Isneris. Epiniame mače su N. Mahut amerikietis be atsako padavė 113 kartų. Prancūzui tame mače neatremiamai paduoti pavyko 103 kartus.
Greičiausiai paduotas I. Karlovičiaus kamuoliukas skriejo 246 km/val. greičiu (2007 metais). Tai antras rezultatas per teniso istoriją, o rekordas priklauso 249 km/val. greičiu padavusiam amerikiečiui Andy Roddickui. 2008 m. du aukščiausi pasaulio tenisininkai suvienijo pajėgas ir kartu žaidė Australijos čempionato dvejetų varžybose. Prieš turnyrą garsių pareiškimų netrūko, bet I. Karlovičiaus ir J. Isnerio pora iškrito jau pirmame rate.
G. Ivaniševičiaus pasekėjai
Ūgis nebuvo vienintelis veiksnys, dėl kurio I. Karlovičius tapo vienu geriausiai paduodančių pasaulio tenisininkų. Kai I. Karlovičius buvo vaikas, teniso aikštėse žibėjo jo tėvynainis G. Ivaniševičius (193 cm), kurio galingiausias ginklas irgi buvo padavimas. Suprantama, jaunieji kroatų tenisininkai labiausiai norėjo būti panašūs į visus įmanomus ir neįmanomus padavimų rekordus sumušusį G. Ivaniševičių, todėl ypač stropiai treniravo šį žaidimo elementą. Be to, I. Karlovičius augo neturtingoje šeimoje. Tėvai neturėjo pinigų teniso pamokoms, todėl Ivo dažnai likdavo aikštėje vienas ir tiesiog mušinėdavo kamuoliuką į sienelę. Arba tobulindavo padavimą. „Padariau savo karjerą iš nieko. Nė vienam kitam pirmo šimtuko tenisininkui neteko įveikti tiek sunkumų, kiek man“, – sakė I. Karlovičius, iš treniruočių partnerio neturėjusio vienišiaus pamažu virtęs tikru padavimų monstru.
Į teniso aikštę – iš malūno
Įdomu, kad pirmas garsus dvimetrinis tenisininkas irgi buvo kilęs iš dabartinės Kroatijos teritorijos. Tai buvo XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose žaidęs italas Orlando Sirola (1928–1995), kuris gimė iki 1947 m. Italijai priklausiusioje Rijekoje (arba Fijumėje, kaip ją vadina italai). Tikslus O. Sirolos ūgis nežinomas, nes tenisininkai tais laikais nebuvo matuojami. O. Sirola dalyvauti teniso turnyruose pradėjo būdamas jau 22 metų. Tenisą jis žaidė ir anksčiau, bet išbandyti jėgas oficialiose varžybose trukdė karas ir pokario sunkumai. Per Antrąjį pasaulinį karą be anksti mirusios motinos augęs O. Sirola neteko brolio (jis buvo nukankintas Dachau koncentracijos stovykloje) ir dviejų seserų (jos mirė nuo sunkių ligų), o iškart po karo su tėvu ir kitais dviem broliais paliko namus Rijekoje ir, pasiėmę tik drabužius bei radijo imtuvą, pasitraukė į Italiją. Kurį laiką Sirolos gyveno pabėgėlių stovykloje, vėliau Orlando įsidarbino malūne. Pastebėję aukštaūgį vaikiną, jį į savo komandą pakvietė Milano „Olimpia“ krepšinio klubo vadovai, bet O. Sirola norėjo žaisti tik tenisą ir kantriai laukė, kol galės savo svajonę įgyvendinti. Sirgaliai atlapaširdį milžiną mėgo ne vien dėl tenisininkams neįprasto ūgio. O. Sirola beveik visą laiką šypsodavosi, paplodavo varžovams už gražius smūgius, niekada nesiginčydavo su teisėjais ir net per nedideles pertraukėles šnekučiuodavosi su žiūrovais. Tenisininko charakterį atspindėjo ir tai, kad jis vos po 23 dienų pažinties vedė anglę merginą. Nors Orlando tuo metu vargiai suregzdavo sakinį angliškai, o jo išrinktoji Corise itališkai mokėjo nebent pasisveikinti, kalbos barjeras nesutrukdė įsiliepsnoti karštai meilei. Didžiausių laimėjimų O. Sirola pasiekė Prancūzijos čempionate, kuriame 1959 m. tapo dvejetų čempionu (su Nicola Pietrangeli) ir 1960 m. pateko į vienetų pusfinalį, bei Daviso taurės varžybose, kuriose sudarė komandą su N. Pietrangeli ir du kartus sensacingai pasiekė finalą.
Kairiarankiai turi pranašumą
Be ūgio, yra dar daugybė dalykų, nuo kurių priklauso tenisininko galimybės triumfuoti aikštyne. „Kairiarankis tenise turi šiokį tokį pranašumą, nes dešiniarankis kitoje aikštės pusėje mato atvirkštinį vaizdą, todėl žaisti labai sunku, – aiškino Š. Kulnys. – Didžiausias kairiarankių pranašumas – padavimas, nes jis kitoks nei dešiniarankių. Jei padavimas geras, techniškas, tikrai yra problemų.“ „Kalbėjau su geriausiais pasaulio treneriais, dirbusiais su ryškiausiomis žvaigždėmis. Jie man sakė, kad iš principo nėra skirtumo, smūgiuoji kaire ar dešine ranka. Tik pasaulyje kairiarankių gerokai mažiau nei dešiniarankių, kaip ir raudonplaukių mažiau nei blondinų ar brunetų, todėl žaisti su kairiarankiais trūksta įpratimo“, – įsitikinęs A. Stančius. Tačiau ir jis pripažįsta, kad kairiarankiai itin gerai paduoda išeinantį kamuolį į kairę pusę, todėl, kovodami dėl lemiamo taško, turi pranašumą. „Bet per varžybas nebūtinai prieinama iki to, kad reikia kovoti dėl lemiamo taško“, – pabrėžė Teniso akademijos treneris. Lietuvos teniso rinktinėje kaire ranka smūgiuoja Dovydas Šakinis. Kairiarankis – ir jo brolis Domantas. Kaire ranka raketę laiko ir R. Nadalis. Nors išties jis – dešiniarankis. Perimti raketę į kitą ranką ispanui vaikystėje nurodė jį treniruojantis sportininko dėdė.
Papildomas svoris yra trukdis
Nežinia, ar nustatyta, koks idealus tenisininko ūgio ir svorio santykis, tačiau paprastai geriausi pasaulio žaidėjai neturi nereikalingų lašinių. „Antsvoris dar niekam nepadėjo, – įsitikinęs A. Stančius. – Jis reikalingas nebent sumo imtynėse, o tenise kiekvienam judesiui reikia jėgos ir yra didžiulis skirtumas, stumti 60 ar 100 kilogramų.“ Jis pats treniravo ne vieną mergaitę, kurios iki brandos žaidė labai gerai. Pradėjusios bręsti, jos priaugo svorio, todėl tapo lėtesnės ir ne tokios vikrios. Jei susitvarkytų su svorio problemomis, ateityje jos galėtų tapti geromis žaidėjomis. Tačiau viena geriausių planetos žaidėjų Serena Williams, regis, neatitinka nei teniso, nei modelių pasaulio standartų. Jos sėdmenys, kuriais amerikietė taip didžiuojasi, primena du prisirpusius arbūzus, klubai ir pečiai platūs ir ji nėra geidžiamiausia mados fotografų klientė, kaip, pavyzdžiui, Marija Šarapova. „Sereną daug kartų mačiau gyvą. Jos sudėjimą lemia ir tam tikra tamsiaodžių genetika. Taip, kai kurios jos kūno dalys sveria daugiau, nei reikėtų, bet tai – ne lašiniai, o raumenys. Seserys Williams geriau žaidžia ant kietos dangos, kur labiau reikia gaivališkos jėgos. Ant grunto, kur reikia daugiau judėti, įžaisti kamuolį joms sudėtinga“, – sakė A. Stančius. Tačiau nieko reikšmingo grunto aikštėje nelaimėjo ir Lindsay Davenport, kuri yra labai liauna. A. Stančius primena, kad ši pirmąja pasaulio rakete buvusi amerikietė kažkada buvo apkūnesnė, o kol neatsikratė keliolikos kilogramų, net nepatekdavo į geriausių tenisininkių dvidešimtuką. Atletiškų, fiziškai galingų tenisininkių pirmoji banga kilo su Martina Navratilova, Steffi Graf buvo dar pajėgesnė, o dabar atėjo seserų Williams eilė, kurios laimi naudodamos dar brutalesnę jėgą. Svorio metimas neturi reikšmės nei padavimo greičiui, nei jėgai. Bent jau Lietuvos teniso specialistai apie tai nėra girdėję.Tačiau tenisininkų svoris dažniausiai susireguliuoja savaime. „Tenisas – ne imtynės, kai prieš varžybas neretai tenka atsikratyti kelių nereikalingų kilogramų. Kiekvienas tenisininkas pats reguliuoja savo svorį – kokio svorio būdamas jis geriausiai jaučiasi aikštėje. Kai esi profesionalas, tavo mityba sudėliota iki smulkmenų, todėl nėra galimybių priaugti nereikalingų kilogramų“, – tvirtino Š. Kulnys.
Vien talento per mažai
Galbūt galima išvesti formulę, koks ūgis, svoris ar kiti fiziniai duomenys idealūs tenisininkui, ir pamėginti ją pritaikyti praktiškai. Tačiau kažin ar ji bus veiksminga, jei sportininkas neturės daug svarbesnių – ne įgytų, o išugdytų savybių: užsispyrimo, darbštumo, atkaklumo, psichologinės tvirtybės. „Dabar treneriams nebereikia talentingo sportininko, – tikino Š. Kulnys, – nes talentas reiškia tik tiek, kad kur nors bus truputį lengviau. Viską lemia ne talentas, o darbas.“ „Vien fiziniai duomenys ir talentas tenise, kaip ir kitose sporto šakose, nieko nelemia. Daug svarbiau sugebėjimai, mąstymas aikštėje, mokėjimas laimėti. Pavyzdžiui, vienas tenisininkas per treniruotes atrodo labai gerai, bet per varžybas nieko nelaimi. Galima išvardyti galybę dalykų, kurie lemia profesionalumą. Jei trūksta bent vienos detalės, gali verstis per galvą, bet niekada nebūsi geriausias“, – įsitikinęs A. Stančius. Mažakalbis lietuvis niekada neturėjo išskirtinių fizinių duomenų, bet jam užtenka talento, o, svarbiausia, jis nepaprastai darbštus, todėl ir toliau neketina sustoti, nors teniso mėgėjai ir kai kurie specialistai vis primena, kad 175 cm ūgio R. Berankiui trūksta ūgio.
